Gailiuosi, kad ištekėjau...

Aisku, kad tu NUPUSUSI.


Papildyta:

Kvailesne uz tave sm tik ubunte.

Durnikė net suteikta proga nepasinaudojo Kai taip visada gyvenime daro, tai ir gyvena šūdų liūne

cia oficiali diagnze?

Man jusu vyro nuosirdziai gaila. Jis jus myli, o jus pastoviai ji vertinat... ar jiss priekaistaus, ar kels scenas...
Juk jis noretu buti mylimas koks yra ir jaustis saugus, o ne reguliariai praeiti kazkokias psichoatestacijas...
Na ir kas, kad jis "TIKRAS", elgesys kaip su poddelka...

 Na, tai buvo veikiau pasidžiaugimas, koks jis puikus, kaip gera, kad galime vesti konstruktyvų pokalbį. Ir drauge pamąstymas, kad vien dėl to yra verta padirbėti dėl santykių. Klausimas, kaip tamsta tokiu atveju būtų pasielgęs. Iš pasisakymų panašu, kad moteris iš viso neturi teisės į savarankiškus jausmus, abejones, individualią asmenybę, visos jos pasaulis turi būti sukoncentruotas į vyro pasaulio patenkinimą ir vien tas jai turi kelti bekompromisį išsipildymo jausmą. 

O kad aš jį čia vertinu, analizuoju, tai natūralu - apie ką daugiau ši tema? Ką tada man joje rašyti? Nors gal tikrai, čia visai pakanka jūsų visų rietenų, gilesnės tarpusavio santykių analizės tik blaško turgaus atmosferą

Taip, visi tik ir kalba apie rūpestį ir pagarbą santuokoje. Taip, šie dalykai TURI būti santykiuose. Ir pas mus jie yra, nes mes nesimušame, vienas kito niekur nesiuntinėjame, gerbiame vienas kito norus, jei kuris nors serga ar kas nutinka, padedame, paglobojame, arbatos išverdame, išklausome skundus dėl kolegų, paguodžiame, nusiunčiame pas gydytoją, jei matom, kad kitam kas negerai, pabarame, jei dėl kokių nesąmonių savo sveikatą ėdą... Bet, kaip sakė lutuke123, tai dar ne viskas. Juk lygiai taip pat aš rūpinuosi savo artimaisiais. Kaip ir gerbiu daugybę žmonių - už jų pažiūras, kompetenciją, dvasinį pasaulį... Tai dabar su visais jais turiu būti susituokusi? Ar jaustis kalta, kad jų nemyliu? Ne, aš nesutinku, santuokoje, priešingai nei kito tipo santykiuose, privalomas dar vienas esminis elementas - meilė. Būtent ties vyro-moters meilės klausimu kilo ši tema. Ir tai klausimas, kurį aktyviai sprendžiu savy, su terapeute ir į jį įjungiau net patį vyrą. Nes meilė (su visais bendrų vertybių, pagarbos, aistros, tarpusavio rūpesčio ir dvasinio ryšio elementais) man yra vertybė. Žinau, žmonių, kuriems - ne. Ir jų gyvenimas tikrai paprastesnis, net pavydu.   

Meile kitam zmogui nereiskia savo asmenybes, saves paneigimo. Bet kai kitas zmogus paliekamas antroje eileje vel nesamone.
Na jus kol kas dar neisdavet... Bet susidaro toks vaizdas lyg ieskot tam pateisanciu aplinkybiu. Gal va vyras bus nepakankamai geras ir TADA jau bus zalia sviesa, daryti ka norima ir trokstama.

Gal poziuris i jusu situacija, itakotas mano asmenines situacijos, kuri vercia aukotis. (Ilga laika zmona nesutiko del operaciju ir dokumentu keitimo, o ir as pagalvoju, kad ji prasciau jausis, tai viska tempiasi)
Matau kitus sektinus pavydzius seimose, kur zmones ir apribojo savo profesines ambicijas (atsisake kelioniu ar darbu pasaulio krastuose del seimos), aukoja laisvalaiki ir kitka, kad issaugot ta vertybe vadinama bendrumu.

O jus atvirai destote, kad norit to ano, nes jums truksta, tai kaip ir nieko daugiau nematot?

