Nemyliu savo anytos

Na ir as tuomet apie savaja
Visai nebloga ta mano anytele, bent buvo iki tol, kol neatsirado antra marti ir kol ji musu abieju vienodai nepradejo "myleti".
O prasidejo nuo to, kad istiesu mes puikiai sutardavom, net buvau pradejusi ja myleti-tikraja ta zodzio prasme, bet va kaip minejau antra marti atejo i seima-pradzioj viskas lyg ir gerai, bet po to jos sunelis pradejo nesutarti su savo zmona ir skyresi ir taikesi-na cia ju seimos problema, bet butinai reikejo mano anytelei kistis-kai sunelis pas ja atvaziuoja ir pasakoja,kad zmona tokia ir anokia, tai anyta ne tik kad pritaria, bet ir visiems ima pasakot kokia jos bloga marti ir nuodija sunui gyvenima. Tai as pagalvojau,kad ir manes jei kas blogai lauks tokia pati pabaiga. O kai sunus susitaiko su savo zmona, tada ji rodo savo meile mums abiems vienodai. Veidmaine....
Ir kai as tik nuvaziuoju, tai ir parsideda-kaip tu blogai atrodai, gal pavargusi, gal miego nori ir taip toliau. Jau viena karta supykusi sakau-ar as jums kada nors graziai atrodziau? Pasimete ir dabar jau graziai atrodau

Stengiuosi kuo maziau matytis ir bendrauti.
Dar vienas bajeris-mano vyras seimoje vyriausias ir mes seniausiai vede, bet dar neturim vaikuciu-sesuo aplenke broli 2 kartus. Tai kol neturejom vaiku, tai ji -kai tik turesite, as iskart pas kraustausi ir ziuresiu jusu vaika, o kai dabar laukiames leliuko, tai jau kitaip ciulba-negalvokit, as jusu vaiko metus neziuresiu, nes dukros vaikus auginu ir as ju nepaliksiu. Va taip kaip su slapiu skuduru per veida, nors mes jos net neprasem,kad ziuretu musu vaikus.
Ai as dabar laukiuosi ir ner ko bereikalo nervuotis del tu anytu-savi vaikai yra savi vaikai, o marcios ir zentai kad ir kokie geri butu, vis tik svetimi. Ta supratau tik po sesiu metu santuokos

Negražu taip sakytri, bet kokia laimė, kad aš neturiu anytos... Nors dalį jos atstoja uošvis, su kuriuo kartu gyvename. Jis man nieko tiesiai nesako, tik kartaisd mano vyrui - "vaikas turi turėti vieną žaislą, tada vertins, o dabar Jūs užkrovę jį iki ausų". Gal todėl iki šiol tik vieną` medinį arkliuką padovanojo.

Bet žinot, kas man baisiausia - KAD IR AŠ KADA NORS GALIU BŪTI ANYTA (juo labiau, kad ir antro sūnauas laukiuosi...). KOKIA AŠ BŪSIU ANYTA SAVO MARČIAI?

Vauga, palyginus su tavo eksanyta, mano -- angelas. Kai forume išsiliejau, kažkaip palengvėjo. Tuo labiau, kad daugumos parašiusiųjų santykiai su vyrų motinomis labai panašūs. Gal tiesiog tai, kad abi mylim (ar bent jau savinamės) tą patį vyriškį, ir sukelia tuos nesusipratimus, įtampą?

