QUOTE(butterflyy @ 2015 01 08, 14:14)
Sveikos 
pagaliau radau ir aš vietą, kur galima išsakyt savo neramumus. Nes kai pasakau draugui savo, tai jis pyksta, nenori apie tai kalbėt. Tikriausiai man nėra dėl ko nerimaut, bet aš jau tokia esu - nežmoniškai, nepamatuojamai ir turbūt kvailai pavydi, gal net paranojiška kartais 
Mes su vaikinu kartu esam jau beveik 3 metai. Mūsų santykiai tikrai puikūs, mylim vienas kitą, planuojam vestuves, kai bus finansiškai palankesnis mums momentas, jis rūpestingas, geras, švelnus, stengiasi išpildyt kiekvieną mano svajonę, norą kiek ir kaip tik pajėgia daro mane laimingą.. Viskas gerai, beet aš per savo kvailumą ir užsispyrimą draugystės pradžioj būtinai turėjau jį iškvost kiek panelių prieš mane turėjo, kodėl išsiskyrė ir koki santykiai buvo, net užsispyriau kad man jas parodytų. Jis į tai žiūrėjo labai skeptiškai, sakė kad tai praeitis, jam nemalonu, nenori prisimint, kad nėra prasmės tam ir jis aišku buvo teisus, bet aš nenusileidau niekaip, tada pamačiau jas ir iki šiol vis prisimenu ir vis svarstau kad gal ta gražesnė už mane, tos figūra gražesnė ir graužiu save. Žinau kad tik aš pati sukeliu problemą, bet nieko sau negaliu padaryt. Na dar buvo nemalonus įvykis, buvau pas draugą namie ir radau dėžutėj grandinėlę su puse širdelės, paklausiau iš kur, o jis pasakė kad buvusios dovana.. turbūt įsivaizduojat ką jam teko iš manęs išklausyt ir tą patį vakarą grandinėlė atsidūrė šiukšlių konteineryje : )) bet šaunuolis net nesiginčijo jis pasakė ''gerai, jei tu nori išmetu, man ji nieko nereiškia, buvau pamiršęs kad ji dar yra'' dar buvo kad jo buvus mergužėlė mum kartu būnant skambindavo ir rašydavo sms pasiguost kaip jai sunku gyvenime. Aš vėl aiškiai pasakiau, kad šito netoleruosiu ir jis jai prie manęs parašė kad pamirštų jo nr ir daugiau niekada netrukdytų. Paskui kvietėsi jį fb į draugus, bet jis atmetė prie manęs ir man nuolat kartoja kad net nenori prisimint praeities ir tų, kurios buvo jo praeity, kad nori būt tik su manim ir ateitį mato tik su manim.. Tikriausiai reikia pasitikėt ir nustot abejot. Bet pavydėt aš niekada nenustosiu... 
pagaliau radau ir aš vietą, kur galima išsakyt savo neramumus. Nes kai pasakau draugui savo, tai jis pyksta, nenori apie tai kalbėt. Tikriausiai man nėra dėl ko nerimaut, bet aš jau tokia esu - nežmoniškai, nepamatuojamai ir turbūt kvailai pavydi, gal net paranojiška kartais Mes su vaikinu kartu esam jau beveik 3 metai. Mūsų santykiai tikrai puikūs, mylim vienas kitą, planuojam vestuves, kai bus finansiškai palankesnis mums momentas, jis rūpestingas, geras, švelnus, stengiasi išpildyt kiekvieną mano svajonę, norą kiek ir kaip tik pajėgia daro mane laimingą.. Viskas gerai, beet aš per savo kvailumą ir užsispyrimą draugystės pradžioj būtinai turėjau jį iškvost kiek panelių prieš mane turėjo, kodėl išsiskyrė ir koki santykiai buvo, net užsispyriau kad man jas parodytų. Jis į tai žiūrėjo labai skeptiškai, sakė kad tai praeitis, jam nemalonu, nenori prisimint, kad nėra prasmės tam ir jis aišku buvo teisus, bet aš nenusileidau niekaip, tada pamačiau jas ir iki šiol vis prisimenu ir vis svarstau kad gal ta gražesnė už mane, tos figūra gražesnė ir graužiu save. Žinau kad tik aš