Ar pasakyti draugei,kad jos vyras jai neištikimas

Draugyste paremta atvirumu? Tai ir bukit atvira su drauge. Bet, nelyskit i drauges bendra gyvenima su vyru. Palikit jiems patiems suzinot ar nesuzinot. Tai yra tik ju, dvieju asmeninis gyvenimas.
Kai, kada tos geriausios drauges tampa vos ne seimos nariais ( taikau ne jums <Galinti> asmeniskai).
Kara-Kum

Tosk, meiles, tai yra ne tas pats. Kai yra seima, vaikai, geriau jau tos svieto lygintojos prisiziuretu savo darza.

Buk geriausia guodeja ir patareja, kai drauge tai suzinos. Bet netapk ta, kuri atveria akis, jie ten tarp saves gal issiaiskins, o tu gali likti kalta. (cia tik mano nuomone, ne patarimas)

Tai va, vienas dalykas, kai nėra šeimos, vaikų, gali mest neištikimą simpatiją per bortą ilgai nesukdama galvos, nes na...ne šitas tai bus kitas. Reikia išmintingai elgtis, kai skyrybos gali paveikti daugelio aplinkinių gyvenimus.

Kitos net su paprastais draugais, net ne vyrais, nesiskiria, ima kaltinti visas ir visus ir toliau išdidžiai nešioja elnio ragus. Aš kaip bebuvę lieku prie to, kad pirma sakyčiau draugės vyrui, kad yra demaskuotas, tegul arba baigia tas nesąmones arba pasakysiu draugei.

Turejau drauge. Suzinojau, kad jos vaikinas eina i kaire. Pasakiau jai. Issiskyre. Po poros menesiu susitaike. Jis uzdraude jai su manim draugauti. Dabar jau susituoke. Jis ir toliau eina i kaire...

tai ir gerai. Jusu drauges ausys tam sutvertos. Ju funkcija- gera svieziu makaronu dziovykle

Nuo vaikystės ilgus metus turėjau geriausią draugę. Sužinojau, kad jos vaikinas ją mausto ir dar visad nepatenkintas ir vis ieško priekabių, tad draugė buvo kasdien ašarose! Visi sakė nesikišk, čia jų asmeninis reikalas! Na, bet neišlaikiau! Gaila, kad ji dėl jo stengėsi, kentėjo, juk ji mano geriausia draugė, atsibodo būti nosinaite ašaroms, tad pasakiau. Pirmiausia ji supyko, kad taip ilgai nesakiau, kad ji kaip kvailė kaltino save ir taip kentėjo, kokia aš bloga draugė, tad metė tą vaikiną. Ilgai laikė pyktį ant manęs ir vos tik draugystė "atsistatė", kaip po senovėj, ji susitaikė su tuo vaikinu! Aišku pradėjo vengti bendrauti su manim, užsidarė, apie vaikiną nekalbėjom, o ir jis nenorėjo manęs akyse matyti.. Nebeturėjom apie ką kalbėti! Tikrai jos nesmerkiau, negėdinau, bet tarp mūsų stojo didelė siena.. Kartu jie prabuvo dar pusmetį iki kitos neištikimybės ir išsiskyrė visam, bet mūsų draugystė taip ir nutruko. Tiek aš, tiek ji sukūrėm šeimą, atsitiktinai vis susitinkam pasisveikinam, rodau iniciatyvą vėl bendrauti, ji šypsosi, maloniai bendrauja, bet paskui atsiranda 1001 pasiteisinimas kodėl vėl negalim susitikti arba išvis nematė mano žinutės ar praleisto skambučio,o askui visai pamiršo perskambint. Labai liūdna, nes praradau tikrai gerą ilgametę draugę..

Toki drauges drauga sutikčiau ir i snuki. Kokia teisi jis turi uždrausti.
Brudas.

Matyt, atitiko kirvis kotą - kokia čia moteris ir juo labiau draugė, jei vyras uždraudinėja su kuo bendrauti, o ji klauso, kažkoks avies ir medūzos mišinys

Pritariu . Nors pati ne draugė buvau...
Man buvo tokia situacija, kad senai žinojau vieną vaikiną ir jis vis dėmesį rodydavo, bet aš gal nelabai į tai gilinausi. Po kelerių metų taip susiklostė, kad vėl teko pabendrauti. Pagalvojau, kad jis fainas ir labai malonus. Pakvietė į pasimatymą - sutikau. Tiesa sakant, keletą savaičių nuolat bendravome, keitėmės atostogų foto, susitikome ir labai susibendravome. Gal net draugeliais tapome, nes su juo man buvo paprasta, smagu, ramu. Na, ir vieną dieną iš bendro pažįstamo gavau foto, kurioje tas vaikinas užfiksuotas su savo mergina. Aišku, labai nemaloniai pasijutau, paklausiau jo dėl tos merginos - jis patvirtino, kad jie draugauja. Atsiprašinėjo manęs, sakė, kad senai norėjo su manimi susitikti, nes patikau. Gal jei būtumėm susitikę anksčiau, viskas būtų kitaip. Na, aš suprantu, kad yra kaip yra. Išsiaiškinome tą situaciją ir niekam jokių problemų nekilo. Ir net minties nebuvo kažką daugiau narplioti, pasakoti ką nors tai merginai, nes ne mano pupos visiškai... Aš manau, kad suaugę žmonės žino su kuo bendrauja, draugauja ar bent jau nujaučia tai. Patys ir turi aiškintis savo santykius (kurie turbūt nėra ypatingi, jei tie dalykai vyksta). Kištis į kitų žmonių santykius tikrai nenoriu kaip ir "kalčiausia" likti. O ir tas "teisingumas" toks sąlyginis.
Nors pagalvoju, kad jei tai būtų mama, sesuo ar kitas tikrai artimas žmogus iš mano aplinkos, manau, kad "duočiau žinoti" vienaip ar kitaip. Tik tą reikia dar ir mokėti subtiliai padaryti, nes, kaip žinia - trečias visad kaltas lieka.

geriausiai draugei pasakyciau o jai tai butu tik siaip pazystama tada nea geriau pasakyti negu kankintis