Kas yra nuomonė ir kaip ji susidaro?

Tikejimas - kas tai yra ir kaip jis atsiranda?
Kaip mes ji , tikejima suvokiam? Ar tai isgyvenimai sumise su jausmais, ar tai emocijos?Ar tai negincijamos tiesos, kurios atsiranda del perskaitytos ar isgirstos informacijos?Ar tai gyvenimo budas? Ar jus turite savo nuomone? Ar jusu nuomone isankstine? Jei taip, kuo ji pagrysta?
Visi sie klausimai iskilo skaitant viena is diskusiju siame forume - cituoju

QUOTE(MamaLupa @ 2006 09 16, 16:43)
Jei jau kyla sis klausimas, tai greiciausiai jog esi...kitu atveju neabejotum.

O ar nemanai, kad tokių temų prisiskaičius abejonių gali kilti kone kiekvienam, neturinčiam šiuo klausimu išankstinės nuomonės?

Kaip jus vertinate isankstine nuomone, kitaip tariant isankstini nusistatyma ar tai butu religija ar tai butu tikejimas?Ir ar tai tas pat?

tikejimas atena is rysio su Dievu. Galima prisiskaityti, prisiklausyti visokiu dalyku, bet kada patys pradedame klausytis Dievo Zodzio - Biblijos ir patirti ja savu kailiu gyvenime, ja suprasti, kada patys kreipemes visa sirdimi, protu ir jegomis i Dieva, kada ji patyriame tada pradedame tiketi.

Na, nežinau, mano gyvenime ne Biblija didžiausią vaidmenį suvaidino...
Patiki kažkuo tada, kai pamatai,jog tai veikia tavo gyvenime...Aš nesu labai patikli: devynis kartus matuoju, dešimtą kerpu. Tarkim, reiki patikėjau tik tada, kai įsitikinau,kad tai veikia. O iš pradžių žiūrėjau vos ne kaip į žaidimą. Violetinės liepsnos maldomis patikėjau tik tada, kai pamačiau, jog jos iš tiesų veikia...It t.t.

Tad ar galima butu daryti prielaida, kad Dievas jauciamas ir fiziniu kunu?

Mes galim jausti energijas... Jeigu Dievas yra visa, vadinasi, Jis yra ir energija...Tada ir Jį galima justi fiziniu kūnu...

Man atrodo, kad tikėjimas - tai savo nuomonės neturėjimas arba pasiskolinta nuomonė. "Tikiu", tai nėra "žinau", o tik tikimybė, tai žmogaus pasidavimas prieš riziką, nenoras imtis atsakomybės, taip man atrodo: tikėjimas - tai baimė. Kai aš ko nors bijau, vadinasi bijau sužinoti tikrąją padėtį, pažvelgti realybei į akis, tada atsiranda tikėjimas kažkuo, kas nėra tikra, apie ką aš neturiu savo nuomonės, t.y. nenumanau, nenutuokiu. Tikėjimas yra nežinojimas, arba žinojimo baimė.

Vienas is painiausiu postu!
Pradzioje rasoma - TIKEJIMAS -nuomones neturejimas.Pabaigoje daroma isvada jog TIKEJIMAS - nezinojimas arba zinojimo baime.Gal kas paaiskinsit?Tiesa pasakius net idomu darosi

Man tikėjimas nėra jokios baimės . kaip keistai tau atrodo , kad tikėjimas savo nuomonės neturėjimas. Leisk tavęs paklausk kodėl tu taip mastai ? iš kur ta tavo baimė kyla? man tikėjimas kaip tik suteikia užtikrintumą paguodą viltį . kaip pvz kaip poros santykiuose jai tu tiki tuo žmogum juo pasitiki tau kaip tik gera su tuo būti žmogumi . o jai nepasitiki netiki tada ir atsiranda santykiuose problemos . Ką tau kitas žmogus sako tu apmastai pasveri nepriėmi arba priėmi tą žmogų . man kaip tik atrodo kad tikėjimas labai galingas dalykas ir tai visiškai nesurišta su baime. Ir nebutinai šnekant apie religija .

