Pasistengsiu kuo trumpiau ir aiškiau viska aprašyti.
Nes esu pasimetus ir nežinau ka daryti, kuo tiketi. Gal Jūs ka patarsit????
Gyvenom sau graziai ir atrode labai laimingai. Gyvenom susimetę 4 metus, draugavom nuo dar seniau. Gyvenant bendrai pastojau, gimė vaikiukas. Jis pirmas pradejo kalbet apie leliuka, gal jau reikia, o as pamaniau kodel gi ne.
Po maždaug 2,5 metų bendro gyvenimo vis kildavo vienokių ar kitokių ginčų, aišku pasigincydavau, pasibardavom , paverkdavau ir vel viskas budavo gerai. Bet tie barniai vis dažnejo ir daznejo. Jei paklausit del kieno kaltės, tai net nežinau. Jis vis grįždavo veliau ir veliau, mums laiko skirdavo vis mažiau ir mažiau, kai paklausdavau kur sakydavo " juk pinigus uždirbt reikia", kartais tuo patikėdavau, kartais suabejodavau norėjosi patikrinti, bet to nedariau. Praėjus kažkiek laiko pinigų vis nedaugejo, o atvirkščiai mažėjo. Sakydavo dabar sunku, nesiseka, visi apstato ir t.t. Aš aišku del labai jo "didelio darbo" ir dar sklindančio alkoholio ( siaip jis nealhokolikas koks nors, dar kolkas)
nesusilaikydavau ir pradedavau saukti ir bartis. Bet po kiek laiko, kai susibardavom jis pradėjo sakyt jei nepatinka galiu išeit, niekad nesakydavau, bet viena kart ir pasakiau "eik ir kuo greičiau". Nors tikrai nemaniau, kad jis taip padarys, bet padarė. Nes jau 'juodai" užkniso pareidavo kai jau beveik miegodavau ir aišku ryte išeidavo į darba, todel taip ir pasakiauNemaniau, kad turi kur eit. O pasirodo turėjo - "kita".
Iš pradžių maniau viskas, daugiau matyt nenoriu. Bet po kelių menesių jis atsirado vel mūsų gyvenime ir pradėjo pasakot kaip jam sunku be mūsų, kaip mus myli ir t.t. Nežinojau ka daryt tikėt juo ar ne, nes nepaslaptis norėjau pradėt viska iš naujo su juo. Nes ir vaikui jo labai reikia. Sutikau viska atleist... Nes maniau, kad del ginčų ir aš kalta... J
Nors to nepasake, bet dave suprast kad gyvens kolkas ten - pas ana.
As aišku labai supykau ir vel pasikarščiavau. Biski pabendravom ir vel nutrauket bendravima keliom savaitem ( mano iniciatyva). Po to vel pasirode jis ir vel priburė visko ir taip pasaka be galo tas pats per ta pati.
Nežinojau kur kreiptis patarimo ir...
Nuėjau pas būrėją, būrėja sako jis kitos neturi, sakau bet gyvena su kita. O ši sako gal ir gyvena bet tikrai jos nemyli. Sako jis sugrįž pas tave ir pasake termina, terminas atėjo jis negrįžo, nuėjau dar karta vėl tas pats atsakymas ir naujas terminas. Ir vel nesugrįžo. Sakiau daugiau neisiu pas ja, bet neiškentus vel nuėjau. Sako tu viena nebūsi jei ne šitas tai kitas vistiek bus su tavim. Patarė gyvent ir laukt, nes po pusmečio turi but daug pasikeitimų mano gyvenime. Sakė su šituo vaiko tėvu visur eit, visur važiuot kur kviečia, but jam gera ir del nieko nepriekaištaut. Bet man tas pusmetis taip toli ( turėtų baigtis apie naujus metus), o aš taip negaliu pakest, kad jis su kita gyvena ir neaišku kokie jų santykiai...
Labai bijojau, bet nuejau pas kita bureja, ji pasake su juo visi santykiai baigsis teisme, o bus kitas vyras. Dar perklausiau ar negali būt tas pats, sako ne. Bet ir sita patarė visur eit su juo kur kviečia, visur važiuot, panašiai kaip ir ana.
Kai paklausiu "buvusio saviškio" apie ateitį sako būsim kartu, gyvensim. As dabar darau ta ir ana, mes turėsim ta ir ta, ir t.t. ( panašiai kaip pasakoj)
Kai susibaram jauciuosi labai blogai, kai viskas gerai man geriau, bet ta mintis, kad jis gyvena su kita. Niekaip negaliu susitaikyt.
Drauge kuri viska zino irgi pataria pralaukti tam tikra laiko tarpa. Bet man taip sunku, vien nuo minties, kad jis su kita gyvena, galiu tik pamačius jį susibart.
O kaip jums atrodo ar galima tokiu tikėt, kuris išėjo paliko, o dabar kalba apie gyvenimą ateitį???
Gal dar daugiau tokių vyrų yra ir kuriai nors buvo panaši situacija. Čia viskas šiemet įvyko šuns metais. Dar perskaičiau horoskopa, kad šuniški metai, kuo blogiau tuo geriau, tai taip ir yra tik gerumo aš nematau savo gyvenime šiemet.
Prirašiau cia visko, nezinau ar aiskiai, ar ka suprasit kad ka nors patart. Norėjau kuo traumpiau, bet nepavyko
