Mano anyta, rodos, ir nieko blogo nedaro, bet vis tiek jos nemyliu. Liaudiskai tariant, ji kartais mane uzknisa savo kalbom ir pamokymais. Kartais gal per grubokai, bet ja nusodinu, taciau dazniausiai 'isjungiu' savo ausis, kai ji plepa. Tik is pagarbos, kad ji vyro mama, bendrauju, nes nuo tokiu zmoniu esu save gerokai atribojusi.
Zinote, as irgi berods negaleciau apie savo anyta labai nieko jau blogo pasakyti, tiesa paskius nedaznai mes ir lankomes pas ja, nors ir gyvena Vilniuje.As su ja per daug niekada nebendravau, visada buvau maloni, tik vienas ivykis nukirto viska, iki siol nezinau tikros tiesos, bet man toks atstumimas is kart ivyko. Pries metus mes su vyru tuokemes, ir dareme vestuvytes savo draugams kavinuteje, o musu abieju tevai kaip ir nelabai norejo prisijungti (mano tetis buvo ka tik po operacijos, o anyta, sake jaunimas-linksminkites). Taigi mes jiems leidome pasitusint musu bute (jie pasikviete giminaiciu ir smagiai pasedejo). Po vestuviu paskambinau mamai, paklausti kaip jiems sekesi ir pan., ji sako va paliurpem su anyta, sake va apsizenyjo vaikai, tai gal jau tipo as pradesiu valgyti gaminti. (tiesa, mes su vyru gyvenom iki vestuviu 3 metus) As gamindavau valgyti visada savaitgaliais, o savaites dienom mes valgydaviom kas kur, nes abu dirbam (ir buvom taip sutare nekankint saves savaites dienom), (vyras dirba pamainom, tai kai jam laisva varydavo pabut pas mama tuo paciu ir uzkrimsdavo). Tai va, po tu zodziu nekaip jauciuosi, bet nezinau iki siol ar ji taip pasake, ar cia mano mayte sugebejo sugalvot(o ji galetu, nes dievina mano vyra, ir pergyvena, kad tipo as jo nemaitinu). Viskas lyg ir butu gerai, bet papasakojau savo vyrui ir paklausiau, argi jo mama taip galetu pasakyt, na jis nepaneige, nuo tada man abejones ir saltumas, nepasakyciau kad as labai ir verziuosi ten.....
Na, dabar laukiames leliaus, ziuresim kaip bus. Bet labai dziaugiuosi mano vyrui nepatinka jo mamos skonis, tai jis tikisi, kad ji tikrai nesikis i vaikelio auginima, ir daiktu pirkima. (Buvo mano gimse, tai anyta padovanojo chalata, nu jis siaip normalus (ne mano skonio, nu bet tikrai sunesiot butu galima), tiesiog as namie varineju su treningais, o vyrui iki siol istriges, nu sako pripirks kokiu rubu, panasiu i tavo chalata, nu ne sako geriau jau gal mes abu nusipirksim ko reikia
)
Na, dabar laukiames leliaus, ziuresim kaip bus. Bet labai dziaugiuosi mano vyrui nepatinka jo mamos skonis, tai jis tikisi, kad ji tikrai nesikis i vaikelio auginima, ir daiktu pirkima. (Buvo mano gimse, tai anyta padovanojo chalata, nu jis siaip normalus (ne mano skonio, nu bet tikrai sunesiot butu galima), tiesiog as namie varineju su treningais, o vyrui iki siol istriges, nu sako pripirks kokiu rubu, panasiu i tavo chalata, nu ne sako geriau jau gal mes abu nusipirksim ko reikia
)
| QUOTE (vauga @ 2004 09 01, 10:26) |
| pragyvenau 3 metus, ir jau dabar bus 3 menesiai, kai gyvenu atskirai. isejau su vaikeliu. |
O dieve, Vauga, nu ir nepasisekė tau
Skaičiau apakus. Kuo toliau nuo tokių uošvienių.
Ar teisingai supratau - teko net vyrą palikt? Ar tik gyvenamą vietą pakeitėt?
