QUOTE(svetute777 @ 2008 07 08, 08:49)
O kodėl visos kalbat apie smurtą, tarsi mažiuką vaikiuką kas nors pastoviai primuša iki pamėlynavimo

Ir ką reiškia lupti?

Kiekvienas auklėja, kaip mano, teisingai. Aš nėsu už vaikų mušimą, bet, manau, čia išpustas burbulas

Gerai kalbėt toms, kurių vaikai ramus, klausia visada, bet gi yra ir tokių, kur bandai visais įmanomais būdais prašyt ir aiškint, atkreipt kitur jų dėmesį, bet jie vistiek savo daro

Tikrai nesmerkčiau tų mamų, kurios
retkarčiais panaudoja diržiuką (aišku, proto ribose, o ne primušant)

Visi vaikai skirtingi ir reikia taikyt skirtingus auklėjimo būdus, žinoma, pirmenybė - geruoju ir gražiuoju. Netikiu, kad neragavę diržiuko, vaikai užauga stabilesnės psichikos nei žinantys savo vietą vaikai.

Čia tik mano nuomonė
"tie žinantys savo vietą vaikai"

O kur jų vieta

Sėdėti ramiai ir niekam nekelti problemų ir besąlygiškai klausyti? O jeigu to vaiko nuomonė kita, tai už tai jį reikia prilupti?
Pas mane be galo judrūs ir smalsūs vaikai ir jeigu už tai juos mušti
Dažniausiai tie lupantys tėvai kalbėti ir aiškinti iš viso pamiršta
Didžiausią įtaką elgesiui daro tėvų pavyzdys

ir žmoniška kalba, o ne lupimas.
Lupimas palieka savo: baimę, sužlugdo iniciatyvą, lupami žmonės stengiasi kitiems įtikti, bijo savo nuomonės, bijo bandyti naujus dalykus, vaikai pradeda tėvams meluoti, vient tam, kad išvengtų bausmės.... Klaikus dalykas ir dar tai vadinti "gydymu"