Skaitinėjau skaitinėjau aš čia ir beveik visur anyta iškoneveikiama. Nejau jos iš tiesų TOKIOS blogos? Ar tai nėra iš dalies ir mūsų - marčių - kaltė? Mūsų išankstinis nusistatymas? Sklandantys mitai apie raganas, kurios tik ir svajoja jaunos šeimos gyvenimą paversti pragaru? Padaryti savo sūnus nelaimingais? Juk gerai pagalvojus, jos irgi visų pirmiausia yra MAMOS.
Tikriausiai bepigu man dėstyti šitą teoriją, kai su anyta bendrauju daugiau ir nuoširdžiau nei su savo tikra mama Bet taip buvo ne visada. Kadangi mano vyrui ši santuoka - antroji - pirmasis pasimatymas su jo mama nebuvo sklandus. Jaudinausi be galo, o ji be jokių ceremonijų pasisodino mane ir išdėstė, kad jų giminėje skyrybų nebuvo ir ji nežino, kaip visa tai ištvers. Bla bla bla... Žliumbdama iš pykčio visą vakarą braidžiojau pajūriu ir prisiekiau sau, kad į tuos namus kojos daugiau nekelsiu, vaikų nerodysiu ir tt. Jei nenori, manęs matytit - lai pasikaria - tikrai nesipiršiu į draugus... Tačiau praėjus pirmam įsiūčiui, gerai pergalvojau jos žodžius. Pamačiau, kad nieko blogo man, kaip žmogui, moteriai, ji taip ir nepasakė. Ji tiesiog buvo susirūpinusi vienturčio sūnaus ateitimi. Sekantis susitikimas buvo sklandesnis, juolab, kad visai likusiai giminės daliai patikau. Palaiminimą davė netgi anytos mama, mano vyro močiutė, kurios ji pati privengia Taigi po truputį po truputį apsitrynėm...
Ypač dabar, kai yra anūkai, ji gali skambinti po kelis kartus per dieną, vien paklausti, kaip mes gyvenam. Galėčiau suirzti ir pradėti niurzgėti, kokio velnio ji kišasi į mūsų gyvenimą. Bet kai tingiu kartoti frazę "viskas super", telefono tiesiog nekeliu, bet šiaip - pripratau, kad ir manęs paklausia, kaip jaučiuosi, ar nesergu, ar nereikia kokios pagalbos. Ir kai kokią dieną nepaskambina, susirūpinusi skambinu pati - ar jiems kas nenutiko Yra daugybė smulkių jos bruožų, kurie mane kartais šiek tiek erzina: pavyzdžiui, ji įsivaizduoja esanti gydytoja ir tik vaikui sukosčius, nuperka visą vaistinę. Tačiau į tai taip pat žvilgteriu ir iš kitos pusės - kai iš tikrųjų suskausta galvą, namie visada po ranka yra "Salpadeino" ar angliukų. Po apsilankymo savaitgalį, ji dažniausiai mums prikrauna krepšį maisto, tarsi tik ji viena žinotų deficitines parduotuves, kuriose parduoda, pavyzdžiui, sviestą Galėčiau širsti - ką, ji nepasitiki manimi, ką, aš negaliu nupirkti savo vyrui ir vaikams maisto? Tačiau pagalvoju - ot kaip gerai, nereikės į parduotuvę topinti dėl to pakelio. Dar ir širdį suspaudžia, kad ji tempė tuos maišus pėsčiomis, kai mes abu vairuojame mašinas Žodžiu, į viską stengiuosi pažiūrėti iš teigiamos pusės. Pabandykite ir Jūs. Ypač tos, kurios auginate sūnus. Pagalvokite, kad vieną dieną, Jūs taip pat būsite ANYTA. Ir kad linkėsite savo sūnui tik darnaus šeimyninio gyvenimo, bet kažkokia mergaičiukė kokiama nors supermamos forume vis tiek jus vadins, pavyzdžiui, "išprotėjusia boba". Pasistenkime savo vyrų motinas suprasti ir neskubėti teisti. Juk gyvenimas neteisingas: vienai moteriai prireikia dvidešimties metų, kol padaro savo sūnų protingu. O paskui ateina kita. Ir per dvidešimt minučių išveda jį iš proto Tikrai linkiu Jums truputį daugiau santarvės ir tarpusavio supratimo (Jau paskutinį sakinį pasakiau kaip koks Paksas, bet nuoširdžiai to linkiu:)

