Intoksikacija... Ne skirtingose barikadų pusėse...

Galvojau, kad esi man švyturys.
Pasirodo - inkaras.

(VR. Intoksikacija)

Pradžioje buvo žodis, ir tas žodis buvo: "Eik, apkabinsiu!"
Ir jie nuėjo, apsikabino ir pamatė, kaip tai gera.

(VR. Intoksikacija)

Kiek manyje yra žydėjimo?
Daugiau jau to girgždėjimo,
Belipant laiptais ant stogų.
Daugiau beprasmiško bambėjimo,
Kai pasiliekam vienudu.
Kiek skrydžių svaigumos pavasarį,
Po truputi jau juos aš pamirštu.
Kiek džiaugsmo akyse?
Širdies plazdėjimo,
Belaukiant to brangiausio prie namų?

Kiek skausmo pėdsakų palikta,
Kiek lūkesčių neatitikta....

Kiek manyje dar liko to spurdėjimo,
Begaudant laimės paukštę už sparnų???

(VR. ... kiek manyje?)
2021-05-09

Tai buvo, aišku, kad buvo.
Meilė audringa,
Aistra nesveikai pražūtinga.
Pažadai mylėti iki grabo lentos,
Kad jokia kita jos niekad neatstos.
Svaigios naktys, skrydžiai kartu link debesų,
Kartu. Kartu. Kartu nebūdavo vėsu.
Buvo ir bendra veikla, ir pusryčiams bandelės,
Kaito ir kaimynų ausys, ir smegenėlės.
Buvo. Buvo... bet staiga pražuvo.
Kai vienądien ji j_o_b_t_e_l_ė_j_o
Tiesiai iš mėnulio.
Kuomet po pusryčių bendrų
Staiga pasakė jis: ,, Aš Išeinu."
Pasaulis griuvo. Žvaigždės geso.
Skaudėjo. Skaudėjo tarsi nuo absceso.
Namuose vėso.
Sielos žaizdoms reikėjo net kompreso.
Ir skausmas taip ilgai neblėso.
Tas skrydis iš mėnulio tiesiai į dausas
Surišo netgi psichiatrinej rankas.
Ilgai ji gydėsi žaizdas.
Prisiminimai jau nebeskraidino,
O vakarais troškino. Reikėjo vyno.
Bet... Laikas ėjo. Žaizdos gyjo.
Sparnus aplaužytus ji palengva augino.
Aidai prisiminimų jau nebekankino.
Mėnulis kvietė, jo šviesa ir vėl svaigino.
Galvoskaudžiams nebereikėjo aspirino.
Pabandė. Pabandė kilt iš naujo ji link debesų,
Pamiršusi kaip būna apačioj baisu.
Sparnus jai link mėnulio užaugino kitas.
O kraujyje ir vėl pakilo trombocitai.
Ir nors jis vienądieną pasipiršo,
Bet to, nustūmusio ją nuo mėnulio,
Ji taip ir nepamiršo.

(VR. ... ji taip ir nepamiršo)
2021-02-15

Mes imam pinigus iš bankomatų,
Priduodam butelius į taromatus.
Senų daiktų nerenovuojam,
Brangiausius žmones
mes su slaptu džiugesiu nervuojam.
Tik imam, imam, nieko nebeduodam.
Mes už rinkiminius balsus
net savo buvusius draugus parduodam.
Seime kilnojam betikslius poperiukus,
O namuose kai nieks nemato_ stikliukus.
Mes tik vaizduojam, kad šiukšles rūšiuojam.
Mes nebeskaitome, laiškų jau neberašom,
Bet ant kolegų kliauzas_visad prašom.
Mes sėdime naktim su šildančia taure,
Ne, ne su mylimaisiais_ instagrame.
Mes nesiklausom muzikos gyvai,
Niuniojame kadaise mėgtą dainą pagal fonogramą.
Mes nešilti ir be jausmų,
Ir viskas neįdomu ir aplink tamsu.
Mes plastikinia ir betiksliai,
mes kaip sintetika_
tik ,, trash'as "...
Ir mūsų niekas... niekas nemylės,
Kai verksim_netgi negirdės.
Kai tėkšimės iš daugiabučių
Mes ant asfalto...
Tuo neišgazdinsime
net priekurčių bobučių.
Mes antrarūšiai, niekam jau nereikalingi.
Naivuoliai,
Mums tik atrodo,
kad vis dar esame reikšmingi.

(VR. ...trash)
2021-10-10

Mes ii, niekam jau nereikalingi.
Naivuoliai,
Mums tik atrodo,
kad vis dar esame reikšmingi.

(VR. ...trash)
2021-10-10

Labai grazios eiles 👍  svarbu ivertint tuos -kurie mus vertina 😉

Jos ateina per pilnatį,
Sako, kad myli.
Jos neklausia ar pastatėt joms pilį,
Jos neprašo meilės, daugiau tyli...
Jos paverčia nebylius kalbančiais,
Atima protą netgi mąstančių.
Jos nemėgsta jūjų baltinius viešai skalbiančių,
Ignoruoja liežuviais malančius.
Net nebijo prie kryžiaus kalančių,
Tik nemėgsta jos neišmanančių...
Neregius paverčia reginčiais.
Keistos. Karštos. Alsuojančios.
Jos ne šaltos. Jos pulsuojančios.
Jos ateina, kai miestas suminga,
Jos ateina, kai lyja ir sninga.
Tam, kad protą sujauktų,
Kad jų geistų ir norėtų
Kad net miesto katės nekniauktų,
O pagarbiai tylėtų,
Kad jų galingieji norėtų.
Kad jas glostytų,
Liestų,
Mylėtų,
Kad į jas meilės sėklą pasėtų...
Jos ateina, kai lyja ir sninga,
Kai net miesto žibintai suminga.
Jos neprašo meilės. Tyli.
Jų nemyli. Jas tik įsimyli...
Nes jos pačios taip nori...
Ne kiek imti, o duoti,
Mėnesienos kerams atsiduoti.
Nekovot su jausmais. Pasiduoti.
Sakyti, kad myli.
Kai to niekas nemato ir netgi negirdi...
__________
(Ir dar.... Jos nori tuo tikėti,
Kad jų gali ne tik geist, bet ir mylėti)
(VR. ... keistos Raganos)
2021-05-02(03