pati sukeliu problemą, bet nieko sau negaliu padaryt. Na dar buvo nemalonus įvykis, buvau pas draugą namie ir radau dėžutėj grandinėlę su puse širdelės, paklausiau iš kur, o jis pasakė kad buvusios dovana.. turbūt įsivaizduojat ką jam teko iš manęs išklausyt ir tą patį vakarą grandinėlė atsidūrė šiukšlių konteineryje : )) bet šaunuolis net nesiginčijo jis pasakė ''gerai, jei tu nori išmetu, man ji nieko nereiškia, buvau pamiršęs kad ji dar yra'' dar buvo kad jo buvus mergužėlė mum kartu būnant skambindavo ir rašydavo sms pasiguost kaip jai sunku gyvenime. Aš vėl aiškiai pasakiau, kad šito netoleruosiu ir jis jai prie manęs parašė kad pamirštų jo nr ir daugiau niekada netrukdytų. Paskui kvietėsi jį fb į draugus, bet jis atmetė prie manęs ir man nuolat kartoja kad net nenori prisimint praeities ir tų, kurios buvo jo praeity, kad nori būt tik su manim ir ateitį mato tik su manim.. Tikriausiai reikia pasitikėt ir nustot abejot. Bet pavydėt aš niekada nenustosiu... Mano manymu, tokie santykiai neturi perspektyvų. Užėsit vieną dieną jį.
QUOTE(baileys @ 2015 01 08, 20:53)
pzdc kokiu idiotu buna
Nesikeik, nes užblokuos.
QUOTE(D7G6R @ 2015 01 08, 14:46)
Moterys retai sugeba pilnai atsikratyti praeities.
Kokia nesamone.
QUOTE(Amélie de Montmartre @ 2015 01 12, 16:06)
Kokia nesamone.
Tai mano asmeniniai pastebejimai. Nepretenduoju i mokslines isvadas
QUOTE(D7G6R @ 2015 01 08, 15:46)
Ta drauge kur turejau, tai viena karta sugebejo net kalbet telefonu su buvusiu ir man pasakyt, kad kalbasi darbo reikalais.
Tuo met nieko nebuvo, bet pradejau su ja kur kas labiau nesiskaityti
Ji taip pasakė norėdama išvengti nesveikos tavo reakcijos.
QUOTE(Amadėja* @ 2015 01 12, 16:39)
Ji taip pasakė norėdama išvengti nesveikos tavo reakcijos.
Jai aishkiai nepavyko - sulauke sveikos paniekos, kaip melage ir menkysta.
O butterflyy jus be reikalo puolat, ji nieko blogo nedaro, kol kas, bet ji nesunkiai gali ir pradet daryti nesamones, jei nesusivaldys
QUOTE(butterflyy @ 2015 01 08, 13:14)
Sveikos pagaliau radau ir aš vietą, kur galima išsakyt savo neramumus. Nes kai pasakau draugui savo, tai jis pyksta, nenori apie tai kalbėt. Tikriausiai man nėra dėl ko nerimaut, bet aš jau tokia esu - nežmoniškai, nepamatuojamai ir turbūt kvailai pavydi, gal net paranojiška kartais Mes su vaikinu kartu esam jau beveik 3 metai. Mūsų santykiai tikrai puikūs, mylim vienas kitą, planuojam vestuves, kai bus finansiškai palankesnis mums momentas, jis rūpestingas, geras, švelnus, stengiasi išpildyt kiekvieną mano svajonę, norą kiek ir kaip tik pajėgia daro mane laimingą.. Viskas gerai, beet aš per savo kvailumą ir užsispyrimą draugystės pradžioj būtinai turėjau jį iškvost kiek panelių prieš mane turėjo, kodėl išsiskyrė ir koki santykiai buvo, net užsispyriau kad man jas parodytų. Jis į tai žiūrėjo labai skeptiškai, sakė kad tai praeitis, jam nemalonu, nenori prisimint, kad nėra prasmės tam ir jis aišku buvo teisus, bet aš nenusileidau niekaip, tada pamačiau jas ir iki šiol vis prisimenu ir vis svarstau kad gal ta gražesnė už mane, tos figūra gražesnė ir graužiu save. Žinau kad tik aš pati sukeliu problemą, bet nieko sau negaliu padaryt. Na dar buvo nemalonus įvykis, buvau pas draugą namie ir radau