QUOTE(brekcija @ 2018 01 08, 15:07)
<p></p><blockquote class="ipsBlockquote" data-author="Moonte" data-cid="71952329" data-time="1515414878"><div><p>Pvz. Jus man galite pasakyti, ka jums duoda, tas savyje dabartiniu emociju puoselejimas, kai zmogaus nera, ir nebus? Sakot negalite atsikratyti... O as matau, kad jus ir nebantdot, nes rasote aibes priezasciu kad to nedaryti, kad pateisinti save, kodel iki siol jus dar verdate, tam katile. Niekas nesako, kad atsiriboti, palikti praeiti praeciai yra lengva, bet stengtis gyventi sia diena, ziurint i ateiti tiesiog butina, jei nenori, kad praeitis itakotu tavo busima gyvenima.
</p></div></blockquote><p></p><p>Aš kaip ir nepuoselėju tyčia tų emocijų, nežinau, jos tiesiog atrodo yra, o aš bandau jas sunaikinti arba išjungti galvojimą. Gal tai savaime praeis per laiką? Nors kartais, taip turiu prisipažinti, kad man norisi "pagalvoit", pasikankinti, jau gal įpročiu tapo. Man norisi būti liūdnai... Negaliu paaiškinti. Jeigu anksčiau būdavo - užgroja kokia gera muzika, kur šokt norisi - aš galėdavau pasigarsinti ją ant viso buto, pradėti sau viena šokti, ir įsivaizduoti - kad va, išgyvensiu aš ir bet tavęs, gyvenimas puikus. Nežinau, dabar taip nebėra. Nebegirdžiu tų gerų muzikų, man kažkokia tuštuma.
</p><p>Tai nėra vien berno ne berno, vyro praradimas, man tai kažkaip ir artimas žmogus buvo, draugas. Kuris dar ir žadėjo, kad aš jo niekada neprarasiu. Ir jis dingo su visam. Iškeliavo pas kitą. Neberandu sau vietos... Nebegaliu į jį kreiptis. Turiu susikurti savo gyvenimą iš naujo. Išrauti paskutines viltis, kurios dar buvo. Ir dar tenka pripažinti, turiu tokio kvailumo minčių - kaip - o gal jie išsiskirs?

Dieve... suprantu, kad absurdas. Bet kažkokia beprotė manyje įsėdo, kuri kartais (labai retai), net pradeda kurti jo susigrąžinimo planus...
</p>
Trumpa laiko tarpa gedeti yra normalu. Ir nieko dirbtinaid aryti nereikia.
Paleidimas gi yra tame, kad galvojant apie zmogu jis jau eturi stipriai jus itakojanciu galiu. O va galias suteikiat jus pati.
Po zkyrybu man padejo susigyventi su savimi pacia darbas. Kaip tik anuomet pradejau kurti savo versla. Buvau taip pavargus kad net neturejau laiko apie vyra jegu ka galvoti.
Nezinau, kas jums labiau tiktu, bet uzsiimkite kokia nors savo sirdziaimiela veikla. Tarkim pradekite intensyviai mokytis kokia kalba, ar darbo paieskas, kur butu galimybe jums daryti karjera. Juk daro pakeitimas, numato ir naujas pazintis, kas zino, o gal... Kaip ir kursuose, studijose jus rasite zmones padesiancius jums atsiriboti, rasti gyvenimo pilnatve.