Paziuriu kas nutiko zmonems kurie nusispjove i antras puses ir dare ka nori, ir kazkaip tokiu laimingu tik vienetai. Dauguma sugriove ka turejo ir nieko doro negavo, tik pabande ir visumoje nusivyle.

Tai as jau konservatyviai ziuriu i tokias galimybes ir rizika. Aisku lygia greta eina ir suvokimas, kad viskas priedo turi savo kaina.

o jus kai norit valgyti save ir zmona kartu maitinat ar visgi pats valgot? kaip jus ta antroje eileje isivaizduojat? ar ir kviepuojat gal pirmiau uz zmona, o paskui uz save pakviepuojat?

va pas ja ir dilema, kad vyras pakankamai geras tai ir be meilss tiek istempe, jei butu blogas, nereiktu sukti galvos. O kai myli tai kitaip ziuri.

Kaip tai nemato? Tai gal jus nematot, kiek ji gero apie savo vyra raso, bet esmes nepagaunat, kad ir idealus jaunikatis ateitu, pasaku princas, jei jo nepamilsi, negera bus su juo ir jokio bendrumo nebus, neis sukurti. Ju isivaizduojat kad kazkaip per aukas galima sukurti siema, neina, buna kazkokiso aukos, be tkai jau yra seima, jau yra meile, gali auktis keik nori, jei moteris ar vyras nemyli tai ir nepamils. Gal jaus dekinguma, bet tai tik tiek.
Niekas cia i nieka nenusipjauna jei ji nusispjautu, tai senai issiskirtu ar meiluzi butu susiradusi.

Bet ziuriu kaip zmonem sunkiai daeina, kad kai kurie zmones nori myleti is tikruju ir buti mylimi, ne vien patogiai draugiskai gyventi ar aukotis. Autore irgi , manau, neivertino anksciau to poreikio stiprumo, galvojo svarbu geras vyras, kaip sake, gera partija, deja, labai retai, kada tos geros partijos sukuria gera seima...


Papildyta:

Idomu, gal pasidalintumete, kaip pas jus gyvenime galvoje isikure ideja apie gera partija, nu ne politine siuo atveju Kodel galvojot, kad geras sutuoktinis -tai zmogus su atitinkamomis savybemis, statusu, charakteriu? ar jus taip namie moke, ar pati taip sugalvojot, manet busit protingesne uz mama ir jos klaidu nedarysit?
kada pradejot apie meile susimastyti?

Na kaip as noriu esti, tai nesuedu visko, o ziuriu, ar patele paedusi. Cia jums gyvunu kalba paaiskinau.

nu su valgymu gal nelabi supratot ka sakau, ne apie maisto kieki kalba, o butent valgymo procesa, jus maitinate zmona, o paskui pats valgote? aisku kiekveinas padorus zmogsu nesuvalgys visko vienas pats, nepalikes kitiem, nesvarbu ar tai butu zmones, vyrai ar kambariokai ar sveciai. Aplamai padorus, mandagus elgesys nera isskirtinis tik zmonom ar vyram, normalus zmogus su visais normaliai elgiasi.

Pastatymas saves i pirma vieta tai nera, kad kita nuvertini kazkaip ar ziuri kai i nesvarbu ar antrarusi, bet suvokimas, kad jei savo kunu tinkamai nepasirupinsi, tai kitam uzkrausi tik nasta rupintis savim, o ne kazkoki geri sukursi.
Jei neesit ar esit mazai ar netinkamai ir tik ziuresit, kad jusu patele paedusi(neziau ,kodel jums patinka asocijuoti save su gyvuliu, bet jei patinka, tiek to, galiu aiskinti taip) tai pats greit nudvesit is bado arba susirgsit. jei abu tik ziures ir rupinsisi ,ka esti kitam, vel gali buti problemos, nes nebutinia gali zinoti, ko ir kada kitam reikia, nes tik pacima zmogui siunciami signalai, alkio ir kokiu medziagu jam tada reikia. Tai daug protingiau ir paprasciau galvoti ka nori pats ir pasidaryti paciam, tuo paciu pasirupinant ir kitu, pvz uzsinori kiausinienies, paklausi zmonos gal irgi nori ir pakepi abiem, o jei ji nenori pakepi sau, tada nereikia gyvenime ieskoti kaltu del savo laimes , nes pats prisiimi atsakomybe uz save, o ne lauki ant sofutes, kol kaszkas susiprotes, akd esi isailkes ir nori kiausinienis tai ir yra saves pastatymas i pirma vieta - tai savo poreikiu suvokimas, uzsitikrinimas paciam, nekraunant ju kitiem, aiskiau?