dėžutėj grandinėlę su puse širdelės, paklausiau iš kur, o jis pasakė kad buvusios dovana.. turbūt įsivaizduojat ką jam teko iš manęs išklausyt ir tą patį vakarą grandinėlė atsidūrė šiukšlių konteineryje : )) bet šaunuolis net nesiginčijo jis pasakė ''gerai, jei tu nori išmetu, man ji nieko nereiškia, buvau pamiršęs kad ji dar yra'' dar buvo kad jo buvus mergužėlė mum kartu būnant skambindavo ir rašydavo sms pasiguost kaip jai sunku gyvenime. Aš vėl aiškiai pasakiau, kad šito netoleruosiu ir jis jai prie manęs parašė kad pamirštų jo nr ir daugiau niekada netrukdytų. Paskui kvietėsi jį fb į draugus, bet jis atmetė prie manęs ir man nuolat kartoja kad net nenori prisimint praeities ir tų, kurios buvo jo praeity, kad nori būt tik su manim ir ateitį mato tik su manim.. Tikriausiai reikia pasitikėt ir nustot abejot. Bet pavydėt aš niekada nenustosiu...
pagaliau radau ir aš vietą, kur galima išsakyt savo neramumus. Nes kai pasakau draugui savo, tai jis pyksta, nenori apie tai kalbėt. Tikriausiai man nėra dėl ko nerimaut, bet aš jau tokia esu - nežmoniškai, nepamatuojamai ir turbūt kvailai pavydi, gal net paranojiška kartais Mes su vaikinu kartu esam jau beveik 3 metai. Mūsų santykiai tikrai puikūs, mylim vienas kitą, planuojam vestuves, kai bus finansiškai palankesnis mums momentas, jis rūpestingas, geras, švelnus, stengiasi išpildyt kiekvieną mano svajonę, norą kiek ir kaip tik pajėgia daro mane laimingą.. Viskas gerai, beet aš per savo kvailumą ir užsispyrimą draugystės pradžioj būtinai turėjau jį iškvost kiek panelių prieš mane turėjo, kodėl išsiskyrė ir koki santykiai buvo, net užsispyriau kad man jas parodytų. Jis į tai žiūrėjo labai skeptiškai, sakė kad tai praeitis, jam nemalonu, nenori prisimint, kad nėra prasmės tam ir jis aišku buvo teisus, bet aš nenusileidau niekaip, tada pamačiau jas ir iki šiol vis prisimenu ir vis svarstau kad gal ta gražesnė už mane, tos figūra gražesnė ir graužiu save. Žinau kad tik aš pati sukeliu problemą, bet nieko sau negaliu padaryt. Na dar buvo nemalonus įvykis, buvau pas draugą namie ir radau dėžutėj grandinėlę su puse širdelės, paklausiau iš kur, o jis pasakė kad buvusios dovana.. turbūt įsivaizduojat ką jam teko iš manęs išklausyt ir tą patį vakarą grandinėlė atsidūrė šiukšlių konteineryje : )) bet šaunuolis net nesiginčijo jis pasakė ''gerai, jei tu nori išmetu, man ji nieko nereiškia, buvau pamiršęs kad ji dar yra'' dar buvo kad jo buvus mergužėlė mum kartu būnant skambindavo ir rašydavo sms pasiguost kaip jai sunku gyvenime. Aš vėl aiškiai pasakiau, kad šito netoleruosiu ir jis jai prie manęs parašė kad pamirštų jo nr ir daugiau niekada netrukdytų. Paskui kvietėsi jį fb į draugus, bet jis atmetė prie manęs ir man nuolat kartoja kad net nenori prisimint praeities ir tų, kurios buvo jo praeity, kad nori būt tik su manim ir ateitį mato tik su manim.. Tikriausiai reikia pasitikėt ir nustot abejot. Bet pavydėt aš niekada nenustosiu... Sveika,