Manoji anyta tikrai nera ragana, visiskai nekonfliktiska ir kiek imanydama stengiasi su manimi draugauti. Siuo atveju ragana esu as. Tikrai. Nemegstu jos baisiausiai, ir jei tik imanoma, visada vengiu su ja bendrauti. Ir antipatija vis dideja. Vos isgirstu, kad ji atvaziavo, viduj net kazkas "apsivercia", nors bandau sypsotis sukandus dantis, bet dusioj visai nelinksma . Paskutiniais metais vis bandziau mastyti - kodel? Ir kazkodel pradejau manyti, kad skiriasi poziuriai i vaiku auginima. Lyg ir uzaugo tie jos vaikai neblogi, lyg ir zmones kaip zmones, bet tos tikrosios motiniskos meiles, nuosirdumo ir prisirisimo nera. Pvz. mano mama visada stengiasi parodyti, kaip ji mane myli, kokia as, o taip pat ir mano vaikai, esame svarbus. Nuo pat mazens gimtadienio ryta ateidavo manes pasveikinti, vis pasakodavo, kokia as gimiau mazute ir saunuole. Ir dabar gimtadienio diena pirmasis skambutis visada mamos. Ir butent ne dovanos, o paprasciausia siluma, manau, yra kur kas svarbesne. O is anytos to nejauciu. Niekad nepamirsiu, kaip jautesi mano vyras, kai ji net nepaskambino jo pasveikinti su gimtadieniu, nekalbant jau apie, pvz., musu vestuviu metines, arba tokias "nereiksmingas" sventes, kaip musu maziukes pusmetukas. Tuo tarpu as net per savo vardynas (kuriu nelabai svenciu) visada gaunu geliu ir dovanu... As pykstu ant jos, kad neismoke (gal but visai nemoke) savo sunaus buti tvarkingesniu, skaityti knygu, graziai valgyti, etc.... Vakar girdejau, kaip vyras su ja kalbejo telefonu, ir pasake, kad musu maziuke susirgo. Kas atsitiko, nesake (matyt, nebuvo paklaustas), nes toliau kalba ejo apie skalbimo masina...

As taip pat gyvenu su anyta Aisku buna visko, bet negaliu pasakyti apie ja nei vieno blogo zodzio, viskuom ji rupinasi, tiek mumis abiejais Aisku buvau prisiklausius visokiu pasakojimu apie anytas, bet kol kas jie nepasitvirtno, tikiuosi ir toliau taip bus

Žinoma, visi mes esame ne šventieji, ir turime savų gerų ar blogų savybių. Tet ir anytos
Aš su savo anyta, kol dar buvome su vyru nevedę, sutariau geriau, nei su savo mama.(Gal todėl , kad mano nuosava mama tuo metu su manim elgėsi blogiau, nei pasakų pamotė ) Bet su anyta viskas buvo gerai. O kai po vestuvių pradėjome gyventi pas ją namuose (t.y., gyvenome pusiau Vilniuje, pusiau pas juos), viskas pradėjo krypti į blogąją pusę. Anyta vis negalėjo susitaikyti, kad mano vyras turi savo šeimą, ir kad jos įtaka sūnui silpnėja. Prasidėjo lyg ir manęs skundimai mano vyreliui- kad aš tokia, ar kitokia, kas išprovokuodavo vyro pyktį mano atžvilgiu, nes vyras vis dar buvo po mamos padu. Net atlyginimą atiduodavo ne man., t.y. savo naujai šeimai, bet mamai... Pamačiau, kaip anyta provokuoja mano vyrą vos ne kelti ranką prieš savo nuosavą tėvą.... Vienu žodžiu, gyvendama kartu pamačiau tai, kas manęs ne tik kad nesužavėjo, bet netgi apstulbino. Ten būdama, jaučiausi nuolat įsitempusi, nes nežinojau, kas, dėl ko ir kur užklius. Paskui mes išėjom gyventi į Vilnių, ir dabar viskas jau lyg normaliai. Bet aš negaliu bendrauti su savo anyta kaip niekur nieko, kaip kad buvo iki vestuvių, negaliu nubraukti visų tų nuoskaudų, kurias ji man padarė. Dabar su ja bendrauju mandagiai, bet šaltai, visada išsakau savo nuomonę, bet stengiuosi neįžeisti.
Aplinkiniai sako, kad anytai aš lyg ir patinku, bet aš to nejaučiu.

