Jei vaiku tevas nesugeba butu geru vyru, tai kas belieka



Man tai gana tipiska, kad per slifavimasi "skiriasi", nes tiek nervina, kad atrodo, nera iseities
.
Man susidaro ispudis, kad jausmai jusu poroje dar nenumire. O tokie konfliktai, kokius aprasote, pataisomi
Kad jausmai dar gyvi taip tikrai, abu ta pripazinom, kaip ir tai, kad tik meiles cia nebeuztenka.. Sunku dar ka susivokt realiai, nors jau kaip ir dvi savaites atskirai, kelios dienos po pokalbio vel mane stumtelejo i depresija.. Dabar va irgi guliu ir suku galva, ka darys savaitgali, ar vienas bus? Ar tusinsis? Ka kalbesim sekanti karta? Tokia klausimu grauzianti lavina. Ir puikiai suvokiu, kad tas man ne kiek nepadeda, nes realiai tas pokalbis, tai gali but tik pasakymas : ate, brangioji. Zodziu, maisalyne
O ar konkreciai tokioje situacijoje teko buti? Ar tik teoriskai svarstote?
Papildyta:
Siandien paaiskejo, kad pas jus aktualus distancijos klausimas. Tau reikia mazesnes, jam didesnes. Jis, matyt, "perkaista" nuo per trumpos distancijos. Lengviausia butu patarti distancija padidinti, bet tau tai bus sunku, reikes tvardyti savo jausmus. Todel nezinau, ka patarti... Gal kas nors protingiau pasisakys...
Kad esu priversta dabar buti toje ilgoje distancijoje ir nezinia ko laukti.
As psichologiskai stabili. Jei nusprendziau iseiti - iseinu. Jei isejo ir mane paliko, kelio atgal nera - zmogus prieme toki sprendima, as su tuo susitaikau ir nera ko tasyti man nervu blaskymusi.
Jam reikia optimalios distancijos, o ko reikia jai - pati nezino. Is pradziu prisiklijuoja, dovanas dovanoja ir jis dar kazkodel turi buti jai skolingas ir kaltas, o paskui susikrauna daiktus ir iseina. Kaip zmogui jaustis, kai ji dabar braunasi atgal? Ji neprognozuojama, ko is jos tiketis toliau? susitaikys, priims atgal, bet ar bus galima pasitiketi? juk belekada vel kazkas uzplauks, susikraus daiktus ir iseis.
Tegu ji pavaiksto pas psichoterapeuta, atsipainioja savo mintis, tuomet gal ir bus imanoma normalius santykius kurti be tokiu psichavojimu.
Papildyta:
Kubaa - tai jus susikrovet daiktus ir isejot. Ne jis padare sita tolima distancija, o jus. Naturalu, kad dabar ziuri atsargiai i jus, po to, kai ji metet (kitaip issikraustymo vertinti negaliu - gi tai nera santykiu kurimui)...
Mano isejimas nebuvo spontaniskas pagazdinimas, tai ivyko po istisu dvieju savaiciu konfliktu, as ne pagazdint norejau