Idomu, gal pasidalintumete, kaip pas jus gyvenime galvoje isikure ideja apie gera partija, nu ne politine siuo atveju Kodel galvojot, kad geras sutuoktinis -tai zmogus su atitinkamomis savybemis, statusu, charakteriu? ar jus taip namie moke, ar pati taip sugalvojot, manet busit protingesne uz mama ir jos klaidu nedarysit?
kada pradejot apie meile susimastyti?

 

Tiesą sakant, sąmoningai niekada apie tai negalvojau. Kai susipažinau su vyru, jis dar studentas buvo, per pusę už arbatą mokėjom, apie jokius finansus, namus ir keliones nė kalbų nebuvo. Visa tai atėjo per laiką, būnant poroje. Bet Jūsų klausimas visgi racijos turi, bet jau pasąmoniniame lygmeny. Mano mamai didžiausia vertybė - saugumas. Saugumas finansuose, emocijose, šeimoje ir pan. Ir ji tikrai to saugumo nuolatos ilgėjosi ir nuo jo stygiaus kentėjo, gal ne kaip nors akivaizdžiai ir baisiai, bet vis dėlto kentėjo. Gal taip suveikė pasąmoninis mamos poreikius kompensuojantis mechanizmas? Nežinau, nes paauglystėje pati šventai tikėjau, kad būtent tokio - rimto, saugaus, santūraus, sauso, netgi nuobodaus (kad manęs neužgožtų) vyro man reikia. Iš viso, matyt, galvojau, kad man reikia visko, ko mamai reikia, nes tie poreikiai buvo įdiegti. Manau, tai dažnas dalykas vaikuose - kol neįvyksta bambagyslės nutraukimas, jie ilgai galvoja, kad jiems reikia to, ko reikia jų tėvams, nebent kokia nors patologinė situacija, kuri skatina norėti kardinaliai priešingų dalykų.

 

Iš dabartinės perspektyvos žiūrėdama savo ateities vaikui patarčiau nepulti ženytis, kol atskirai nuo tėvų nepagyveno,  neišvyko ilgesniam laikui padirbėt į užsienį ar pan. Tegul pabūna pats su savimi, pasižiūri, kaip mintys galvoj skamba, kai nėra tėvų įtakos, kai nėra fone skambančios tos pačios programos. Nes dabar būtent tas TIKRŲJŲ savo poreikių nesuvokimas prieš tuokiantis ir yra didžiausia mano santuokinės krizės priežastis. 

Cia kaip ir sakiau matomai nuo zmogaus brandos priklauso, skritingai visi brestam, as budama mokine, sakiau savo vyrui, tada busimam, kad reikia pagyventi siek tiek savarnakiskai atsikrai nuo tevu, tada galesim kartu gyventi taip ir padarem, bet visada as ieskojau ir norejau meiles, niekada nei minties nebuvo apie mano vyro kazkokiu kitu savybiu analizavima ir vertinima ar jis man bus geras vyras, nes zinojau, akd kito siapi ar taip nereikia, kad ir tobulesnio, tiesa, ziurejau ar bus geras tevas, kaip elgiasi su vaikais ir nesuklydau.
M.s. O ko jus ieskojote ir ko ieskote vis, kas jums gyvenime svarbiausia?
Papildyta:

Tai buna tikriausiai pacioje pasamoneje uzsifiksuoja tevu baimes, pergyvenimai, mintys, mokymai, kas priima, kas nepriima, ir buna kartais visa gyvenima, net sukurus savas seimas, net gyvenat atskirai, kartais sunku net atsekti is kur kyla.
Tikrai sutinku, kad reikia save pazinti gerai, bet tas procesas niekad nesustoja ir gal tik gerokai per 30 vis geriau save supranti, bet tiek juk nelauksi ,kad susituokti butinai, todle matau dabar jau kaip svarbu ismintingi tevai ir seneliai, jei tokie yra salia, kurie sugebetu ismintingai patarti, pazindami t asavo vaika, ne is naudos, patogumo sau. Santuoka is tikro daznai kaip loterija visgi arba musu likimo dalis
As kartais galvoju, kad zmones gal susieina, kad pagimdyti tam tikrus vaikus, pvz mano mama issiskyrusi su pirmu vyru istekejo uz mano tecio, taip as gimiau, juk jei nebutu issiskyrusi, manes nebutu. As siaip uz seimas, santuokos islaikyma ir skyrybas tik krastutiniu atveju, bet visgi kartais gal jos i nauda, pvz man siuo atveju buvo

As kartais galvoju, kad zmones gal susieina, kad pagimdyti tam tikrus vaikus, pvz mano mama issiskyrusi su pirmu vyru istekejo uz mano tecio, taip as gimiau, juk jei nebutu issiskyrusi, manes nebutu. 

