Skaičiau psichologų komentarą, kad reiktų vaikus įtraukti į aptarimą šeimos biudžeto, bendrai spręsti, kuriems šeimos nariams pirmiausiai reikia naujo drabužio, apavo, kitų daiktų , ar pritariat tam, ar realiai taip ir darote?
TAIP, MES VISADA TAIP DAROME, TADA LENGVIAU IR VAIKUI SUPRASTI KODEL JAM NEPERKI NAUJO ZAISLO, AR SALDAINIO. TAIP PAT KARTU PLANUOJAM IR KELIONES , ISEIGINES, KUR EISIM , KA VEIKSIM....
STENGIAMES VISADA ISKLAUSYTI JO NUOMONE, ATSAKYTI I KLAUSIMUS, KODEL TAIP REIKIA DARYTI, O NE TAIP KAIP JIS SUGALVOJA. VISADA KARTU NUSPRENDZIAM KA RENGSIMES I DARZELI AR EIDAMI KUR NORS KITUR, JEI ESAM PAKVIESTI I KOKIO JO DRAUGO GIMTADIENI VISADA PERKAM DOVANA TIK SU JUO , LEIDZIAM JAM NUSPRESTI KA JIS NORI PADOVANOTI....
SEIP TIKRAI STENGIAMES, KAD VAIKAS DALYVAUTU SEIMOS KATILE....
STENGIAMES VISADA ISKLAUSYTI JO NUOMONE, ATSAKYTI I KLAUSIMUS, KODEL TAIP REIKIA DARYTI, O NE TAIP KAIP JIS SUGALVOJA. VISADA KARTU NUSPRENDZIAM KA RENGSIMES I DARZELI AR EIDAMI KUR NORS KITUR, JEI ESAM PAKVIESTI I KOKIO JO DRAUGO GIMTADIENI VISADA PERKAM DOVANA TIK SU JUO , LEIDZIAM JAM NUSPRESTI KA JIS NORI PADOVANOTI....
SEIP TIKRAI STENGIAMES, KAD VAIKAS DALYVAUTU SEIMOS KATILE....
Aš irgi manau, kad reikia tartis. Nors mūsų mažylei dar tik dveji, bet tam tikromis temomis mes labai rimtai diskutuojame, aišku, jos lygyje. Ir tikrai, nuo to visiems tik geriau: ir tarpusavio bendravimas, santykiai su visos šeimos nariais gerėja (bendravimo kultūrai tai didelis pliusas), ir dukrelės suvokimo lygis apie šeimos biudžetą bei kitus nevaikiškus dalykus kyla, ir ji pati jaučiasi savarankiškesnė, kai gali priimti tam tikrus sprendimus, taip pat ji jaučiasi pilnaverčiu šeimos nariu ir t.t., ir t.t., trumpiau tariant, tikrai šitame dalyke labai daug pliusų.
Mes taip pat jau bandome kai ką spręsti kartu pvz. kokių sulčių parduotuvėje pirksime, ką pietums darysime valgyti? Reikia, kad vaikas jaustųsi šeimos dalimi ir mokytusi priimti sprendimus
Grandioziniu dalyku nesprendziam, bet va ka pirkti - sureli ar jogurta ir pan. - tai jau tariames. Arba ka gaminti pietums, vakarienei. Kuo pavaisinti svecius. ir tikrai kartais tokiu geru ideju isgirstu is 5-iamecio, kurios tuo metu man i galva kazkodel neateina
O kai remontuosim buta, manau tarsimes del spalvu, gal baldu, dar ko nors...
O kai remontuosim buta, manau tarsimes del spalvu, gal baldu, dar ko nors...
Mes su sunum gyvenam dviese, todel tariames praktiskai del visko - ka valgysim vakarienei, ka siandien veiksim... ir t.t. Jis netgi man pataria ka siandien geriau apsirengti, kas man geriau tinka... Manau, kad elgiuosi teisingai, nes tada vaikas jauciasi svarbus...
Saunuoles,butinai reikia tartis,o kaip gi kitaip?
Gerai pagalvojau ir manau, kad mes turbūt nesitariam. Na, leidžiam nuspręsti ką jis nori sau parduotuvėje nusipirkti, kokią pasaką skaitys ir kitus vaikiškus dalykus. Bet, kad planuoti dieną, keliones, šeimos biudžetą pagal vaiką, tai ne
QUOTE(Limcamca @ 2007 09 06, 10:23)
Gerai pagalvojau ir manau, kad mes turbūt nesitariam. Na, leidžiam nuspręsti ką jis nori sau parduotuvėje nusipirkti, kokią pasaką skaitys ir kitus vaikiškus dalykus. Bet, kad planuoti dieną, keliones, šeimos biudžetą pagal vaiką, tai ne
As jau issigandau, kad tik mes vieni tokie, kurie su vaiku nesitariam del kelioniu, biudzeto Nezinau gal tai ir gerai
Iš pasisakymų man susidarė įspūdis, kad ne visos mamytės aiškiai skiriame, ką reiškia "tartis" ir "priimti sprendimus" - visi psichologai vienu balsu tvirtina, kad išklausyti vaiko nuomonę yra svarbu, tačiau lygiai taip pat visi supras, kad jei vaikas pasakys, kad aš noriu į Kiniją, o ne į Egiptą ar Turkiją, į jo nuomonę nebus atsižvelgta
Manau, kad verta tartis tada, kai vaiko nuomonė iš tiesų gali lemti sprendimą, nes kitaip gali sulaukti tik nesusipratimų ir ašarų. Maniškis, kadangi labai ambicingas, jeigu jau tariesi, tai ir norės, kad būtų kaip jis nori. Todėl mes kai kuriuos sprendimus pateikiam kaip neginčijamus, ir tokių deja daugiau. Bet smulkiuose dalykuose, aišku, leidžiam pasireikšt