Brekcija, o kodel tu nenorejai vaiku su tuo vaikinu, kai jis norejo? ir nuo kada jis persigalvojo ir tu perisgalvojai? nes juk sakei kad pradzioje jis norejo vaiku ar ne taip ka supratau?
Ubuntu, aš čia kažkur jau buvau rašiusi "pasiaiškinimą" dėl tų vaikų norų ir "darymų" situacijos
reiktų paieškoti, tai tiesiog matyt nebesiplėsiu iš naujo... Ten berods netgi būtent tavo klausimas apie tai buvo, tikrai atsakiau ;)
Dėl to mano silpnumo - galbūt, aš nežinau. Yra sakančių, kad aš silpna, yra sakančių, kad esu stipri ir valinga, užsispyrusi ir atkakli... Tai nežinau, ką pasakyti. Nežinau ir ta depresija - čia irgi visokių vertinimų yra - gal tai egoizmo liga, kai negaunu, ko TU norėjai ir jautiesi nuskriaustas gyvenimo. Gal tai stipriųjų liga, kai nes matai, kad dvasinės vertybės pasaulyje ne visada galioja, ir per daug giliai tai išgyveni.
Dėl to manęs "glostymo" - man kažkodėl asmeniškai labiau veikia tokie nuoširdūs ir dvasingi, konstruktyvūs pasiaiškinimai, kaip kad given444, ar gervuoginės, ar dar kai kurių dalyvių. Taip, kai gaunu tokį antausį realybės (kaip kad "durne, tu peikėkis, nosį aukštyn, negaišk laiko, 3 metai...") - irgi aišku susipurtau, bet tada dar labiau save "užėdu". Aš ir taip linkusi save "ėsti" kaltinti, analizuoti.
Todėl man atrodo, kad aš labiau galiu įsiklausyti į žmones, kurie gražiai, nuoširdžiai pasidalina savo patirtimi, bet tuo pačiu įpina konstruktyvių paskatinimų. Man iš tiesų patiko given444 paskutinis komentaras, kuriam padėkojau - jame yra ir paguodos, bet ir protingų "paprotinimų". Realios situacijos vertinimas - kad yra skausmas, tai ir pripažink jį.
Na aš pavyzdžiui net vienos psichologės atsisakiau - nes ji būtent gana agresyviai mane purtė ir statė į realybę, aš pradėjau nuo jos gūžtis ir nebegalėti atvirai kalbėti apie savo pojūčius. Užsidariau. Išėjau pas kitą, taip, ir ji man pasako - kad fantazuoju, bet kažkaip bent nesijaučiu smerkiama dėl to, ką jaučiu.