Apie mažylį pradėjau pagalvoti prieš kokių 3-4 metelius , vyras tam prieštaravo gan griežtai,bet vis zyziau , mykiau ir ašarojau ir ką... jis sutiko
Nuo 2005 metų rugsėjo mes pradėjom kurti naują savo stebuklą , pavyko mums ketvirtą planavimo mėnesiuką t.y. per Kūčias - Kalėdas ...
2006 metų 01 03 nusipirkau testą ir galvoju: ai, ant durniaus pasidarysiu , bet vis viena nieko nerodys
, ir ką .... aš išvydau dvi juostytes, apie kurias svajojau jau eilę metukų !!!! Rankos virpėt pradėjo, nuvarau pas vyrą ir prikeliu jį , sakau žiūrėk !! dvi!!!! O jis- tai ką, moterie, prisidirbai 
, sakau: - aha... Labai džiaugiausi ir patikėti negalėjau, todėl pasidariau dar gal 5 testukus, kurie rodė tą patį 
Taigi prasidėjo laukimas ...Ruošiuosi pirmam vizitui pas gydytoją, sunerimus susijaudinus ir be galo laiminga!! Nuvykus pas gydytoją, įteikiu jai testuką, o ji... sako: "nesidžiauk, reikia žinoti, ar nėštumas vietoje", man nuotaiką sugadino, sugadino dar labiau, kai po savaitės ji man sako: "tavo nėštumas yra per mažas pagal savaites, taigi, jei nepaaugs per savaitę, darysim valymą!"
Po tokių žodžių mintyse ją pasiunčiau toli toli .... ir daugiau pas ją nesilankiau, aišku, tą dieną žliumbiau be galo be krašto.... Tada vyras patarė nueiti pas kitą gydytoją , aš paklausiau ir ką... - viskas tvarkoje, širdutė plaka ir mums jau 7 savaitėlės 
Taip aš nusiraminau ir laukiau savo mažiuko žirniuko ,laukiau kol jis pakibins mane .Tai įvyko Balandzio 1, bežiūrint "svogūnus" per LNK 
, jaučiu tik "tuk", ir dar "tuk" - galvoju vaidenasi, bet ne, sulaukiau dar tuksiukų Nuo 20 sav jau tiksliai žinojom, kad nešioju berniuką . Taip pradėjo bėgti laikas, savaitė po savaitės, ir sulaukiau 28 sav., kai atėjo metas eiti į dekretą , prasidėjo malonūs rūpesčiai, pirkinukai ir t.t....Prasidėjus 30 sav., mano gydytoja pastebėjo jog mano kraujospūdis kiek pakilęs , nors aš to nejaučiau
140/90, jaučiausi neblogai , tyrimai buvo geri todėl kažko ypatingo ir nedarė. 31 sav. aš jau gulėjau ligonineje dėl savo kraujospudžio, tyrimai vėl gi geri, kraujas geras, šlapime baltymo nėra, todėl man skyrė vaistus nuo spaudimo... na tada ir prasidėjo.... Nuo tų vaistų man pradėjo dar labiau kilti kraujospūdis , daktarai sako- negeri vaistų !!! Aš akis išpūtus ir sakau: tai kokio velnio aš čia guliu? Jie dozę didina, o spaudimas kyla , muša tik sulašinus magnio, tai pagulėjau savaitę toj ligoninej, ir išleido namo su tais vaistais , aš jų gerti negaliu, man nuo jų širdis makaluojasi , silpna darosi, o gerti turiu, nes biškiuką numuša spaudimą.Taip namie pratempiu dar gerą savaitę , pati matuoju soaudimą kol vieną sykį ... maniau aparatas blogas man rodė -160/110,akyse biškį raibsta , todėl skambinu savo ginekologei ir pasakau kas darosi , ji: "skubiai atvažiuok ir pagulėsi, paseksim kas čia vyksta, nuvažiuoju ir vėl guliu ligoninėje, tačiau jau visa sutinusi, galva skauda kasdieną ir jaučiu, kad kažkas ne taip... Man klauso toniukus - jie geri, bet vaiko judesiukų mažoka , vakare lyg ir gerai, spardosi mano "skersiukas" ( jis visa laika buvo skersas
).07.29d. Diena lyg ir nieko praėjo, tačiau vakare, apie 17 val , jaučiu, kad kažkas darosi mano galvoje , akyse šviesuliai, o galvą skauda, ūžia, spengia....
Ateina akušerė pamatuoti spaudimą ... Ji liepia man užsimerkus gulėti, o palatos moterims nutilti!!! Pati išbėga ir ateina su daktare , vel matuoja , jų veidai pasikeičia, atbėgusi akušerė kažką purškia man į burną , po liežuviu tabletę duoda ir sako: "Mažyte, važiuosi į klinikas ...." Dar ateina suleisti magnio, jaučiu, kad jos rankos dreba, ir leidžia jau tokiu greičiu, kad aš bordinė pasidarau, Klausiu, koks spaudimas, - man ji nesako ... Girdžiu, kai atvažiuoja su sirenom "greitoji" ir žinau, kad tai manęs ....