| QUOTE (merepopins @ 2004 08 29, 12:54) |
| Žiūriu, neseniai plepėta, apie tai, kaip anytas vadiname. As irgi, kaip daugelis, niekaip negaleciau jos tokiuo brangiu žodžiu kaip mama pavadinti. Per daug didelę antipatiją jai jaučiu. Įdomiausia, kad tai prasidėjo po mano vaiko gimimo. Iki tol (mes su vyru kartu jau 8 metai) į sutuoktinio motiną žiūrėjau ramiai -- gyvenom atskirai, į svečius dažnai neidavom, tai nekreipdavau didelio dėmesio į jos pomėgį papletkauti, egoizmą ir pan. charakterio ypatybes. Bet gimė mūsų mažylis ir kažkas pratrūko. Jau kai Gimdymo namuose ji mane kitą dieną aplankė supratau -- aš nenoriu, kad ji vaiką imtų ant rankų ar tuo labiau bučiuotų  Ir kuo ji labiau stengiasi vaidinti gerą anytą ir močiutę, tuo blogiau. Aš ja nepasitikiu, ji man nemalonus žmogus ir nors stengiuosi tvardytis, ta antipatija išlenda. Jei jums atrodo, kad man "užsitęsusi pogimdyvinė depresija" (visgi vaikui jau 1,9 metų), tai pateikiu keletą savo anytos poelgių aprašymą. 1.Iškart, kai mane Gimdymo namuose aplankė, susitiko mano draugę medikę ir pareiškė, kad aš tai jau pieno neturėsiu -- jau taip ilgai prie krūties vaiką laikau (o iš tikrųjų maitinau iki 1,4 metų  ). Vėliau vis savo trigrašį dėl maitinimo kišo -- tai užteks, jei iki pusės metų pamaitinisu krūtimi, po to -- jau ilgiau kaip iki metų tik nemaitink. 2.Ji nuolat dūsauja, kad anūkėlį retai mato. Bet aš ja nepasitikiu. Ir ne be priežasties. Kai sūneliui buvo pusmetis ir aš tik buvau pradėjusi jį pratinti prie daržovių košyčių, išvažiavom su vyru ir jo motina į sodą. Susėdom pietauti. "Tu valgyk, aš vaiką palaikysiu", -- pasisiūlė ji. Sutikau, tačiau vis tiek viena akimi stebėjau, kaip ji su mano  elgiasi. Ir staiga matau -- pasiima uošvienė kažkokio neaiškaus vištienos vyniotinio gabalą, apkramto pakraščius ir kiša vaikui į burną "Ką jūs darot?" -- tesugebėjau ištarti. Tada jau ir mano vyras įsikišo, apibarė, kodėl mūsų neatsiklaususi kiša tookį maistą. 3.Pernai miške mūsų mažylį buvo smarkiai išgąsdinusi. Mat kažkas iš grybautojų pasiklydo, tai ji savo griausmingu balsu kaip užrėkė.... Visai nekreipdama dėmesio, kad priešais mano tėtis ant rankų laikė ką tik prabudusį . Iš netikėtumo net suaugę krūptelėjo, o mažius užsiverkė. Galėčiau vardinti daug istorijų. Aišku, galima sakyti ir taip -- norėsi šunį mušti, pagalį visada rasi. Bet mano anyta iš tikrųjų krečia kvailystes. Šiaip tai ji normali šešiasdešimties dar neturinti moteris -- labai tvarkinga, darbšti, negirtuoklė. Bet kažkaip neišeina man jos pamėgti  O kaip jūs, ar nesusidūriate su panašiomis situacijomis? Gal ką patartumėte? |
turiu jau antra ir ... ai tas pats:)netikiu as meile svetimai moteriai ir ner cia ko apsimetineti. O del istoriju su elgesiu, tai ... skaitau ir netikiu savo akim - puse istoriju analogiskos. jei detales ir skiriasi tai esme ta pati:)
O jums kartais neatrodo, kad nemylite savo anytų "iš idėjos", vien tam - kad ji anyta. Aš save dažnai sugaunu tokioje "būsenoje", ber ar tai gerai - kitas klausimas.... Rodos tokios gyvenimiškos smulkmenos - ne tą pasakė, ne taip padarė ir t.t, mama taip padarytų - net dėmesio nekreiptum, o va anyta- tai jau pasaulio pabaiga.. 
| QUOTE (zyle @ 2004 09 02, 09:59) |
| O jums kartais neatrodo, kad nemylite savo anytų "iš idėjos", vien tam - kad ji anyta. Aš save dažnai sugaunu tokioje "būsenoje", ber ar tai gerai - kitas klausimas.... Rodos tokios gyvenimiškos smulkmenos - ne tą pasakė, ne taip padarė ir t.t, mama taip padarytų - net dėmesio nekreiptum, o va anyta- tai jau pasaulio pabaiga.. |
Yra tiesos ir tame. Man anyta dar nieko blogo nepadare, nors musu poziuriai praktiskai visur labai skiriasi, o as is anksto jos vengiu ir del visa pikta ruosiuosi "atakai". Nors vyras mane ramina, kad nebus problemu, kai gims vaikas, nes as jo motina ir tik as priimsiu visus sprendimus, o jo motina tures prie manes taikytis. Vakar pati uosviene skambino, klausinejo, gal ka nurpirkti maziukui reikia, koki varda isrinkom, bet be jokiu asmeniniu komentaru. Taigi, ziuresiu, kaip cia toliau eisis.
