QUOTE(Hmmm... @ 2020 05 26, 11:40)
Nu nes taip daugumai patogiau
Kam nepatinka, gyvena kaip nori
O kokie yra monogamijos spėjimai? Apart to, kas jau minėta - kad paveldėjimo reikalai aiškūs ir vyrai žino kieno vaikus augina.
Dėl siplnesnių man tai yra vienas iš būtent žmonėms ir žmonijai būdingų bruožų. Tas požiūris, kad kiekvienas vertas gyventi. Net ir tie netobuli, net ir ne "alfa". Žmonės, skirtingai nuo kitų gyvybės formų, saugo silpnesnius visuomenės narius ir man tai yra žavu. Taip, tame galima matyti neigiamų dalykų (kažkokio bendro genetinio fondo gal silpnėjimą įžvelgti ar dar ką), bet alternatyva būtų kokia - palikti žmones natūraliai atrankai? Labai daug ko reiktų atsisakyti, kad to tikslo pasiekti ir monogamija tikrai nebūtų esminis ir pagrindinis dalykas, kurio atsisakyti reikėtų. O selektyvus atsisakymas tik vieno elemento nieko nespręstų.
Iš kitos pusės, jei silpnėjanti sperma yra paveldimas reikalas, ar tai reiškia kad iš jos išauga tik silpni (visapusiškai) žmonės? Abejočiau...
Na juokauji. Kad vyrai ir šiais laikais nežino, kieno vaikus augina
Na ok, žino vienetai, kas tyrimus pasidarę, o dauguma tik spėja, kad tai jų
O kai lakstėm kailiais prisidengę, tai genties vaikai buvo visų, ir augino juos visi kaip savo, tai žymiai padidėdavo vaikams galimybė išgyventi. Juk jei tikras tėvas miršta, tai dar yra n, kurie pasirūpins. O dabar ką, lieka arba mama, arba dar blogiau, tik valstybė.
Monogamijos šalininkai teigia, kad moterys apdovanotos orgazmu todėl, kad padėtų išsaugoti monogaminę šeimą, bet jeigu tūkstančius metų žmonės buvo monogamiški, tai juk būtu per tiek laiko vienas prie kito prisitaikę - turėtų panašaus greičio sugebėjimą susijaudinti, patirti malonumą. O yra taip, kad vyras baigia, o moteris teoriškai gali tęsti be galo be krašto.
Be to, teigdami, jog moteriai reikia gamtos dovanomis "padėti" išsaugoti šeimą, jie automatiškai teigia, kad ji nėra iš prigimties monogamiška, o linkusi į palaidumą
O dar tas jungas iš viduramžių, kad klitoris absoliutus blogis, o moters seksualiniai troškimai yra beprotybės požymis.
ačiū dievui, tokio Idomučios mąstymo iškasenų vis mažiau.
Dėl natūralios atrankos neturiu tvirtos nuomonės. Manau, turėtume ir tokiu atveju tiek protingų, tiek fiziškai pajėgių. Juk jėga slypi ne tik sugebėjime greitai pabėgti nuo plėšrūno, bet ir gebėjime gudriai pasislėpti. Gamtoj n pavyzdžių, kada gyviai išgyvena ne dėl raumenų kalno, o dėl sumanumo.
O ką reiškia vertas gyventi? Kaip tigras nusprebdžia, kuri stirna iš bandos verta gyventi?
Man rodos, mes kartais per daug išaukštinam žmogų.
Nes nors džiaugiamės savo proto rezultatais, bet klausimas, ar tas džiaugsmas yra turėjimo pasekmė, ar tiesiog gebėjimas džiaugtis neprikkausomai ką turim.
Ką tu zinai, gal būtum n kartų laimingesnė lakstydama užsimetus kailį, skindama saldžius vaisius tiesiai nuo šakos ir per diena pasantykiaudama su keliais simpatiškais savo bandos vyrukais.