Dievulėliau, kaip man sunku... Priaugau 36 kg, o iki gimdymo dar savaitė. Bet čia juokas, palyginti su tuo, kas menęs laukia - mažutėlis, švelnutėlis, šiltutėlis mano mažutis ar mažutė. Negaliu sulaukti kada tai įvyks. Kasdien su šeimyna stengiuosi kur nors išlėkti iš namų, ką nors aktyviai veikti, kad pagreitinčiau procesą.(Naivuolė
) O viskas dėl to, kad 4-ą dieną tėtės gimtadienis, o man gimdymas numatytas 5 dieną... 4-oji mėnesio diena. Tėtės gimtadienis. Nusprendėme švęsti namuose, kolkas trise. Paruošėme su sūneliu iškilmingus pietus, papuošėme namus. Sūnus vis stengėsi mane saugoti, kad nereiktų lenktis, tūptis, kilnoti, žodžiu - saugojo mane ir leliuką. Kartais atrodydavo, kad jis manim rūpinasi labiau, negu aš pati ar tėtis. O aš kažkaip labai atsipalaidavau, nes žinojau, kad mano valandos suskaičiuotos, nieko blogo jau nebeįvyks, laksčiau po namus su gimtadienio puošmenom ir laukiau savo brangiausiojo. Visa diena praėjo normaliai, atšventėm gimtadienį o prieš einant miegoti vyras juokais papriekaištavo pilvelio, kad jis dar vietoje ir nenori jo pasveikinti su gimtadieniu. Užmigau rami.
Prabundu paryčiais - apie 4.30 val. Nežmoniškai plėšia pilvo apačią. Jokių nugaros skausmų, jokių sąrėmių kaip per pirmą gimdymą. Pradėjo valytis gimdos kaklelis, todėl pažadinau vyrą ir nusprendėm važiuoti į Vilnių. Važiavom 25 min., bet nieko panašaus, kaip prieš pirmą gimdymą nepajutau. Pradėjau nerimauti, kad kažkas netaip. Nežmoniškas skausmas pilvo apačioje ir nieko daugiau.
VGN. Priėmime sutiko nemaloniai, todėl dar labiau išsigandau. Man taip žiauriai skauda, o čia niekam neįdomu. Akyse raibuliuoja, keliai linksta, duoda kažką užpildyti. Net nežinau, ką aš ten pildžiau. Nubėga vandenys, gydytoja apžiūri - 5 cm. prasivėręs kaklelis. Skambinam savo gydytojai ir pakviečiam atvažiuoti. Visa laimė, kad mano vyras šalia. Kitaip išprotėčiau! Pagaliau iš priėmimo pakylam į gimdyklą. Pradedu save guosti, kad jau viskas bus greit - vandenys nubėgę, gydytoja pakeliui, skausmas nežmoniškas.
Atvažiavo gydytoja, pradėjom ruoštis, paaiškino kaip ką daryti. Dabar tai atrodo, kokia aš lepi, bet tuo momentu net galvoje mintys dingo nuo skausmo. Po apžiūros gydytoja kažkaip keistai tylėjo, optimizmo nepajutau, todėl pradėjau panikuoti. Vyro klausiu kas yra, o jis mane tikina, kad viskas gerai, ramina, bet aš jaučiu, kad kažkas ne taip. Mano pilvo apačioje tuščia, nejaučiu, kad vaikutis rodytų norą gimti. Viešpatie, apsaugok mano mažutėlį, nieko daugiau nenoriu...
Užėjo stangos. Pradėjau stumti, o pilvas atrodo kaip tuščias. Gimdymo takai tušti, nejaučiu jokio skausmo dubenyje. Gydytoja vaikelio nepasiekia, nors kaklelis pilnai atsidaręs, vis klausinėja kaip jaučiuosi, kokie vandenys buvo, kiek laiko skauda. O aš iš skausmo net kalbėti negaliu, vyras atsakinėja į visus klausimus. Liepia verstis ant šono, sėstis, vėl gultis. Viena nebūčiau iškentėjusi, laimė mano vyras mane saugojo.