| QUOTE (zyle @ 2004 09 02, 10:59) |
| O jums kartais neatrodo, kad nemylite savo anytų "iš idėjos", vien tam - kad ji anyta. Aš save dažnai sugaunu tokioje "būsenoje", ber ar tai gerai - kitas klausimas.... Rodos tokios gyvenimiškos smulkmenos - ne tą pasakė, ne taip padarė ir t.t, mama taip padarytų - net dėmesio nekreiptum, o va anyta- tai jau pasaulio pabaiga.. |
nea, is pradziu santykiai buvo gan normalus, bet kai visiskai svetimas man zmogus pradeda aiskinti kaip man gyventi, skundziasi visai giminei, kad oi kokia as, net anuku jai neatvezu parodyti, o pati vaikams meluoja, kad per atostogas pasiims, o jau gavusi atostogu nutyla kaip pele po sluota, kad tik savo pazado nereiketu vykdyti.... daug tokiu smulkmenu susideda.
P.S prisiminiau - dar nervina, kad su mano vaikais elgiasi taip kaip jai patinka ir ne nemano reaguoti i mano pastabas.
Aš prieš gimdant anytai pasakiau- kad ir kaip nuostabiai Jūs užauginot ir išauklėjot savo vaikus, aš savąjį norėčiau visgi pagal save užsiauginti, nes tik taip rasime su vaiku bendrą šneką. Ji pirma po gimdymo atėjo manęs aplankyti, bet apstulbus stebėjosi, kaip aš sugebu pati vaiku pasirūpinti. Aišku buvo ir visokių "patarimų"- pvz. lašinius valgant pagysi nuo alergijos (čia nuo 1-ių metukų prasidėjo), mano (anytos) karvės pienas pats geriausias pasaulyje (pieno vaikas negeria absoliučiai iki šiol)...ale tikiu, kad ji nori tik gero tam vaikui, kaip ir visų jūsų anytos. O jei ką ne taip padaro, nereikia griežti danties, visgi užaugino visai neblogus vyrus jums, jei už jų tekėjote.
Aš savo anytą kuo toliau, tuo labiau gerbiu, nors iš pradžių ji buvo labai prieš mūsų santuoką ir pan., ji ir pati tai pripažino. Bet paskui buvo ir šilto, ir šalto, o dabar tikiuosi ji manim labai patenkinta. O svarbiausia manau yra gyvenimas atskirai ir pagarba vienas kitam.
Aš savo anytą kuo toliau, tuo labiau gerbiu, nors iš pradžių ji buvo labai prieš mūsų santuoką ir pan., ji ir pati tai pripažino. Bet paskui buvo ir šilto, ir šalto, o dabar tikiuosi ji manim labai patenkinta. O svarbiausia manau yra gyvenimas atskirai ir pagarba vienas kitam.
Iki meiles toli 
bet esu dekinga, kad nesikisa, gerbia mano nuomone ir sprendimus. net privengia manes. Na pabando pamokyti mane (kad desreliu vaikui reikia, kad +25 temperaturoje antras kelnytes apmauciau ir pan.) Bet tik pora kartu per metus, tai galiu pakenteti. Bet jei ji aiskintu man ir "padetu" taip, kaip savo dukrai, mandagiai pasiusciau
bet esu dekinga, kad nesikisa, gerbia mano nuomone ir sprendimus. net privengia manes. Na pabando pamokyti mane (kad desreliu vaikui reikia, kad +25 temperaturoje antras kelnytes apmauciau ir pan.) Bet tik pora kartu per metus, tai galiu pakenteti. Bet jei ji aiskintu man ir "padetu" taip, kaip savo dukrai, mandagiai pasiusciau
As tai nesuprantu kodel anyta reikia myleti? Nemyliu as savo anytos ir nejauciu jokios sazines grauzaties, tai man svetimas zmogus su kuriuo esu priversta bendrauti. Bendrauju tiek kiek reikia, pakankamai mandagiai ir viskas.
Nenoriu kalbeti apie anyta, bet kartais negaliu susilaikyti. Mano anytos pokstai prasidejo po to, kai as pastojau.
Mes gyvename nesusituoke. tai kai pradejome lauktis (o mes planavome) ir jai praneseme ji pareiske, kad "kvailas dalykas" buvo pradeti vaika ir, cituoju, "AS planavau, kad kai tu baigsi universiteta, kai pabaigsite statyti nama ..." Zodziu ji planavo musu vaika. Nuo to karto mes nebedrauges, nors iki tol as mielai klausydavausi jos istoriju, kartais net po kelis kartus ir nieko.
Kai pagimdziau vaiko aplankyti atejo po menesio, ikiso man pinigu ir sako, kad nupirkciau ka reikia dukrai. Jau tuoj antras vaiko gimtadienis bus, tai nuo pirmo pinigu davimo vaikui nieko daugiau nera nupirkusi ar padovanojusi. Ne, as visai nenoriu, kad ji pirkinetu ka nors, bet vaikui gimtadieniui tai galetu nors ciupaciupsa atnesti.
