Labas, Susikuriau anketa, nes pavargau klaidziot savo gyvenimo labirinte, turiu kazkam papasakot ir sulaukt nuomones is salies, kad suprasciau kas teisinga, o kas ne. Draugem ir tevam pasakot visko negaliu, nes galimai likciau nesuprasta, tylet taip pat ilgiau nera jegu, nes gali baigtis blogai. Istorija gana ilga ir manau neeiline. Pradesiu is toli, kad viska galetumet ivertint objektyviai. Viskas prasidejo taip: Ilga laika turejau drauga kuri mylejau labai, gyvenom graziai, bet taip susideliojo, kad vis daugiau pykciu, barniu ir mes issiskyrem. Likau viena ne savo mieste. Iskart puoliau beviltiskai ieskot antros puses susiradau draugiu, kad butu su kuo "medziot"... Ilgai nesiseke, buvau gilioj emocinei ir finansinej duobej. Padariau klaida - pasirinkau neteisinga ir nedora gyvenimo kelia. Tada sutikau ji. Jis issiskyres, turi vaika, kuri augina su savo tevais. Yra nusivyles meilem. Gyvenimas jo nelepino nuo vaikystes. Taip pat keleta metu gyveno netinkamai, nusikalstamai... Su juo pagaliau atradau bendruma, buvo smagi pradzia, kol supratom, kad esam gilioj finananasinej "siknoj'. Jis isvaziavo i uzsieni. Prisipazino, kad vos nepasimylejo su kita, as atleidau. Sudauze girtas mano masina, taip pat atleidau. Po triju menesiu atvaziavau pas ji. Jis jau isgerinejo. As puse metu sedejau viena namuose kol jis dirbo, nebuvo nei automobilio, nei interneto tik kruva skolu. As pavargdavau jo laukt, grizes budavo issekes (darbas tikrai sunkus), bet stengdavosi pabut nors truputeli su manim, vertinau tai, taip pat man buvo svarbu, kad uzsiimdavo su manim tokia veikla, kuri man smagi, o jam nuobodi, kad prablaskytu mane. Kad neiseidavo niekur vienas be manes. Jei isgerineja tai vienas namie, taciau vis labiau erzino tas isgerinejimas. Isgeria - durniuoja. Apskritai charakteris jo ne eilinis - jis staigus, grubus, agresyvus, nervuotas. Uztenka zodi ne taip pasakyt ir prasideda siuntinejimai i visas puses, koliojimai baisiausiais zodziais. Galiausiai tai tapo kasdienybe. Kartais pasakydavo, kad negalvoja is tikro taip, kaip kalba supykes. Ir netureciau del to isizeist. Galiausiai susiradau darba. Savaitgaliais jis laisvas, o as dirbu. Griztu - jis formoj, pykstames. Ypatingais atvejais, kai pergerdavo, skambindavo ar rasydavo buvusiai zmonai, kitom buvusiom ir siaip visokiom pazistamom. Flirtuodavo ir pan.. Issiblaives aiskindavo, kad cia girtumas kaltas, kad tik mane myli, kad as jam brangiausias zmogus. Veliau siaip ne taip pripazino, kad jam sunku iseit is parduotuves nenusipirkus nors vieno butelaicio alaus. Paaiskino, kad tureciau su juo dazniau myletis, nes jis negali kitaip atsipalaiduot ( jis hiperseksualus, as gana vangi). Be to visad paminedavo, kad jam sunku, jog vaikas liko su tevais ir negali jo atsivezti cia. Nelabai man pavyko su juo dazniau myletis, vaikas vis dar Lietuvoj, o jis siek tiek pradejo mazint alkoholi. Taciau darbe man jau merke aki kitas. Durne labai norejau isteket ir po didelio konflikto pasakiau: arba tu nei laso ir ir persiesi - arba skyrybos. Pinigu nedaug turejom, taciau uz savaites nusiveze i grazia vieta ir padovanojo nuostabu zieda. Suplanavom vestuves po 3 