Manau, kad mano atveju tikrai nieko nelėmė kažkoks išankstinis nusistatymas anytos atžvilgiu, tik kad pats gyvenimas taip surikiavo....

Per keletą metų suvokiau, kad ji - tai ne mama, t.y. to, ką mamai atleisčiau arba ką išgirdusi toleruočiau, anytai neatleidžiu arba netoleruoju. Taigi suvokiau, kad į ją - savo anytą - tarsi žiūriu per didinamąjį stiklą. Ji nėra bloga - tiesiog pati kitaip augusi, kitaip auginusi ir auklėjusi savo vaikus, kitokių pažiūrų ir išsilavinimo ir t.t. Kai suvokiau, kad mūsų pažiūros ir negali sutapti, kad gerai, jog mums nereikia dalintis vienu stogu ir vienu samčiu, pradėjau į daug ką nebekreipti dėmesio, daug ko neišgirsti, daug ką atleisti - juk toks trumpas tas mūsų gyvenimas šioje erdvėje ir šiame laike... Gal toji anyta ir yra velnio pramanyta, bet ir aš - ne Dievo dovana jai.

Pritariu Summer: tikrai daug kas priklauso nuo musu ir nuo to, kaip mes paziuresim i ta pati dalyka. As irgi galeciau pasiusti, kai uosviai man per diena po 3 kartus skambina, nes ju sunelis neturi ka su jais kalbeti. Bet kaip pagalvoji, ko cia siusti? Ar sunku zodeli pasakyti? Jei sunku, sakau, kad neturiu laiko, oi oi, reikia begti.

Gerai pagalvojus, turiu puikia anyta, kurios pati geriausia savybe, kad ji yra diskretiska ir per daug nesikisa i musu gyvenima. O kai reikia, neatsisako padeti.
Be to, niekada man nerode priesiskumo...

Nors sioje diskusijoje reikia akcentuoti svarbiausia dalyka - ar gyveni su anyta ar ne. Nes as negyvenau nei dienos, tai gal niekas tu santykiu ir neapkartino. Nes, manau, kad negaleciau gyventi nei su mama, nei su anyta. Geriausi santykiai issilaiko, kai gyveni atskirai...

mano anyta tai tikrai velnio pramanyta.nes ji yra ragana.dalyvauja raganu susitikimuose.paskui dar medituoja ir t.t.
kaip patartumet man su elgtis,nes ji bando mane ir priviliuot i savo tas nesamones.

Kol kas, tfu tfu tfu, ne ragana:) Kaip bus toliau, bus matyt. Labai dziaugiuosi, kad mes gyvenam Vilniuj, o mano ir jo tevai uz 150-250 km:) Tai idealiausias variantas abiems

Jau rasiau, kad mano anyta................... Ir as is pradziu maniau, kad viskas priklauso nuo manes, kad as mokesiu su ja susidraugauti ir palenkti jos sirdi i savo puse, bet skaudziai klydau.Dabar jau zinau, kad tai zmogus, kuris manes nekencia del vieno vienintelio dalyko-as isimylejau jos vienturti sunu ir atemiau is jos ir dabar ragana ne ji, o as.Bet butent forumietes man padejo suprasti, kad neprivalau su tuo taikstytis ir nebesitaikstau.ACIU VISOMS, KURIOS MANE PALAIKE!