Sveiki, kantrybės broliai ir seserys.
Noriu pasidalinti šviežia trauma. Viskas prasidėjo vakar vakare, kai užsisakėme picą. Sėdim, laimingi, riebaluoti pirštai, atrodo, gyvenimas pavyko. Ir tada mano dešimtmetis sūnus, kramtydamas „Margaritą“, pakelia akis ir taria: – Tėt, o jei mes užsisakytume 9 tokias picas po 8 gabaliukus, kiek iš viso būtų dalių?
Aš, aišku, išpūčiau krūtinę. Ta prasme, aš moku mokesčius, vairuoju automobilį su mechanine pavarų dėže ir žinau, kaip nuorinti radiatorių. Negi aš kažkokios daugybos lentelės neįveiksiu? Pradedu skaičiuoti... 9 kart 8... 9 kart 5 yra 45... tada dar pridėti... Sekundės bėga. Žmona žiūri į mane taip, lyg lauktų, kol aš sukonstruosiu kosminį laivą. Sūnus laukia. Pica vėsta.
Po kokių dešimties sekundžių (kurios man pasirodė kaip amžinybė) išlemenau: – Septyniasdešimt du! Sūnus atsiduso: – Tėt, tu skaičiavai ilgiau, nei kraunasi senas „Windows“ kompiuteris. Man mokykloje reikia greičiau.
Va čia ir supratau – mano, kaip autoriteto, akcijų vertė nukrito žemiau nulio. O baisiausia, kad šiandienos vaikai neturi jokio gailesčio. Jiems „tuoj palauk, suskaičiuosiu“ neegzistuoja. Jiems reikia „čia ir dabar“.
Bandžiau eiti senuoju keliu. Ištraukiau languotą sąsiuvinį, nupiešiau stulpelius ir sakau: „Sūnau, dabar sėsk ir kalk“. Jis pažiūrėjo į tą sąsiuvinį kaip į muziejaus eksponatą iš mezolito eros. „Tėt, čia net nėra kur paspausti 'Like'“, – pasakė jis ir nuėjo ieškoti planšetės.
Supratau, kad jei noriu išsaugoti bent likučius savo garbės, man reikia plano. Pradėjau naršyti, kaip tuos šiuolaikinius „zumerius“ priversti bent kažką įsiminti be prievartos ir ašarų. Ir va, radau tokį paprastą reikalą – daugyba.lt.
Kas ten gero? Ogi tai, kad ten nėra jokių „Jonas pirko 40 arbūzų“ nesąmonių. Viskas grynai apie greitį ir rezultatą. Leidau jam ten „pasitampyti“ porą vakarų. Rezultatas? Vakar jis man pareiškė, kad aš esu „lėtas procesorius“, nes jis 7x9 iššauna greičiau nei aš spėju mirktelėti.
Moralas toks: mes galime juos versti kalti iš sąsiuvinių, kol patys pražilsime, bet jiems tai tiesiog neįdomu. Jiems reikia žaidimo, jiems reikia ekrano ir tos mažos pergalės jausmo, kai paspaudi teisingą skaičių. Jei jūsų namuose irgi vyksta „picos skaičiavimo dramos“ – nuoširdžiai rekomenduoju užsukti į tą puslapį. Sutaupysit nervų, o vaikas bent jau galvos, kad matematika yra kažkas panašaus į kompiuterinį žaidimą, o ne į bausmę už nuodėmes.
Dabar mano sūnus skaičiuoja viską: kiek žingsnių iki parduotuvės, kiek šaukštų sriubos suvalgė ir net kiek minučių aš vėluoju jį paimti iš treniruotės. Nežinau, ar džiaugtis, ar gailėtis, bet bent jau gėdos prieš picą nebeturėsiu.
O kaip jūs kovojate su tais daugybos demonais? Ar vis dar tikite, kad skaičiavimas ant pirštų yra patikimiausias būdas?