men. Be baliaus, tik susirasyt, cia vietoj. Mano tevai nusprende padovanot po vestuviu kelione. Jo tevai nieko, nes islaiko jo vaika. Gere vis maziau ir maziau, beveik net negere bet visiskai sustot nepajege. Tuo metu Darbe vyko didziulis flirtas (abipusis). Nesu linkus greit susizavet vyrais, bet siuo atveju chemija buvo ohoho !!! Net negalejom susisneket normaliai, jis kitatautis ir nebuvo jokiu buciniu nei seksoe kai po pusmecio flirto jis pasake, kad isimylejo. Zinojau, kad tai netiesa, bet taip pat maciau, kad jis jauciasi tarsi ismylejes. Nenuleisdavo nuo manes akiu, didziavosi darbe, kad mes geriausi draugeliai ( geda - as taip pat). O namie alkoholis buvo sumazintas iki minimumo, taciau agresija ir pykcio protrukiai vis augo, netgi per visus tuos pykcius turejau keleta melyniu. As buvau irgi isitempusi, nuolat priekaistaudavau pvz.: ( Nusiplauk kojas pries lipant i patalus, nemetyk siuksliu, nemetyk rubu...) Uzknisdavau ji juodai ir pati uzsiknisdavau. Pykciai, pykciai, pykciai. O pries miega vietoj sekso svajones apie zaidimus darbe ir pirmaji bucini. Kuris galiausiai ivyko, buvo taip saldu, kad vis dar sudrebu prisiminus ta pirma ir sekancius. Zinoma kviete jis mane susitikt po darbo daugybe kartu, atvirai siule pasimylet. As supratau, kad tai tik chemija, zinojau, kad normaliai pasisneket net negalesim skirtingom kalbom, tarp kitko taip pat zinojau, kad jis geria kurkas daugiau uz maniski. Ir dar viena dalyka zinojau - turiu susitvarkyti gyvenima su savo suzadetiniu. Taciau... Liko dvi savaites iki vestuviu, seks bomba pasiule kartu su bendradarbiais praleist vakara. As pagalvojau ir tasyk sutikau. Suzadetiniui nesakiau nieko. Nes atskirai mes niekur neinam - negalima. Pasakiau, kad i darba ir visa drebedama is baimes isvaziavau su mintim, kad sikart GALBUT nueisiu toliau... Bendradarbiu nebuvo, buvo tik jis, formoj. Praleidom kartu vakara, bet salinausi jo. Jis vis klause, kodel atvaziavau, klause ar myliu ji... As nieko kaip visada nesakiau. Buvo keista but su juo ne darbinej aplinkoj, flirto burbulas prarado siek tiek zavesio. Mane grauze sazine ( kaip absurdiskai tai beatrodytu, nes juk planavau, nuvaziavau, svajojau apie tai...). Nepasimylejom, grizau namo mane iskart "prikirpo" viska prisipazinau ir ji istiko nervu priepuolis. As galvojau, kad jam sirdis is skausmo sustos. Nezinojau kur detis. Ismaldavau, kad manes nepaliktu. Taciau jis puole i depresija. Isejo is darbo. Pasake, kad vestuves turim atidet. Vos ne iki paskutines dienos vyliausi, kad vestuves bus. Labai daug asaru isliejau, kaltinau save. Buvo ypatingai sunku ziuret kaip jam skauda. Tiesa po to vakaro nutraukiau bet koki bendravima su anuo bendradarbiu. Jis liko nieko nesuprates, bande pasikalbet. Bet nesileidau i kalbas. Jauciu, kad iki dabar jam irgi liudna, stengiasi ignoruot mane, bet panasu, kad liko rimtai iskaudintas. Taciau apie tai negalvojau, tuo metu man rupejo tik suzadetinis. Galiausiai itikino, kad nieko niekam nesakom, tipo santuoka buvo ir varom i kelione. Prasiblaskysim kartu, gal pavyks susitaikyt. Nors vis pabreze, kad jis niekada nepamirs. Labai, labai nenorejau sutikt del tos