Viena išmintinga moterėlė, energetikė, tą patį man sakė: gal jus laiko dar neatėjusi vaiko sielo, gal jai reikia būtent jūsų abiejų kaip tėvų, o po to jau ateitų ir tą tikroji meilė - su tuo pačiu vyru ar kitu. 

 

Tik labai sunku tą priimti... Pati esu iš pilnos šeimos, man buvo labai gaila vaikų, kurių tėvai išsiskyrę ir pats vaikų turėjimo faktas skyrybas labai komplikuoja. Nes dabar kažkoks keistas jausmas - nesigauna nei skirtis, nei jaustis iki galo gerai su savo vyru. Tikrai seniai širdy vis laukiu to tikrojo savo gyvenimo vyro, rodos, kažkas dar ateis, kas suteiks tą jausmą MANO. Bet ir šito paleist nesigauna, kaip ir jis manęs negali paleisti, tarsi dar ne viskas baigta... Netikiu, kad vaikas tvirtina santuoką, taip, tvirtina ir taip tvirtas, netvirtas - ardo, bet nors imk ir pagimdyk vaiką ir žiūrėk, kas gausis. Ar nuo buities ir visų rūpesčių paaiškės, kad iš viso nebegalim tvarkytis kartu, ar paaiškės, kad kitomis akimis į savo vyrą pažiūrėsiu, įsimylėsiu. Tik kaip vaikas? Kad paskui nepasidaryčiau iš viso didelės gyvenimo dramos - gyvenu su nemylimu dėl vaiko, o palikti nesigauna, nes jis "geras tėvas".

 

Kaip viskas paprasta, kai tai ne tavo gyvenimas! 

 

O kas man svarbiausia? Man svarbiausia, kad širdy būtų vidinė ramybė, kad tai, kaip ir su kuo gyvenu, yra mano kelias, teisinga. Tas vidinis nepaaiškinamas jausmas, kai gyveni autentišką savo gyvenimą. Dabar to jausmo nėra. Bet kol kas nėra ir aiškaus atsakymo, kokio autentiškumo man reikia. Tas ir kliudo priimti aiškų sprendimą. Šiuo metu esu labiau jausme, kad noriu VIENA patirti gyvenimą ir jį suvokti savarankiškai, susidėlioti SAVO vertybes. Tad negaliu aiškiai pasakyti, kad mano vyras yra tikrai visiškai nepakeliui. Lengva pasakyti, suauk, surimtėk, o realiai tą padaryti reikia laiko, patirčių, negali spustelti klavišo ir atgimti tobulai emociškai brandiame pavidale, kuris daro tik TEISINGUS sprendimus...

Man atrodo tikrieji jusu poreikiai paaiskes, kai pagyvensit viena. Dabar gi daugeliu jusu poreikiu pasirupinta. Turit ir drauga, ir seksualini partneri, ir mama (na kaip supratau jis buitim rupinasi), ir remeja (jo finansai stabilus). Jus turite is tikruju labai daug. Man labiausiai i akis krinta svelnumo is vyro puses nebuvimas. Elementaraus demesio, apsikabinimo, bucinio ir t.t. Ties tuo tai tikrai galima dirbti.
Nebus taip, kad kitas vyras atitiks visus jusu poreikius 100%. Gal finansu truks, tada irgi negalesit tiek savo kuryba megautis, nes isgyvenimas bus klausimas NR1.

Papildyta:

Nera zmoniu, kurie darytu tik teisingus sprendimus. Kas tas isvis per daiktas? Kaip matuojam ta teisinguma? Tuo metu nevykusiai atrodantis sprendimas gali privesti prie didziausils laimes gyvenime. Nereikia visko taip suabsoluutinti ir bus maziau dramos.