turiu tą pačią bėdą - pavydumą. Ir pasakyti galiu tik tiek, kad turi dirbti su savimi, nes kitaip tikrai jam vieną dieną atsibos tavo nenormalios reakcijos dėl visokių smulkmenų. Mano draugo tel. niekad nenutyla -tai skype, tai viber, tai sms, tai skambučiai. Aš stengiausi kaskart neklausinėti, kas čia tau rašo, bet matyt viską išduodavo mano žvilgsnis. Ir kažkada kai kalbėjomės kažkokia tema jis paprašė kaskart suskambus jo telefonui nežiūrėti į jį smerkiančiu žvilgsniu. Ką aš galiu padaryti? Kaip ir nieko. Žinau, kad jis turi daug reikalų, turi bendrauti su daug žmonių, tad turiu nugalėti tą savo pavydą. Dabar stengiuosi tuo žvilgsniu nebežiūrėti, nors man ir nerqamu. Ką tada darau? Tik pasakau sau, kad jis mane tikrai myli, aš tą žinau, jis puikiai tą parodo ir kodėl gi jis turėtų mane apgaudinėti. Stengiuosi įtikinti save, kad tai tik mano nepagrįstos baimės ir dėl to neturėčiau pastoviai jam priekaištauti. Ir daugybėje kitų situacijų stengiuosi elgtis taip pat. Pati rašei, kad jis myli tave, kad stengiasi, tad kodėl tau reikia viską gadinti tais pavydo priepuoliais? Ar nori prarasti mylimą žmogų tik dėl to, kad turi kažkokių vidinių problemų? Nuoširdžiai patariu kaip įmanoma daugiau dirbti su savimi, išsiaiškinti kylančio pavydo priežastis (vidines, kodėl tu pavydi, kas tave neramina), bet nekelti kaskart dėl to kažkokių isterijų.
QUOTE(butterflyy @ 2015 01 08, 13:14)
Sveikos pagaliau radau ir aš vietą, kur galima išsakyt savo neramumus. Nes kai pasakau draugui savo, tai jis pyksta, nenori apie tai kalbėt. Tikriausiai man nėra dėl ko nerimaut, bet aš jau tokia esu - nežmoniškai, nepamatuojamai ir turbūt kvailai pavydi, gal net paranojiška kartais Mes su vaikinu kartu esam jau beveik 3 metai. Mūsų santykiai tikrai puikūs, mylim vienas kitą, planuojam vestuves, kai bus finansiškai palankesnis mums momentas, jis rūpestingas, geras, švelnus, stengiasi išpildyt kiekvieną mano svajonę, norą kiek ir kaip tik pajėgia daro mane laimingą.. Viskas gerai, beet aš per savo kvailumą ir užsispyrimą draugystės pradžioj būtinai turėjau jį iškvost kiek panelių prieš mane turėjo, kodėl išsiskyrė ir koki santykiai buvo, net užsispyriau kad man jas parodytų. Jis į tai žiūrėjo labai skeptiškai, sakė kad tai praeitis, jam nemalonu, nenori prisimint, kad nėra prasmės tam ir jis aišku buvo teisus, bet aš nenusileidau niekaip, tada pamačiau jas ir iki šiol vis prisimenu ir vis svarstau kad gal ta gražesnė už mane, tos figūra gražesnė ir graužiu save. Žinau kad tik aš pati sukeliu problemą, bet nieko sau negaliu padaryt. Na dar buvo nemalonus įvykis, buvau pas draugą namie ir radau dėžutėj grandinėlę su puse širdelės, paklausiau iš kur, o jis pasakė kad buvusios dovana.. turbūt įsivaizduojat ką jam teko iš manęs išklausyt ir tą patį vakarą grandinėlė atsidūrė šiukšlių konteineryje : )) bet šaunuolis net nesiginčijo jis pasakė ''gerai, jei tu nori išmetu, man ji nieko nereiškia, buvau pamiršęs kad ji dar yra'' dar buvo kad jo buvus mergužėlė mum kartu būnant skambindavo ir rašydavo sms pasiguost kaip jai sunku gyvenime. Aš vėl aiškiai pasakiau, kad šito netoleruosiu ir jis jai prie manęs parašė kad pamirštų jo nr ir daugiau niekada netrukdytų. Paskui kvietėsi jį fb į draugus, bet jis atmetė prie manęs ir man nuolat kartoja kad net nenori prisimint praeities ir tų, kurios buvo jo praeity, kad nori būt tik su manim ir ateitį mato tik su manim.. Tikriausiai reikia pasitikėt ir nustot abejot. Bet pavydėt aš niekada nenustosiu...
