nelabai daznai zentai uosviam itinka, kaip ir marcios

ir labai daznai zmones gauna i zentus ar marcias tokius zmones, kurie turi sulauzyti ju bukus nusistatymus...
na taip, bet jei tevai isties religingi, tai ir po slaptu vestuviu gali est dukra ir zento nepripazint, kad tas jau vedes buvo. Tokiu atveju ar slapta ar neslapta bus susituoke, bet konfliktai visiek garantuoti. Na ir is dalies bus teisus nepripazindami tokio zento, nes tas pries dieva jau yra KITAI pasizadejes.
klausimas, ar tikrai tėvai šitiek religingi ir trumparegiai, kad atstumtų savo vaiką, žentą ir būsimus anūkus.
Bet jei jie valdingi, tai beveik garantuotai kišis į vestuvių planavimą, ės nervus ir gadins nuotaiką. Kadangi vestuvių planavimas paprastai trunka nuo kelių mėnesių iki metų, tai per tą laiką visko gali nutikti. Ir būsima šeima dėl tokio kišimosi iširti, ir dukros santykiai su tėvais sugriūti, jau nekalbu apie tėvų santykius su žentu. Ir dar vestuvės būtų sugadintos, jei tėvai kokią nesąmonę per vestuves padarytų ar pasakytų. O jei dar vestuvėse dalyvaus visos tetos Zosės ir Antosės, kurios ne džiaugsis jaunųjų laime, o perkreipę veidus apkalbinės, tai bus brangiai kainavęs vestuvių košmaras.
O jei pasakai po vestuvių, išvengi visų tų nesąmonių, smagiai atšventi, neišleidi krūvos pinigų dideliam baliui, gyveni sau su vyru atskirai, kuri tolesnį gyvenimą. Kol nėra anūkų, nebūtina pas tuos tėvus ištisai sėdėti ir klausyti visų tų nesąmonių. O kadangi tikintys žmonės turėtų būti atlaidūs, per laiką tikėčiausi tėvų atleidimo, bet tai nebūtų pagrindinis tikslas gyvenime. Kai atsiras anūkai, gal tėvai kitaip į viską pradės žiūrėti.
bet pasitaiko, kad abu nebuna laimingi ir vistiek gaunasi, kad tevai teisus buvo nepriimdami tokio zento. Siuo atveju manau, kad tokia tikimybe irgi imanoma (nebutinai taip bus, bet realu). Zentas melagis, dar plius pamazgu pylejas.
tas tiesa. bet jei normalaus žmogaus į šeimą nepriimtų tik dėl to, kad dukrelė bažnyčioje nesusituoks, tai suabejočiau tų tėvų adekvatumu. O jei dar paaiškėtų, kad anūkus prieš tėvą nukreipinėja, tai bendravimas su jais būtų apribotas iki minimumo.
Šiaip pakol kas ne joks ten ne žentas, mažai pažįstamas vaikinas, ir tiek.
Tai kokie cia zmoniu santykiai, jei tik is reikalo palaikomi?
Kokie žmonės, tokie ir santykiai. Net ir normaliose šeimose būna problemų, kai senatvėje teikia senus tėvus karšint, o tokio tėvo senatvėje vaikai ir anūkai ir pažinoti nenorės. Tada senoliai prisimena, kokia buvo laiminga vaikų vaikystė, giriasi, kokie jie geri tėvai buvo, kokie kiti kalti, kad čia taip gavosi, prašo dažniau ateit, ilgiau pabūt.