Sveikos, supermamos, Pasiguosiu, darosi labai sunku, nes visiškai nepalaikome ryšių su mama, taip buvo jau nuo pat paauglystės, nuo vaikystės, kiek pamenu, pykomės, sakydavau tėčiui, kad jie išsiskirtų. Viską dariau "blogai", ką tik esu darius - bloga specialybė, blogas vyras, blogas vyro darbas, o aš išvis "prisigimdysiu vaikų ir mane paliks", nors iš tikrųjų turiu problemų su pastojimu ir laukia ilgas kelias iki vaikų apskritai. Gyvenu su vyru, susituokėme "zakse", kviečiau ją, neatėjo, po pusmečio susituokėm bažnyčioj - neatėjo vėl. Dabar mes nesikalbam, seniau irgi būdavo - nesikalbėdavom po pusę metų ar daugiau, po to savaitę dvi bendraudavom, bet vėl viskas užsibaigdavo. Kai pasisiuvau vestuvinę suknelę, man pareiškė, kad per savo lašinius į ją neįlįsiu, po to kelias dienas prieš vestuves pasakė, kad aš negavau jos palaiminimo ir negausiu, dėl to mano santuoka žlugs. Taip pat sakė, kad "pagimdysiu autistą" (???). Aš nežinau, kaip su ja bebendrauti, labai liūdna, kai matau, kaip kitos moterys kalbasi su savo mamomis, matosi nuoširdus draugiškumas, rūpestis, laukia anūkų, norėčiau pamėginti išlaikyti bent kokius nors santykius, bet kiekvieną kartą mane įskaudina. Jei kyla klausimų dėl vyro - dirba normalų darbą, nerūko, negeria, nori vaikų, mano nuomone, nėra kuo galėtų taip neįtikti. Tiesiog jai viskas apskritai blogai, ką aš tik bedaryčiau, taip buvo nuo pat mažens, o dabar dar su tom vestuvėm.. su gimtadieniu irgi niekada nesveikina, vyro mama klausia manęs pastoviai apie ją, bet aš neturiu ką pasakyti, sakau, kad ta tema nekalbėsiu. Man nuo pat mažens buvo pasakyta, kad ji nekenčia vaikų, anūkų nenorės matyti, sakiau - mama, bet aš irgi vaikas, buvo atsakyta kažkas panašaus į "ai nepradėk". Kiek bandyta kalbėtis apie mūsų santykius, tiek atrėžiama, kad "pokalbis baigtas". Gal kas esate panašioje situacijoje, kaip tvarkotės su savo emocijom ir apskritai su tokia situacija?
Panašu kad mama Jums prisakė dalykų, kurių dukrai tikrai neturėtų sakyti. Manau čia nelabai ką galėsite pakeisti - mama nenori Jūsų girdėti. Panašu kad ji turi kažkokių bėdų ir elgdamasi reikliai ir aiškindama kaip gyventi nori dėmesio ir kad sutiktumėte su ja.
Mano nuomone elgesys labai vaikiškas. Bet tokie žmonės to tiesiog nemato, nes nori būti labai svarbūs ir išklausyti.
Kai kuriais punktais primena mano amžinatilsį močiutę, kuri labai dažnai tiek mano mamai, tiek pusseserėms nurodynėdavo ką daryti, jos prieštaraudavo ir būdavo dažnai pasakoma skaudžių dalykų (grasinimų neiti į vestuves ir t.t.).
Aš su močiute labai gerai sutariau nes nėjau į konfliktą - tik išklausydavau nuomonės ir po to darydavau kaip man atrodo geriausia.
Su šeima ir artimiausiais žmonėmis yra taip, kad jie galvoja jog kadangi yra artimiausi tai gali sakyti viską ką galvoja apie tavo sprendimus, bet tų žmonių nuomonė būna skaudžiausia.
Jeigu Jums santykis su mama duoda daugiau blogo nei gero, tuomet turite mamai taip ir pasakyti kad negalite bendrauti kol negražiai elgsis ir bent trumpam nutolti.
....... Gal kas esate panašioje situacijoje, kaip tvarkotės su savo emocijom ir apskritai su tokia situacija?
Uzjauciu jus, be galo skaudu vaikui buti atstumtam, uzgauliojamam savo motinos.
Pokalbiai su ja vargu ar kuo gali padeti. Galiu nebent pasakyti kaip padedu zmonems panasiose situacijose. Pati to nepadarysite, nes tai reikalauja tam tikru ziniu, bet jeigu domina, galite man parasyti AZ.
Nebijokit kreiptis pagalbos 
Kažin, ar įmanoma kažką motinoje pakeisti, jei ji pati keistis nenori. Turiu panašų artimą žmogų, bandžiau visaip, bet bendros kalbos dažniausiai rasti buvo neįmanoma. Matau, kad psichologinė būsena ne pati geriausia, bet padėti irgi neišeina, atsisako bet kokios pagalbos. Dabar iš pagarbos retkarčiais nuvažiuoju aplankyti, ir nors jau esu daug mačiusu ir girdėjusi, kai kada ne pačių geriausių emocijų po tokio vizito užtenka ilgam. O šiaip tai nebendrauju ir nesigadinu sau netvų.
Montervertes gera mintis, kartais reik palaidot ir gyvent toliau.