Raganiai... Jie juk stirnų nemedžioja.
Jie tik medžioklę imituoja.
Jos pačios jiems į glėbį puola,
Tos vienadienės, liaunos kaip gazelės.

Taip ir anądien atsitiko,
Kuomet jis kapinėse ją sutiko.
Jis kiek sutriko,
Kad ji net nesuriko
Kuomet svarbiu žvilgsniu į ją žiūrėjo
Ir mintyse nurenginėjo.

Taip atsitiko...

Spontaniškai
Ir greitai.
į beržą ją ūmiai atrėmęs,
Akyse jos žvaigždes regėjo.

Atrodė ji jauna, liauna, graži.
Ir kaip stirnaitė kiek baikšti.
Tie milijonai spindinčių žvaigždžių
Neblėso iki ryto... Buvo nuostabu.
Pigiam motelyje sustojo.
Pernakt girdėjo kaip karštai alsuoja.
Žaizdas jos kūne pastebėjo,
ne tik žvaigždes jos akyse regėjo,
Kai grubiai ją nurenginėjo.
Ir vėl sutriko,
Kad ji ir vėlgi nesuriko...

Vynu žaizdas jos apiplovė,
Ir virvę nuo jos kaklo jis nupjovė.
Glėby supavo tarsi kudikėlį.
Taip buvo keista tam pigiam motelyje
Dar sienos tokio vaizdo neregėjo,
Kaip balsas švelniai jo skambėt pradėjo.

Blausioj šviesoj spindėjo akyse aušra,
Ir jis pamatė, kad ji netgi nejauna.
Bet tai jau jam neberūpėjo,
Kai jos rankas jis glamonėjo.

Kai vynas jau išsivadėjo,
Naktis į rytą išsiliejo...
Ištirpo ji tirštam rūke.
Nejaugi buvo tik keistam sapne?

Raganiai stirnų nemedžioja.
Jos pačios... Pačios glėbin puola...
Bet ši... Ar buvo? Ar tikra?
Ar buvo ji tik sužeista?
Kieno prie medžio palikta?
Ar stirna? Gal greičiau
Pati raganė. Ramybę jis
Per ją praganė.

Ieškojo jos miške...
Motelyje.
Mieste.
Ir prie gamyklos kaminų...
Ir pasidarė jam labai baugu...
Gal tik sapnavo? Gal jos net neturėjo?
Gal tik svajonę glamonėjo??
Gal tik vaidenos,
kad žvaigždės kartu su ja regėjo??
________
Prie beržo,
Į kurį ją buvo naktį jis atrėmęs,
Medžioklės spąstai metalu spindėjo.
Kamiene pastebėjo kraujo dėmę...
Ne... Ji nebuvo vienadienė.

(VR. Raganius...
2021-08-11)

P.S. Visi veikėjai išgalvoti. Sutapimai atsitiktiniai.

Aštru

Raganius
___
Raganius jos visur ieškojo.
Kad reali ji buvo,
Tuo neabejojo.
Žirgais eikliais valdas visas apjojo,
Kantrybe plienine apsišarvojo.
Bet dienos bėgo,
Naktis vis ilgėjo.
Kas vakarą stiprėjo gūsiai vėjo.
Kantrybė blėso,
Vakarais atvėso.
Argi reikėjo jam to streso?
Negi vertėjo apie ją galvoti?
Ir mintimis su ja miškais klajoti?
Ir samanose minkštą guolį kloti??

Senate daugiau mąsliai tylėjo,
Neberūpėjo jam daugiau rinkėjai.
Palaimos neteikė ir laumės patarėjos.
(kai jau artėdavo prie apogėjaus,
jis jas atstumdavo staiga).

Jos laukti tapo per stipri kančia,
Prie beržo jos ilgėjosi nakčia.
Iš spąstų jis paleisdavo stirnas,
Neberūpėjo jam jau nei viena.
Senate buvo piktas ir rūstus,
Ir konkurentus naikino... Aštrus..
Skvarbus... Ir konkretus...

Bet vakarais
Jo balsas vėl švelnėjo,
Prisiminimuos vėlei ją jis glamonėjo.
Ir kvietės jis šiaurinio vėjo,
Kad šias mintis iš jo išpūstų,
kad jau širdies nebedraskytų,
Ir kad jėgų užtektų jam sulaukti
Naujo ryto... Be jos... Be taip lauktos...
Jam to reikėjo. Šalto vėjo.
Ir dušo šalto. Ir lietaus.
Jei ją suras, tai niekad...
Niekad neužgaus.
____
Jis pasirašė daug naujų dekretų,
Kad niekas niekada daugiau
Beržų jau kirst nebegalėtų...

(VR... iš ciklo ,, Raganius")
2021-08 -15

#eilės #raganius

P.S. Visi veikėjai išgalvoti. Sutapimai atsitiktiniai.