keliones, bet lygiai taip pat nenorejau aiskint tevam del ko atkeliam vestuves ir dar labiau nenorejau jo prarast. Todel taip ir padarem. Vestuviu diena buvo klaikiai skaudu, kai skambino ir sveikino... Mes ta pacia diena isvaziavom. Kelionej pavyko kiek imanoma atispalaiduot, jis elges pakenciamai, as taip pat. Galiausiai pasake, kad galesim grize uzisrasyt nauja data. Grizom, teko gyvent mele. Vengiau pokalbiu su tevais ar draugem. Darbe pasakiau, kad pavoge jo dokumentus, todel nepavyko susituokt. Nes ir is tikro mus keliones metu neblogai apsvarino (300eur. + 3 dokumentai (lyg ir taip neturetume finansiniu bedu)). Galiausiai susituokem (tiksliau susirasem ir ta pacia diena, jis i darba, as namo)Skauda, bet akmuo nuo krutines nukrito. Viskas nusistovejo, jis kartais slapcia palaka, ar zolytes patraukia, as susinervinu... Knisu jam prota del tvarkos ir higienos... Kiekviena diena atlaikau jo pykcio ispuolius, kurio metu bunu isvadinta k, s, d, ir t.t... Jis vis dar paziuri su manim filma ar nusiveza kur nors mane, kai labai noriu, pasako, kad myli, apkabina be manes negastroliuoja, nors ne per seniausiai uztikau, kad jis buvo isvaziaves, issiaiskinau - sekso tikslais. Prisieke, kad vel neisdriso ir nieko nebuvo. Kad ir kaip naiviai atrodo bet zinau, kad galejo ir is tikro nieko nebut. Bet kokiu atveju kaltint jo per daug negaliu - mes beveik nesimylim. As nenoriu. As pykstu ant jo, uz tai, kad nevaldo emociju ir zodziu. Kai jis klausia ar myliu, as atsakau, kad pykstu. Trecias menuo kaip as nescia, verkiu kone kasdien. Zinau vaiko jis nori. Pagamina man valgyti, kartais apkloja nakti, apkabina.Bet tas slykstus zodynas ir riksmai niekur nedingo. Jis nulat kartoja, kad visi is salies mato, jog as psichiskai nestabili. Kad jo visi klausineja, kaip jis su manim istveria... As prie kitu zmoniu negaliu nuslept savo pykcio ( jis mane galutinai uzvaldes) taip pat neleidziu jam gert. Juk nereksiu, kad mano vyras alkoholikas, todel lieku nesuprasta - kaip baisioji ragana .Siandien pirma motinystes atostogu diena. Turejom isvaziuot su jo draugais pasivaiksciot kazkur bet is ryto suipykom ir jis atsauke musu kelione. Nusipirko alaus ir uzsidare kambary. Beveik kiaura diena verkiu, labai norejau prasiblaskyt, nes tikrai nedaug kur islekiam. Pasakiau, kad vaziuosiu pas mama, pasake, kad jei vaziuosiu, kelio atgal pas ji nebus, taip pat VEL pagrasino papasakot mamai, kokiais darbeliais uzsiemiau praeity ir kad ji isdaviau pries vestuves (supykusio kalba. Tiket, netiket...). Labai bijau. Bijau, kad pasakys, dar labiau bijau persileist, nes stipriai isgyvenu. Abiem sunku, sedim skolose, jo vaikutis ne cia, mano praeities klaidos ji skaudina, "knisu" jam prota iki negalejimo, jis mane kolioja kaip tik moka, jam truksta sekso, as nescia - silpna, nervas ima, pykina... Tai ko griebtis? Virves, ar eiliniu pokalbiu ( kuriu metu kalte pareis man), gal isbuciuot ir atsiprasyt ( bet tikrai atsumtu, nors jaustusi patenkintas) . Help
blaskotes tarp vyru, emociju, negana to, dar sugalvojot tokiuose santykiuose pastoti 
Jei i darba jums nereikia, vaziuokit pas tevus ramiai vaika isnesiot ir savo galva susitvarkyti.