pagaliau radau ir aš vietą, kur galima išsakyt savo neramumus. Nes kai pasakau draugui savo, tai jis pyksta, nenori apie tai kalbėt. Tikriausiai man nėra dėl ko nerimaut, bet aš jau tokia esu - nežmoniškai, nepamatuojamai ir turbūt kvailai pavydi, gal net paranojiška kartais Mes su vaikinu kartu esam jau beveik 3 metai. Mūsų santykiai tikrai puikūs, mylim vienas kitą, planuojam vestuves, kai bus finansiškai palankesnis mums momentas, jis rūpestingas, geras, švelnus, stengiasi išpildyt kiekvieną mano svajonę, norą kiek ir kaip tik pajėgia daro mane laimingą.. Viskas gerai, beet aš per savo kvailumą ir užsispyrimą draugystės pradžioj būtinai turėjau jį iškvost kiek panelių prieš mane turėjo, kodėl išsiskyrė ir koki santykiai buvo, net užsispyriau kad man jas parodytų. Jis į tai žiūrėjo labai skeptiškai, sakė kad tai praeitis, jam nemalonu, nenori prisimint, kad nėra prasmės tam ir jis aišku buvo teisus, bet aš nenusileidau niekaip, tada pamačiau jas ir iki šiol vis prisimenu ir vis svarstau kad gal ta gražesnė už mane, tos figūra gražesnė ir graužiu save. Žinau kad tik aš pati sukeliu problemą, bet nieko sau negaliu padaryt. Na dar buvo nemalonus įvykis, buvau pas draugą namie ir radau dėžutėj grandinėlę su puse širdelės, paklausiau iš kur, o jis pasakė kad buvusios dovana.. turbūt įsivaizduojat ką jam teko iš manęs išklausyt ir tą patį vakarą grandinėlė atsidūrė šiukšlių konteineryje : )) bet šaunuolis net nesiginčijo jis pasakė ''gerai, jei tu nori išmetu, man ji nieko nereiškia, buvau pamiršęs kad ji dar yra'' dar buvo kad jo buvus mergužėlė mum kartu būnant skambindavo ir rašydavo sms pasiguost kaip jai sunku gyvenime. Aš vėl aiškiai pasakiau, kad šito netoleruosiu ir jis jai prie manęs parašė kad pamirštų jo nr ir daugiau niekada netrukdytų. Paskui kvietėsi jį fb į draugus, bet jis atmetė prie manęs ir man nuolat kartoja kad net nenori prisimint praeities ir tų, kurios buvo jo praeity, kad nori būt tik su manim ir ateitį mato tik su manim.. Tikriausiai reikia pasitikėt ir nustot abejot. Bet pavydėt aš niekada nenustosiu... Rašote, kad nieko negalite padaryti... Bet ką jūs konkrečiai darėte, kaip dirbote su savimi, kad atsikratytumėte šių savo baimių, kurios, be abejonės, griauna santykius? Man susidaro įspūdis, kad jums net žavu būti tokia pavydžia, ir neketinate nė piršto pajudinti, kad būtumėte ne pavydi, o štai draugas turi šokinėti pagal jūsų dūdelę per visus pavydo priepuolius.
QUOTE(D7G6R @ 2015 01 08, 12:46)
Maniske jokiu buvusiu aplamai neturejo, tai tikrai nuostabu. Jei butu turejus, tai manau, jau senai butume vienas kita suede. Moterys retai sugeba pilnai atsikratyti praeities.
