Kaip čia karšta! Ir, panašu, kad mano problema išjudino visą puokštę kitų problemų, kas turbūt yra gerai... 
Tik liūdna, kad puslapių limitas eina į pabaigą ir neis man su jumis pasidalinti asmeniniais atradimais savo santuokos kelyje. Nebent antrą įkursim, jei jausiu, kad yra ką pasakoti.
Šiaip labai ačiū liutukei už supratimą ir palaikymą, kaip ir dar keliems nariams, kurių vardų nepamenu.
Kas pas mane girdėti? Pradėjau lankyti psichoterapiją. Dar buvau tik porą kartų, kol kas su terapeute tik dėliojam bendrą problemos paveikslą, kad būtų aiškiau, ar čia labiau su manimi, ar su sutuoktinio pasirinkimu. Galvoju, kad eigoje, kai jausiuosi emociškai tam subrendusi, įtrauksiu vyrą į terapiją.
Buvo pasiūlymų su vyru nesimylėti, kad jis pats panorėtų mane užkariauti. Išbandžiau dėl smalsumo šitą variantą (nes maždaug 80 proc. sekso iniciatore esu aš). Ir nepaėjo... Jis neskubėjo manęs užkariauti, o mano libido pakankamai aukštas (nesakyčiau, kad labai, užtenka 3-4 kartų per savaitę, mano vyrui reik mažiau), tai supratau, kad čia baudžiu ne jį, o save. Jam kaip ir nieko nesimylėti, eina sau miegoti ir galvos nesuka. Čia dar viena mūsų santuokos ypatybė - jis nėra aukšto seksualumo žmogus, gal čia veikia konservatyvus auklėjimas?
Buvo keistų pasisakymų, kad jei mergina nėra skaisti, tai jau nieko verta. Net žandikaulis atvipo. Aš iš viso nesuprantu šito moters skaistybės kulto. Ne todėl, kad reikia su visais ir visaip dulkintis, o todėl, kad moteris nėra daiktas, kad ją įkainotum kaip kokią Chanel rankinę - jei dar nenešiota, tai tipo už brangiai, jei jau dėvėta, tada mokėsiu mažiau. Su savo pirma meile paauglystėje (prieš vyrą) praradau nekaltybę. Niekada to nesigailėjau nė minutės. Niekada nė žodžiu vyrus man jokio priekaišto dėl to neturėjo. Ir dėl šito, esu tikra, jam mažiau vertinga nepasirodžiau. Kaip ir aš niekada neskaičiavau, su kiek jis mylėjosi prieš mane. Man paprasčiausiai buvo ir tebėra neįdomu. Man įdomu, kas yra čia ir dabar, nebent kokia nors labai įtartina praeitis šviestųsi. Bet taip nebuvo nei mano, nei jo atveju.
O šiaip skęstu apmąstymuose, tikrai sunkus emociškai laikas. Šios temos užvedimas ir psichoterapija labai išjudino vandenis, nuo tykių vidinių apmąstymų einu link išsisakymo. Ir kai pradedi šnekėti, tada iš tiesų pradedi suvokti, kad yra problema ir kad ji tikra. Nes kol tai tik tavo galvoj, rodos, gal čia šiaip kokia nuotaika, gal nekreipk dėmesio. Bet kai terapeutė uždavė keletą klausimų, supratau, kad ne, čia ne šiaip nuotaika (kuri daug metų trunka), o reali problema - gyvenu santuokoje, kuri manęs netenkina. Ir blogiausia, kad tą darau taip profesionaliai, kad mūsų skyrybos turbūt apstulbintų belekiek žmonių (net mane tame tarpe). Man tiek kartų draugės su savo nevykusiais santykiais sakė, kaip man pavydi mano tobulos santuokos, tiek kartų mano mama draugams gyrėsi, kaip gražiai jos dukra su žentu gyvena, tiek visokių dalykų mūsų draugų gyvenimuose keitėsi, o mes išoriškai lyg uola laikėmės - kartu, išmintingi, be pavydo scenų, nesąmonių, intrigų ir muštynių. Visi galvojo, va, jie tai tobuli. O realyje, pasirodo, juk netobulumas visgi veikia. Tobulumas yra dirbtinas...
Tiesa, yra buvę porą kartų, kai manęs įžvalgesni paklausė, ar tikrai myliu savo vyrą, ar viskas tarp mūsų gerai, ar esu santuoka patenkinta. Ir ką? O aš tik gražiai šypsojausi. Ir tebesišypsau. Nes kaip aš aplinkiniams pasakysiu, jei vyrui nesugebu pasakyti?
Bandžiau užvesti temą su vyru dėl jo jausmų man: kaip su manimi jaučiasi, ar viskas tenkina ir pan., ar viskas jam gerai. O jis tik pro šypseną: tu kaip visada vis kokių problemų ieškai, žiūrėk, aš tai tavimi niekada neabejoju. Galvojau paspringsiu kąsniu. Jis neabejoja! Taip skaudžiai ant širdies nugulė. O pokalbį išprovokavo prie gretimo staliuko sėdinti temperamentinga (ne girta ir ne asociali, tiesiog garsiakalbė!) moteris, kuriai, pasak vyro, trūko santūrumo, nes jam patinka "lietuviškos moterys, su tokia nenorėtų gyventi". Aš jam sakau, kad aš nesu santūri, tai kaip tu su manimi būni (man žmonės dažnai sako, kad esu itališko temperamento). Jis sako, nu jo, bet tu dar ne tokia bloga, galima dar gyventi. Tai vat - dar galima gyventi!
Viena pastarųjų mano dienų įžvalga. Būdama su vyru vis jaučiuosi nenormali (ir net taip pradėjau galvoti). Jis visą santuoką laukia, kada tapsiu 'normalia' - kada būsiu linksma, kada geriau miegosiu, kada eisiu anksčiau gulti, kada nekelsiu dramų, kada būsiu pastovi, kada pradėsiu domėtis buitimi, kada norėsiu pradėti normaliai gyventi. Jis vis laukia ir laukia. Ir pats sako, kad laukia. Sako, va, gal gal tau tereikia normalesnio darbo ir viskas susitvarkys. Arba gal tau reikia geresnių pinigų ir tu tapsi laiminga. Arba tau reikia normalesnių darbo sąlygų ir tada jau bus gerai. Žodžiu, jis visada į mano būseną žiūri kaip į kokią liguistą, kažkokią tarpinę, tarsi dabar pakentės ir po to bus jau taip, kaip reikia. Jo tėvai irgi taip žiūri į mane ir vis laukia... Ir tik neseniai susimąsčiau - o tai gal ta mano būsena ne kokia tarpinė, gal ne kokia nors nenormali, gal paprasčiausiai JO atžvilgiu viskas nenormalu, gal su kitu vyru aš atrodyčiau normali, sveika, nereiktų vis mąstyti, kaip man reik pasikeisti, kažko laukti?
Bet kol kas bijau daryti išankstines išvadas. Žiūrėsiu, kaip dėliosis reikalai. Sau pasakiau, kad iki rudens nieko nejudinsiu, kad nebūtų jokių skubotų nesąmonių, paremtų vienos dienos nuotaika.
Tai tiek.
