Nėštumą prižiūrėjusi daktarė manimi galima sakyti visiškai nesirūpino
tad nutariau susitarti su akušere, kad mane prižiūrėtų ir vaiko tonus patikrintų, kai ateis laikas. 38-ąją savaitę ji man paskambina ir sako: "atvažiuok šiandien septintą vakare, nes ankscčau į darbą atvažiavau ir galėsim tonus pasimatuoti". Na, aš, aišku, visada su vyru važiuodavau, kai jis darbą baigdavo, bet tą dieną teko važiuoti anksčiau ir vienai. Kai nuvažiuoju, man dar tenka truputėlį lukterėti, nes atvežė gimdyvę, kuri jau tuoj gimdys. Aš sėdžiu priėmime ir girdžiu, kai ji gimdo, o mintyse galvoju: kada gi aš sulauksiu savo mažiuko, šiek tiek ir baugu pasidaro, kaip ji ten garsus leidžia
Bet aš laukiu.... Pagaliau ateina mano akušerė, nuveda į palatą, pajungia aparatą vaikučio tonam rašyti ir palieka mane vieną... Aš sau guliu nieko neįtardama ir jaučiu, kad kelnėse darosi šlapia
visai nesuprantu kas vyksta... Guliu ir galvoju: ar aš čia į kelnes siusioju, ar ne... Bandau sulaikyti, bet niekas nesusilaiko ir tada suprantu, kad jau artėja ta lemtinga akimirka. Truputį aišku persigandau, pasišaukiau akušerę, o ji man ir sako: "tai ką, užsikrėtei? Atvykai, pamatei, kad gimdo ir pati uzsimanei?" Pakvietė daktarę, ji apžiūrėjo ir sako: "Į gimdyklą". O aš netveriu džiaugsmu, kad jau!
Greit skambinu vyrui, kad eitų namo ir mano taše atvežtų, o jis vargšas nesupranta, kas vyksta, sako - kokią tašę, kur atvežt, kokia ligoninė?! Paskui ragelyje tyla... Tai ka, gimdai?! Vargšas, susijaudino 
Atveze man tašę, pabuvo su manim, o paskui išejo, nenorejau, kad butu ir žiūrėtų, kaip aš ten kankinuosi
Akusere aprengė mane "šūstrais" naktiniais su didele iškirpte prieky, ir nuvedė į gimdyklą, o aš ir galvoju: koks gi čia gimdymas, jei sąrėmių nėra
Bet vėliau po truputį pradėjau jausti 
Parašiau keliom draugėm, kad jau prasidėjo, nes šiaip jau labai nuobodu buvo vienai, paskui pagalvojau, kad galėjo ir vyras likti Tas laikas labai ilgas buvo, ypač, kai prasidėjo rimtesni sąrėmiai, valandos bėgo kaip dienos 
paskui atėjo daktarė ir sako: gal tau vaistų duot, kad pamiegotai nes vis tiek dar negreit gimdysi?.. Bet mano nuomonės nelaukė, suleido ir vsio
Aš, aišku, nei kiek nemiegojau, kažkaip nesuveikė man tie vaistai, tada atėjo akušerė ir davė dar kažkokio velnio, tada tai jau užmigau nieko nepamenu 
Prabudau už kokių gerų 3 val., pažiūriu pro langą - ogi jau šviesu. Žiūriu, kad jau aštuonios ryto 
ir pamaina jau keičiasi.... Prasidejo linksmumai... Sąremiai tokie, kad net nežinau kur dėtis
mano akušerė manęs pagaili ir suleidžia kažkokio velnio, paskui dar lašinę gaunu, masažuoja man nugarą... Nežinau, ar aš ten nuo vaistų, ar nuo skausmo buvau apspangus, kad nieko nepamenu tiksliai Ir štai atėjo ta lemtinga minutė, kurios aš taip ilgai laukiau... Išgirstu, kai daktaras pasako "10:20" (tokiu laiku gimė mūsų mažylis)
Dieve, koks nuostabus jausmas, kai jis gimta.... Koks nuostabus jausmas, kai jis guli pas tave ant pilvelio.... Nemoku net apsakyti, koks džiaugsmas viduje. Pirmą kartą pajutau ką reiškia džiaugsmo ašaros... Jis toks gležnutis ir bejėgis... Visus skausmus ir vargus atsveria mažylio gimimas. Štai taip į pasaulį atėjo mūsų lauktasis sūnelis
