Oi, as kai pagalvoju, kad paem7s suni ar Kate vel teks verkti jį praradus, tai atmuša bet koki nora tureti augintiniu.
As po siaj dienai suspausta širdimi atsimenu Meškių - protingiausią dvarniàšką, su kuria praejo mano visa vaikystė. Vilkinukę gamyklos sargybinę, kuria peisijqukinau tiek, kad per aptvara ikisdavau ranka ja glostyti. Vyrai rekdavo issigande, kad vajeeeeeee sudraskys ranką

, ant tiek ji arši buvo. Savo pietu pertraukas, kai inzinieriavau, praleisdavau prie jos. Pykstu ant saves, kad nenuejau su ja atsisvwikinti, kai keiciau darbą. Sesers Rokį, kurį išmaudydavo tik pries man atvaziyojant, nes visi pyzdy gaudavo nuo manes, kad kankina šuni pririse prie grandines ir jo nepriziuri, mire jis this paciais metais, kaip ir Rokutis. . O apie savo Rokutį, tai net nenoriu kalbeti - po siaj dienai pazliumbiu ji atsiminus...mano sielos draugas...nešvwntinto tvarto gyvulys

😢😢
Apsizliumbiau kavineje dabar

😢😢
Po kraujo tyrimų - reikia papusryciauti ir varysiu I viena labai specifinį šrotą, ieskosiu juškų ar senovinių pečių dalių. Po parodos mano sekantis projektas - plytine lauko krosnis sode su šašlykine ir rūkelnyčia.

Bet zinokit kaip sunku surasti mano kaime lietuvių, kurie turetu kazkokius apciuopiamus hobius. Galvoju, kad gal reikejo placiau uzsimoti ir neapsiriboti tik vietine vietove. Nu bet jau dokumentai uzpildyti, pavardes surasytos.....bus, kaip bus. Ai, dar naujiena.. po covido galeriju nuomos isbrango dvigubai