Labai greitai atvykom į klinikas, ten vėl apžiūra, tyrimai ir spaudimo matavimas . Klauso vaikučio tonų, jie geri, tačiau vaikučio judesiukų mažai ... Aš apsikabinus pilvelį prašau, kad sujudėtų mano mažiukas, bet vos keletą kartų bumsiukus jutau
Visai vakare mane perkėlė į intensyvią palatą , prieš tai apžiūrėjo "echo", sakė vaikutis 34 sav. , skersas , pažiūrėjo kraujotaką, bet nieko nesupratau ką sakė, tik išgirdau, kad brandinti nereikės .... tada nuvežė mane į intensyvią palatą ir pajungė prie ko tik įmanoma: vienoje rankoje laša magnis, kitoje pajungtas spaudimo aparatas, kuris kas 10 min matuoja spaudimą, taip praleidau naktį ....
07.30 Rytas, ateina toniukų rašyti ir jaučiu, kad man spaudžia pilvo apačią ir strėnas , galvoju gal šiaip... bet pažiūriu į laikrodį - kas 3 min tie spaudimai, pamatavus toniukus paaiškėjo, jog tai sąrėmiai. Vaikučio širdelė plaka gerai ir spurdėti pradėjo leliukas, galvoju kaip gerai....
Ateina į palatą gydytojas, žiūri i mane, o aš pradedu taip verkti, supratus ką jis nori pasakyti .... Jo žodžiai buvo tokie: "Jūsų padėtis sunki, vaikutis jaučiasi taip pat ne kaip , todėl mes turime užbaigti nėštumą...."
Mano galvoje skamba: "sunki padėtis ir užbaigti nėštumą..." Meldžiu Dievą ir prašau visų, kas gali, kad pasimelstų už mus, nes brangi kiekviena minutė .... Skambinu vyrui ir prašau, kad atvažiuotų , nors žodelio negaliu pratarti per ašaras ir didžiulė Baimė dėl savo mažylio ...
Mane paruošė labai greitai, vyras spėjo dar platoje pamatyti ir palydėjo į operacinę.... Taikė man spinalinę nejautrą, kadangi ji mažina kraujospudį, o bendra narkozė galėjo sukelti insultą
, taigi, prasidėjo operacija. Visą laiką mane kalbino anesteziologas, sako dabar neišigąskit, bus didelis sujudimas apie jus, trauks jūsų vaikutį...ir liepia man giliai kvėpuoti, aš klausau ir vykdau viską, ką sako, praėjo gal 2 minutės ir aš išgirdau pačią gražiausią muziką mano ausims - tai verkė mano mažylis! Emocijos buvo tokios, kad galėjau šokti nuo stalo ir bėgti prie jo! Priėjęs anesteziologas labai švelniai pasakė: "sūnelis, bet labai mažytis ...2kg 170gr ir 44cm..." Parodė man mano stebukliuką labai trumpai: jis toks gražutis, toks mažytis, jis -mano stebukliukas .... Ir išsinešė jį sesutės. Kartu pasikvietė ir tėtį. Kol mane tvarkė, gydytojas gavo žinutę, kad mano mažulis įvertintas 8/9 balais pagal Apgar skalę, o tai labai gerai!!! Jis pats kvėpavo, tik dar nevalgė, todėl buvo inkubatoriuje, kur jį šildė ir maitino.
Po operacijos atėjo pas mane vyras ir sako: "jis nuostabus, mažytis, bet kokie plaukai !!!!!! " Aš jam pavydėjau, nes matė jį ilgai ir visą
Bet buvau labai laiminga, kad viskas baigėsi taip gerai!!!!! O juk gydytojas, atejęs vėliau, pasakė: "viskas puiku, tačiau vakare būtų buvę per vėlu..."Taigi, mano diagnozė - SUNKI PREEKLAMPSIJA IR PRASIDEDANTIS PLACENTOS ATSIDALIJIMAS.
O KRAUJOSPŪDĮ MAN PASAKĖ PO VISKO, BUVO 200/120...ŠTAI TOKIA MANO ISTORIJA, GAL KIEK ILGOKA, BET PARAŠYTA IŠ VISOS ŠIRDIES. LAIMIGA, KAD GALIU ŠIANDIENĄ GLAUSTI SAVO PAULIUKĄ PRIE KRŪTINĖS ,O JUK GALĖJO BŪTI VISKAS KITAIP ....
AČIŪ SM MERGAITĖM, KURIOS PALAIKĖ MANE, KAI BUVO SUNKU, TAI MUMS LABAI PADĖJO!!!!
