Gailiuosi, kad ištekėjau...

Tai vadinasi savo noru lieki durniaus vietoje? Nepasinaudoji proga?

tikrai prisidesiu, jo pas mergas pas mergas bego ir apie troba svajoju ir butinai tik moline, man mano rastine netinka, ai as jos gi is vis neturiu, esu vargse pasalpine, kuri nieko nezino ir nieko nesupranta, kas dar?

bus gal dabar ramu taika?

Ziuriu jus sudomino labai tuoletai (WC). Kiek teko juose lankytis, tai ten normalus zmones nekreipia vieni i kitus ir apsimeta, kad vienas kito nemato. Bet aisku yra nenormaliu. Su toiu ugiu kaip savo, galesiu visada eiti i vyr.. kur nera eiliu.

Bet tema apie dvarsinius jausmus, autorei truksta sielu bendrystes, jausmo, kad tai jos antra puse.
Ir cia manau turiu ka pasakyti, nes visos moterys su kuriomis teko turet artimesniu rysiu pabreze 2 dalykus:
1. Kad su manimi yra tarpusavio supratimo ir bendrumo jausmas.
2. Atrodau vyriskesnis vyras uz tikra.

Na zinot, tai tipiskas aferizmo sindromas,kai padirbti dokumentai atrodo tikresni uz tikrus, o sukciai atrodo nuosirdesni uz gerai pazistamus patikimus zmones. Tas fenomenas tikraii egzistuoja ir jo deka sukciai susirenka dideles pinigu sumas.

Stebejau ta jausma. Po kurio laiko (keliu menesiu ar poros metu), moteris pastebi, kad KAZKAS CIA NETVARKOJE. netikra. Kad truksta dalyku, kurie pas tikra vyra yra savaime ir tik tada pradedama ivertinti tai ko truksta.

Autore turi normalu vyra, kuris ja TIKRAI VYRISKAI ATSAKINGAI myli (na kiek info turime). Tikras normalumas. Bet va ja traukia prie nenormalumu, kazkokiu dalyku kuriu menka verte paaiskes tik praradus tai ks tikra ir vertinga.

Sakyciau autore yra pavyzdys, kuriai tikro vyrisko vyro nereikia, o reikia kazkokiu blizganciu surogatu(pasuokianciu, sugebanciu padusauti ii tema)

Na, aš nelaikyčiau savo vyro sutrikusio dėl jo seksualinio temperamento... Toli gražu! Netgi nedrįsčiau sakyti, kad jis prastas lovoje, nes techniškai kalbant jis netgi yra geras (tempas, pozos ir pan.). Tiesiog jis nėra jausmingas/aistringas. Sakyčiau problema ne pats sekso procesas (įkišti-ištraukti), o ėjimas link jo. Jis neužsiima jokiais viliojimais, glamonėjimais, paglostymais, sujaudinimais. Jis tiesiog dažniausiai paklausia, ar aš noriu, ar ne, o jei noriu, tada jau prasideda veiksmas. O man būtų įdomu, kai jis mane neklausęs suviliotų. Pvz, sėdžiu prie kompo, užsiėmusi, o jis pradėtų glamonėti, pabučiuotų į kaklą ar pan. O dabar - noriu tavęs. Aš, kadangi dirbu, žinoma, nepašoku nuo savo vietos, sakau, labai užsiėmusi, ne nuotaikoje. Ir jis nueina. Gi negaliu užsivesti tik nuo prašymo!

 

O šiaip apturėjau labai ilgą ir atvirą pokalbį su vyru. Daugybę dalykų išsakiau - nuo to, kad abejojau nuo pat pradžių dėl santuokos, iki to, kad dabar jaučiuosi labai vieniša santykiuose, nežinau, ar jį myliu, netgi svarstau apie skyrybas, prisipažinau, kad jaučiuosi neišsilakščiusi, nežinau, ar mes tinkam vienas kitam. Jam tai girdėti buvo tikrai skaudu, bet drauge tai atvėrė kažkokį kitą bendravimo lygmenį. Jis ne tik, kad ant manęs nesupyko, nepuolė kaltinti, bet buvo labai supratingas, sakė, suprantantis, kad savo pojūčiams negaliu įsakyti, netgi mane apkabino, klausė, kokie turėtų būti kiti mūsų žingsniai, kad galėtume drauge dėl mūsų ką nors padaryti. Nusprendėme sau duoti pusę metų santuokos terapijoje ir žiūrėti, kur tai nuves. Ir jei nenuves, tuomet skirtis, nes "geriau atskirai, bet laimingi, nei drauge, bet nelaimingi".