Manęs nuojauta neapgavo - uždėjo diržus, sukvietė dar kelis gydytojus ir staiga mane išveža į operacinę. Pajutau tokią baimę, kad pradėjau save įtikinėti, kad čia tik sapnas, kad aš atsibusiu namie, kad mums viskas gerai. Išgirdau kažkurį gydytoją sakant kitam: niekas čia negerai, ar nematai, kas darosi? Tada man prasidėjo isterija, pradėjau rėkti, kad mane apgaudinėja, kad nesako tiesos, nepasakoja kas vyksta. Prie viso to dar išveda mano vyrą, nes ruošiasi operuoti. Stangos aktyvėja, gydytoja liepia nestumti, o tik giliai kvėpuoti. Kur tu, žmogau, nestumsi, kai atrodo, kad kitaip ir kvėpuot negali, tik stumdama. Staiga šmėsteli mintis - kaip reikės mylėti vaiką, kuris suteikia tiek skausmo? Ir pati išsigąstu. Tada gydytoja pasako, kad galiu daryti ką noriu, jau tas pats. Pagalvojau, kad Dievas mane nubaudė už tokią mintį, pradėjau šaukti vyrą, nes po tokių žodžių galvojau apie patį baisiausią dalyką (net nesinori tos minties įgarsinti). Žodžiu supanikavau kaip reikalas. Skausmas, baimė, panika temdė protą. Iš pradžių personalas mane bandė nuraminti, o vėliau pradėjo barti, nes negalėjau nusiraminti. Kai atėjo anesteziologė leisti vaistus ir liepė pasirašinėti, net išrėkiau, kad nieko man nereikia kol nežinosiu kas darosi, kur mano vaikas. Ji mane subarė, sugėdino ir pasakė, kad jeigu dar čia spyriuosiuos, tai nematysiu savo vaiko. Tada aš sukaupiau visas jėgas, pasirašiau kažkokius dokumentus. Man suleido vaistus, paguldė ir pradėjo operuoti.
Jaučiau, kaip kutena skersai pilvo. Aš vis prašau pasakoti, ką man daro, o gydytoja prašo neblaškyti dėmesio ir ramiai laukti vaikelio. Pajuntu, kad kažko pritrūksta pilve. Ir tada įvyksta didžiausias stebuklas tą rytą - išgirstu tingų verksmą ir man parodo mano nuostabų, ilgai kentėtą žmogutį. Gydytoją ištaria žodžius, kurių nepamiršiu niekada:"Jums gimė berniukas, 4680 g. svorio, 56 cm dydžio.Pagal pirminę apžiūrą visiškai sveikas." Dar ir dabar krečia šiurpas ir matau tai sakančios gydytojos veidą. Ji turbūt neįsivaizduoja, ką man reiškia jos žodžiai. Gaila, kad nežinau jos pavardės - būtinai nuveščiau gėlių ir padėkočiau.
Štai taip per tris su trupučiu valandos į pasaulį atėjo mano antragimis - Simonas. Man atrodė, kad viskas truko visą amžinybę ir tam galo nebus. Girdžiu, kaip jis verkia, kaip sesutės aptarinėja koks jis šaunus, stiprus ir staiga verksmas nutilsta - gerai, kad negaliu pajudėti, nes būčiau nušokusi nuo stalo pažiūrėti kas nutiko. Vėl panika ir klausimas: kas nutiko, kodėl mano vaikas nebeverkia? Viskas gerai, jį išnešė į naujagimių skyrių. Ateina mano vyras, mane galutinai įtikina, kad viskas gerai, kad matė vaikelį, kad sesutės džiaugiasi tokiu sveiku vaikeliu, pabučiuoja, glosto galvą, o aš negaliu ašarų sulaikyti - tokia jaučiuosi laiminga, kad atrodo visą pasaulį apkabinčiau, išbučiuočiau, išmyluočiau kaip savo vaikelį ir padėkočiau Dievui, kad leido man gimti moterimi ir patirti tai, ką patyriau prieš penkis metus ir dar kartą - šį rytą.
Tik truputį gaila, kad mažylis pavėlavo į tėčio gimtadienį...Kitąkart paskaičiuosim tiksliau