Nuomonės neturėjimas ir nežinojimas yra beveik tas pat: nežinau kažko, neturiu apie tai nuomonės, supratimo. Jeigu nenori ar bijai sužinoti, tada lieka tik tikėti kitais. O tikėti ir pasitikėti - tai jau ne tas pat. Pasitikiu žmogum, kurį pažįstu, kuris davė priesaiką, žadėjo, sakė, kad myli ir pan. Galiu tikėti žmogum, kurio nepažįstu, bet tai nereiškia, kad juo pasitikiu - jis gali ir apvilti. Kai tikėjai kuo nors, bet tave apvylė - kvailas buvai pats. Kai apvilia tas, kuriuo pasitikėjai - tai jis išdavikas, .
Čia mano mintys, o ne nurodymai, kaip kam galvoti, galiu klysti. Gal geras psichologas pasakytų, kas čia neteisinga? Tada gautas žinias perleisiu per savo proto filtrą, turėsiu naują žinojimą, tai bus tik mano žinojimas, mano nuomonė. Taip žmogus tobulėja, vystosi, auga. Kai man buvo penkiolika metų, galvojau kitaip. Gavusi gyvenimo patirties, perskaičiusi ne vieną knygą, savo nuomonę keičiau daug kartų, tai vyksta iki šiol. Šis forumas man yra taip pat gera mokykla - bendravimo mokykla. Kartais man dega ausys, kai prisimenu savo pirmus pasisakymus - kaip nemokėjau net sakinio suregzti, mintys buvo piktos, vien prieštaraujančios. Dabar padėtis gal ir ne ideali, bet gerai nors tas, kad gali laisvai bendrauti, nors kritikos ir neišvengi. Disputas yra disputas.

Kadangi šios temos įvadui panaudoti mano pačios žodžiai, jaučiu šiokią tokią pareigą pasisakyti. Taigi. Manau, kad nevisai aišku tiems, kurie neskaitė visos diskusijos ir nežino, iš kokio konteksto paimti šie keletas sakinių. Pačia plačiausia prasme, tokio dalyko, kaip išankstinė nuomonė, apskritai nėra - ji tik ilgainiui susiformuoja. Gyvenimas mums duotas ieškojimui. Kaip suprantu, išankstinė nuomonė čia iškart pateikiama kaip kažkoks neigiamas dalykas. Bet tuomet kyla klausimas, kas yra išankstinė - ar tiesiog turiu nuomonę, nes taip svariau atrodo, ar visgi po ilgų ieškojimų padariau išvadą, jog yra tikrai taip, ir dabar jau galiu iš anksto tai pasakyti. Man priimtinas tik antrasis variantas.

Nenorėčiau perdaug atvirauti, galų gale, būtų ir pernelyg painu, jei pradėčiau pasakoti apie visą ligšiolinį savo kelią link Dievo ir kaip atradau būtent krikščioniškąjį tikėjimą. Tikėjimas nėra įgimtas ar iš tėvų paveldėtas dalykas - jis turi būti atrandamas, jame turi būti augama. Niekada nebuvau ateistė, tačiau labai ilgai nežinojau, kas yra ir gyvas tikėjimas. Iš dalies buvau kaip Saulius, persekiojęs krikščionis, tiksliau, visa, kas susiję su Katalikų Bažnyčia, man atrodė, jog neturi nieko bendra su Kristaus mokymu. Kilo daugybė klausimų, kurie dažną kartą keliami ir šiose diskusijose - priekaištai, nepasitenkinimas ta išore, kuri nelabai ką sako apie vidų, religija, blogąja šio žodžio prasme. Jei man kas prieš dešimtį metų būtų pasakęs, jog kas sekmadienį (ar netgi dažniau) lankysiuos ne kur kitur, o taip savo nekenčiamoj Katalikų Bažnyčioj, greičiausiai bučiau pasukiojusi smiliumi palei smilkinį. Todėl, kai koks nors netikintis žmogus įsikarščiuoja, jog nieko negaliu išmanyti, nes esu "fanatikė", belieka atsakyti, jog kadaise buvau toje pačioje "barikadų" pusėje, kaip ir jis...
Papildyta:

Tikrai taip. Tik žinoma tam, kad įtikėtum, nebūtina išsistudijuoti Biblijos. Pats kreipimasis į Dievą visa širdimi, protu, jėgomis ir yra esminė pradžia, o visa kita ateina su laiku, anksčiau ar vėliau.
Papildyta:

Man tikėjimas Dievu neatsiejamas nuo visiško pasitikėjimo Juo - antraip tai būtų tik manymas, jog yra KAŽKAS AUKŠČIAU, bet ne pažinojimas ar bendravimas su gyvu ir mylinčiu Dievu.
Papildyta:

Tikėjimas Dievu, kuris yra Meilė, negali kilti iš baimės, nes kur yra meilė, baimei vietos nebėra.

[quote=_Smalsutė_,2006 09 18, 21:25]

Aš apie tiltus, ji - apie miltus.

O ar galėtų būti kitaip? Juk žiūrime iš visiškai skirtingų taškų. Kaip neregys vargiai apibūdintų šviesą, taip ir netikintis žmogus - tikėjimą...