TU CIA RIMTAI? jau ne vienoje temoje taip rasai....
o jei sutinki moteri 37m, normalu jaiiki tol nieko netureti, taip ir but praziurejusiai i balta taska, jokiu emocijos, visos draugs - tik tos pacios lyties, kaip arabu salyse
klausykit, visi pavydetojai/os ir "pirmakarciu" ieskotojai/savininkai - pavydas - rimtu problemu piezastis. kazkoks nesaugumas ir kompleksai, uzsilike nuo vaikystes, tarpsta jumyse, o jus taip save snemylit - nenori atsikratyti ir issivalyti puliu, esanciu jumyse....
dirbti, dirbti ir dar karta dirbti....su savim
taip pasake....given
Nesuprantu, ką aš neaiškiai parašiau ten, bet akivaizdu, kad daug kas nesuprato. Buvo kelios situacijos, kai iškėliau pavydo scenas, bet ne dėl to, kad jo telefonas suskambo ar sms atėjo nuo draugo ar kažko kito, dėl ko neturėčiau pykt, priekaištaut, tuo metu jį atakavo jo buvus ir su aiškiu tikslu vėl su juo susieit, tai aš ir pasakiau be jokių psichavimų, kad man taip netinka ir aš to netoleruosiu, nes pats aiškiai man draugystės pradžioj pasakė, kad aš net vyriškos lyties draugų turėt negaliu, o turėjau vieną nuo 1 klasės, su kuriuo virš 10 metų bendravom kaip brolis su sese, bet aš dėl jo atsisakiau ir savo draugo geriausio, nei pusės žodžio nepasakiau, kai jis man liepė nutraukt bendravimus su juo. Ir aš jo neėdu, nepriekaištauju nuolat dėl kažko, ko nėra. Bet žinoma pastebiu kartais parduotuvėj, gatvėj, kad su juo bando paflirtuot, ir pan, man žinoma būna pikta ir pan. bet kiek tik įmanoma nekreipiu dėmesio į tai ir jau tikrai jam nieko nesakau ir nepuolu. O mes įpratę abu patys taip, kad jai skamba mano tel ar sms ateina jis paima mano telefoną ir pažiūri, savo telefoną pats parodo aš nei klausiu nei reikalauju kad man rodytų ir atsiskaitinėtų, bet pats rodo viską. Ir nematau nieko čia nesveiko ar keisto, mes planuojam vestuves, būsim šeima, tai kokios čia gali būt paslaptys ar privatumai kažkokie vienas nuo kito. Kai prasideda paslaptys, prasideda nesutarimai ir visokios kitokios nesąmonės.
QUOTE(butterflyy @ 2015 01 13, 13:17)
Nesuprantu, ką aš neaiškiai parašiau ten, bet akivaizdu, kad daug kas nesuprato. Buvo kelios situacijos, kai iškėliau pavydo scenas, bet ne dėl to, kad jo telefonas suskambo ar sms atėjo nuo draugo ar kažko kito, dėl ko neturėčiau pykt, priekaištaut, tuo metu jį atakavo jo buvus ir su aiškiu tikslu vėl su juo susieit, tai aš ir pasakiau be jokių psichavimų, kad man taip netinka ir aš to netoleruosiu, nes pats aiškiai man draugystės pradžioj pasakė, kad aš net vyriškos lyties draugų turėt negaliu, o turėjau vieną nuo 1 klasės, su kuriuo virš 10 metų bendravom kaip brolis su sese, bet aš dėl jo atsisakiau ir savo draugo geriausio, nei pusės žodžio nepasakiau, kai jis man liepė nutraukt bendravimus su juo. Ir aš jo neėdu, nepriekaištauju nuolat dėl kažko, ko nėra. Bet žinoma pastebiu kartais parduotuvėj, gatvėj, kad su juo bando paflirtuot, ir pan, man žinoma būna pikta ir pan. bet kiek tik įmanoma nekreipiu dėmesio į tai ir jau tikrai jam nieko nesakau ir nepuolu. O mes įpratę abu patys taip, kad jai skamba mano tel ar sms ateina jis paima mano telefoną ir pažiūri, savo telefoną pats parodo aš nei klausiu nei reikalauju kad man rodytų ir atsiskaitinėtų, bet pats rodo viską. Ir nematau nieko čia nesveiko ar keisto, mes planuojam vestuves, būsim šeima, tai kokios čia gali būt paslaptys ar privatumai kažkokie vienas nuo kito. Kai prasideda paslaptys, prasideda nesutarimai ir visokios kitokios nesąmonės.
Abu pusprociai
Statykit nameli vidury girios, spygliuota viela aplink ir busit laimingi, nes nei kas skambins, nei uzeis, jau nekalbant apie flirta.