 

Buvo svarstančių, koks jo požiūris į mane. Taigi: jis jaučia, kad esu jo gyvenimo moteris, dėl to iki šiol neabejojo, nors jam sunku su manimi, jis tikrai pervargęs nuo mano charakterio, gyvenimo būdo, bet drauge jaučia, kad aš jam labai daug duodu, labai praturtinu jo akiratį, jam įdomu su manimi gyventi, jei ne aš, jis būtų visai kitas žmogus, nors jei būtų žinojęs, kas jo laukia su manimi, veikiausiai nebūtų pradėjęs draugauti, ieškotų stabilesnės partijos.  

 

Šis pokalbis giluminiškai patvirtino vieną tiesą - mes esame labai geri draugai, gerbiame vienas kitą. Tai, kad jis nekėlė jokių scenų, nieko iš manęs nereikalavo, nė karto neužsiminė, kiek dėl manęs padarė (nors aš pati jam sakiau, kokia jaučiuosi dėkinga), nedarė iš savęs aukos, rodo, koks geras ir emociškai brandus žmogus yra greta manęs. Tad dabar tik klausimas, ar man pavyks savo širdį sudėlioti į teisingas lentynėles. Kad ir kas bebūtų, mūsų pokalbis mane labai nuramino, kiek nuėmė spaudimą nuo galvos.

Man jusu vyro nuosirdziai gaila. Jis jus myli, o jus pastoviai ji vertinat... ar jiss priekaistaus, ar kels scenas...
Juk jis noretu buti mylimas koks yra ir jaustis saugus, o ne reguliariai praeiti kazkokias psichoatestacijas...
Na ir kas, kad jis "TIKRAS", elgesys kaip su poddelka...

O kaip pamilti, jei nemylli?
Tame ir problema manau, is esmes, nelabai eina pamilti zmogaus pagal uzsakyma, viskas butu daug paprasciau gyvenime
asiku kiekveinas nori buti mylimsa, toks koks yra visas, ir besalygiskai, bet pirma, mes jei ir pamilstame, tai musu meile dar labai toli iki besalygiskumo.
O jei nepamilstama konretaus zmogaus, tai ir idealiausias vairiantas netiks, nu vis tiek erzins, o kai erzins, protas ieskos priezasciu prie ko prikibti...prie pilno saldytuvo greit priprantama ir prie geru savybiu greit priprantama, o kiekveiname zmoguje galima rasti prie ko prisikambinti ir visi turi savu ydu, meile tai uzdeda tokius tarsi siek tiek parozininacius akinius, kai matai zmogaus ydas, bet jo neerzina taip, kaip nemylimo zmogaus.
Papildyta:

tai as ir supratau, kad problema preliudijoje, tai moterim daznai daug svarbiau, nei pats aktas, kaip suprantu daugumai. Tai jis jus glamoneja nors kazkiek pries lytini akta ar ne? ar tik iskart ikisa? jei teisingai supratau, tai jei to nedaro, tai ir sakau, gal koks sutrikimas, kad nenori moters kuno glamoneti, nes vyrams, tai kazkaip savaime iseina, jiems tas patinka, ar klystu, nu mano asmenine patirtis sioje srityje tikrai neivairi bet kiek siaip skaitai, domiesi, ka kiti pasakoja, tai lyg taip buna dazniausiai, taigi moteriai reikia kazkaip nusiteikti, ar nereikia? Tai, bent kaip as suprantu, geri meiluziai ir vadinami tie, kruie moka patenkinti moteri taip ,kaip jai tinka ir patinka, kad jai butu gera. O jus taip is vis kaip mylites, toks stiprus geismas, kad ir be preliudijos galit santykiauti? bent orgazma patiriat tada? ar jis paprasciausiai taip iprato ir mano, kad taip gerai? o is vis ar buciuojates?
Saunuoliai gal praverstu ir kokia seksologo konsulatcija vyrui apie tai kas patinka moterim? ar bent koki erotini kina paziureti abu, jei jis taip sugeba atvirai priimti kritika, parodykit, ko noretumet, juk poroje abu vienas kita ir moko....
tai ir gerai
Papildyta:

cia yra pavzydys, kai sirdziai neisakysi, ir kad santuoka is isskaiciavimo nebutinai veikia, kaip noretusi, kad neina isimyleti " teisingus ", o va isimyli, ka isimyli ir viskas

Kokiai dar sirdziai? Ir prie ko cia meile. Meile tai rupestis mylimu zmogumi, o ne vergavimas savo aistroms. Praeina susizavejimas trukstamomis savybemis ir kas lieka?

O neįmanoma atvirai pasakyt ko norisi? laiškutį parašyt? pornucha pakišt po nosim?
ir šiaip? ko nebūt iniciatore pačiai to švelnumo? nebent jūs jau tiek jį glaustėte, tiek kartų pasitikote su bučiniu, rodėte pavyzdį, o jis niekada taip nepadarė, niekada iš jūsų pavyzdžio nepaėmė. Ne visi iš savęs tokie švelnūs. Kai kuriuos reikia išmokyti kaip vaikus naujo dalyko. Pralaužti. Įprastu, kad jūs taip darot, imtų gal ir pats.
Tikiuosi, kad jūs pati rodote pavyzdį ir nelaukiate tik iš jo?
Papildyta:

pritariu
Papildyta:

bet ir čia pritariu

As kitaip ir nemoku, tik pamilti pagal sprendima.

Prie ko cia aistra? ar aistra is sirdies atsiranda?
O sirdis prie meiles, meile gimsta is sirdies.
Meile lieka ir su susizavejimu ir be , nebutina zavetis, kad myleti.
Meile tikrai nera tik rupestis zmogumi. Rupintis galima daugeliu zmoniu, net nebutinai juos mylint. Rupestis yra veiksmas, meile yra jausmas. Galima myleti ir rupintis, galima nesirupinti, galima netgi rupesti ivairiai suprasti, kazkam rupinimasis yra vien pergyvenimai, kazkam realus darbai, kazkam nelabai geri darbai atrodo, kaip rupinimasis, ivairiai buna.
Papildyta:

Tai gal jus ir nemylite, tik padarot sprendima, kad su ziuo zmogum norisi gyventi ir juo rupinates, apskaiciujat nauda, ir jei tinka ir patinka, stengetes pradziuginti, padaryti laiminga... galima ir taip, kazkam ir taip tinka.

Supraskit, kad muzika, eiles, filmai,knygos ir ten esantys jausmas - skateniniame formate yra tik nuliuku ir vienetuku seka...

Kazkas ala pagal jus nemyli, bet stengias, kad mylimas zmogus butu laimingas, o kazkas naturaliai tik savo igeidziais rupinasi. Velniop ta jusu naturaluma

Gyva muzika, eiles, dainos, ne nuliukai ir vienetukai

VISI RUPINASI TIK SAVIMI, nebutinai igeidziais, jei pazvelsgim giliau, tik vieni tai supranta, kiti susikuria grazia iliuzija apie savo zygdrabius
Gerai stengtis, kad kazkoks zmogus butu laimingas, tik dar reikia labai gerai zinoti, kas is tiesu tam zmogui yra gera ir ar tikrai ta laime gera atnes, pvz kokiam narkomanui, gauti eiline doze laime, ar toks rupestis juom butu jam gerai ar buvimas liamingu yra auksciausia vertybe? aisku reikai stengtis gera daryti aplamai gyvenime ir del saves ir del kitu, tik nereiktu saves taip pervertinti ir savo galimybiu kito zmogaus atzvilgiu.

Man dazniausiai tokie sakiniai visada sukelia prisiminimus apie ta filmuka kur zuikis stengesi briedziui padeti uzmigti