Musu mazoji labai bijodavo iki jai suejo metukai visu zmoniu iskyrus mus su teciu, tai ji, tais retais kartais, kai ateidavo aplankyti ar mes pas ja nuvaziuodavome, plesdavo tiesiog is ranku "savo vaika" ir klykiancia nesdavosi i kita kambari 'kiuskinti'. Tai ne visada islaikydavo kantrybe klausytis mano verkiancios mazyles. Bet kodel taip nesielgdavo mano mamyte? Ji irgi noredavo pasidziaugti, bet dziaugdavosi tik tol kol mazyle nepradedavo nurzgeti. Skubedavo man laiku atiduoti, kad neriedetu vaikui be reikalo asareles.
Ir dabar ji vis siulosi, kai negales aukle, pasaugoti dukryte. Bet nei as nei vyras nenorim. Ji vienai savo anukei leido paglostyti savo vilkini suni. Ta suni ta anukele matydavo tik kelis kartus per metus. Tai tas suo jai ir ikando. Aciu dievui, si karta tik ibreze, grybstelejo, o galejo iskabinti akis ir panasiai.
Gal ji ir myli musu vaikus, bet kaip ja pasitiketi, kai ji per prievarta nori tiems vaikams itikti. Ji ir batus valo ir uz vaikus ju bardakus tvarko. As negaliu ziureti.
Dar daug cia pasakoti galima, bet esme ta pati - ji ne mano mama, ji manes nesupranta... Ai net nezinau kaip tai pavadinti.
Mes gyvename nesusituoke. tai kai pradejome lauktis (o mes planavome) ir jai praneseme ji pareiske, kad "kvailas dalykas" buvo pradeti vaika ir, cituoju, "AS planavau, kad kai tu baigsi universiteta, kai pabaigsite statyti nama ..." Zodziu ji planavo musu vaika. Nuo to karto mes nebedrauges, nors iki tol as mielai klausydavausi jos istoriju, kartais net po kelis kartus ir nieko.
Kai pagimdziau vaiko aplankyti atejo po menesio, ikiso man pinigu ir sako, kad nupirkciau ka reikia dukrai. Jau tuoj antras vaiko gimtadienis bus, tai nuo pirmo pinigu davimo vaikui nieko daugiau nera nupirkusi ar padovanojusi. Ne, as visai nenoriu, kad ji pirkinetu ka nors, bet vaikui gimtadieniui tai galetu nors ciupaciupsa atnesti.
Musu mazoji labai bijodavo iki jai suejo metukai visu zmoniu iskyrus mus su teciu, tai ji, tais retais kartais, kai ateidavo aplankyti ar mes pas ja nuvaziuodavome, plesdavo tiesiog is ranku "savo vaika" ir klykiancia nesdavosi i kita kambari 'kiuskinti'. Tai ne visada islaikydavo kantrybe klausytis mano verkiancios mazyles. Bet kodel taip nesielgdavo mano mamyte? Ji irgi noredavo pasidziaugti, bet dziaugdavosi tik tol kol mazyle nepradedavo nurzgeti. Skubedavo man laiku atiduoti, kad neriedetu vaikui be reikalo asareles.
Ir dabar ji vis siulosi, kai negales aukle, pasaugoti dukryte. Bet nei as nei vyras nenorim. Ji vienai savo anukei leido paglostyti savo vilkini suni. Ta suni ta anukele matydavo tik kelis kartus per metus. Tai tas suo jai ir ikando. Aciu dievui, si karta tik ibreze, grybstelejo, o galejo iskabinti akis ir panasiai.
Gal ji ir myli musu vaikus, bet kaip ja pasitiketi, kai ji per prievarta nori tiems vaikams itikti. Ji ir batus valo ir uz vaikus ju bardakus tvarko. As negaliu ziureti.
Dar daug cia pasakoti galima, bet esme ta pati - ji ne mano mama, ji manes nesupranta... Ai net nezinau kaip tai pavadinti.
| QUOTE (Aušrinė @ 2004 09 02, 09:48) | ||
O dieve, Vauga, nu ir nepasisekė tau Skaičiau apakus. Kuo toliau nuo tokių uošvienių. Ar teisingai supratau - teko net vyrą palikt? Ar tik gyvenamą vietą pakeitėt? |
palikau ir vyra. jei klauso visokiu nesamoniu, tegu klauso apie ka nors kita. Beje, neseniai buvau dar keliu daiktu pasiimt, tai "gerosios tetules" dar tiek apie mane man pripasakojo, kad net plaukai siausiasi... mano anytai fantastinius romanus tik rasyt