Pastojau netiketai. 10 metu turiu tik viena kiauside, todel galimybe buvo nedidele. Taciau noriu to vaikelio, tuo labiau, kad kitos galimybes gali ir nebut.
kad ir kaip suktum istoriją, kad ir ką darytum, nu nėra čia laimingos pabaigos jūs abu nestabilūs, ne tik jūs, jis taipogi, netgi labai nestabilus...norint vaiko, ne nuo tokio žmogaus gimdyti, kuris neuždirba normaliai, išgėrinėja, aprėkinėja baisiai, net patūsęs kaip suprantu yra... o vargeli, kokį vaiką jūs užauginsite? dar vienas žmogus bus nelaimingas.
Atleiskite, bet nėra jums paguodžiamų žodžių, nes situacija nenormali.
Na nebent tikrai, jums grįžti pas tėvus (jei jie normalūs) ar kitus gimines, viską išsakyti, atsiprašyti ir prašyti pagalbos. O nuo to vyro tik toliau, nes nei jūs derate, nei jūs gera pora būsite, nei geri tėvai. Gal dar kada susitvarkytumėt savo galvą, finansus ir kitą žmogų surastumėt, ramų, normalų, ne tokį eržilą, nes jums eržilai netinka, jei jūs neaktyvi... ramybės jums reikia, stabilumo
Norejosi issikalbet, o patarimu taip pat reikia. Kalbejau su mama, jei gydytoja leis keliauti, grisiu i Lietuva. Trumpam ar ilgam nezinau... Bet ko imsis jis, jei isvaziuosiu as neisivaizduoju. Tik zinau, kad kazkas pasikeis i gera arba i bloga.
Negyvensite su situo vyru normaliai. Kokioj salyje gyvenate? Siaip visur turetu buti kriziu namai moterims. Jums reikia pagalbos is sono, ypac nestumo metu. Susiraskite kur eiti, paprasykite nemokamo psichologo ir nutraukite visus rysius su draugu bent iki gimdymo.
Bedos, kurios dabar jus kamuoja nera atsitiktines ir nera kazkokia auksciausiojo bausme. Turite psichologiniu problemu, zema saviverte, gal net neturite pakankamai socialiniu igudziu (as nzn kaip kitaip paaiskinti finansines bedas gyvenant uzsienyje). Tol, kol jus situ problemu nesutvarkysite, tol gyvenimas jus vanos. O sutvarkyti imanoma, nors ir sunku. Nepasiduokite, visi nusipelno laimes ir normalaus gyvenimo, ypac jusu maziukas.
Sekmes ir laikykites.
nereikia imt i galva, ko imsis jis. Grizt namo, ziuret saves ir savo kudikio. O jei skambines tevam ir bandys purvais pilstyt, nemanau, kad kas nors juo patikes. Palikti vyrai dar ne tokiu slykstybiu prikuria. O jei kelio atgal nebus, tai tik pasidziaugt reikia. Bent nekils durna pagunda pameginti vel seima vaidint. Laiminga seima nebusit. Niekada. O kokioj seimoj augtu vaikas? Su tevu alkoholiku ir isterikuojancia motina? Super vaikyste, ar ne?
Labiau tinkamas variantas manau grizti pas mama nei kreiptis i kriziu centrus. Kas liecia finansus, viskas po truputi juda geryn. Bet iki galo dar neissikapstem. Pati esu gan islaidi, jis mane pristabdo. Taciau abu esam is normaliu seimu.
nereikia imt i galva, ko imsis jis. Grizt namo, ziuret saves ir savo kudikio. O jei skambines tevam ir bandys purvais pilstyt, nemanau, kad kas nors juo patikes. Palikti vyrai dar ne tokiu slykstybiu prikuria. O jei kelio atgal nebus, tai tik pasidziaugt reikia. Bent nekils durna pagunda pameginti vel seima vaidint. Laiminga seima nebusit. Niekada. O kokioj seimoj augtu vaikas? Su tevu alkoholiku ir isterikuojancia motina? Super vaikyste, ar ne?
Padrasinantis patarimas, bet bliamba is kur pasisemt jegu tikrai isvaziuot ir tikrai negrizt?
is proto. Ir meiles vaikui. Is noro jam duoti laiminga vaikyste, o ne pragara.
