SKRYDIS Į MŪSŲ PASAULĮVaikutis labai norėjo atskristi pas mus. Savo buvimu pilvelyje nenorėjo varginti nejaunos mamytės ir ruošė staigmeną visai šeimynai, neužkraudamas jokių rūpesčių. Nėštumas pastebėtas 18-ąją savaitę - iškart nesusipratome, kad beldžiasi dar viena gyvybė.
Penktadienį lankiausi pas gydytoją. Gydytojas manė, kad ateinantį ketvirtadienį jau reikėtų sulaukti vaikučio. Kokia bus diena? Balandžio 13-oji labai gera diena kalbėjo gydytojas. Ai, nelabai norėtųsi pasakiau aš. Tada nutarėme pasimatyti trečiadienį, balandžio12-ąją.
Išaušo balandžio 12-osios rytas, gerai išsimiegojau, bet labai nervinausi, kad reikės važiuoti į Vilniaus gimdymo namus. Aišku, norėjosi greičiau pamatyti mūsų vaikutį, bet gimdymo baimė tolino šį reikalą. Kad mums sektųsi, į krepšį įsidėjau mažą angeliuką. Vis dar turėjau vilčių, kad šiandien iš ligoninės grįšiu namo. Vyras vežė į Gimdymo namus, sunku buvo sėdėti, gatvių duobės atrodė labai gilios, kažkas manyje vyko.
Gimdymo namuose, belaukiant gydytojo, suimdavo skausmai, susiriesdavau ir skausmas greit praeidavo. Po apžiūros gydytojas pagyrė, kad gražiai išnešiojau ir lydėjo iki priimamojo. Aš paklausiau: Ar galiu paskambinti vyrui?. Tačiau gydytojas manė, kad nespės. Man buvo neaišku, kaip tai gali būti. Paskambinau vyrui, kad atvažiuotų.
Priimamajame gydytojas įspėjo sesutes, kad pilnas atsidarymas. Tik tada pasidarė aišku, kad į namus manęs dabar jau niekas neišleis.
Vėliau sesutės palydėjo į gimdymo palatą. Gimdykla buvo labai nedidelė, bet labai šviesi ir jauki. Gydytojas supažindino su akušere. Aš siaubingai žvelgiau į akušerę, net pati išsigandau savo būsenos. Netrukus atvažiavo mažiuko tėtis. Jis buvo labai linksmas, vaikščiojo po palatą, kaip po savo namus. Pranešė, kad balandžio 12-oji Tarptautinė aviacijos ir kosmonautikos diena.
Akušerė buvo labai rūpestinga, nuoširdžiai aiškino visą gimdymo eigą, man atnešė vandens, suspėjo vyrą pavaišinti kava. Aš nurimau.
Sąrėmiai užeidavo vis skausmingesni ir dažnesni, raudonas kamuoliukas nelabai padėjo. Vis užeidavo gydytojas pasižiūrėti, kaip mums sekasi.
Atsiguliau ant gimdymo lovos, akušerė leido pabandyti stumti, didele srove nubėgo vandenys, gerai, kad akušerė buvo įsispraudusi į palatos kamputį.
Vėliau akušerė paprašė pakviesti gydytoją. Dar vienas stūmimas nelabai sekėsi, nes susiriesdavau į kamuoliuką, o kojos tarsi savaime glaudėsi. Gydytojas įspėjo, kad taip daryti negalima, suspausiu vaikutį. Aš įsiaudrinau. Tėvelis panikavo, galbūt, jam būtų lengviau stovėti už durų. Man tai buvo pats sudėtingiausias momentas, sunkiai kontroliavau emocijas, norėjosi greičiau baigti šį periodą. Akušerė įspėjo, kad jau nebegalima stumti, nes bus plyšimų. Man tai buvo tas pats. Dar reikės gyventi, kalbėjo gydytojas.
Pakeliu akis, o virš manęs iškėlusi akušerė laikė mūsų vaikutį. Koks baltas( tarsi iš debesų), buvo pirmieji mano žodžiai. Gydytojas paaiškino, kad vaikutis gimė 38 savaitę, (pasidengęs baltu vašku), virkštelė labai apsisukusi aplink savo ašį. Manau, jį globojo ir saugojo angeliukas. Taip mums 2006 m. balandžio 12 d. kosminiu greičiu gimė 4 410 kg, 58 cm vyrukas. Tai buvo pirmasis jo skrydis į mūsų pasaulį.
Jis gulėjo man ant krūtinės. Tėvelis išbučiavo mane, vaikučio mamytę. Tai buvo pats nuostabiausias momentas labai mielas ir šiltas. Abu negalėjome atsižiūrėti į vaikutį. Jis neverkė, tik buvo labai susirūpinęs jį išdavė ant kaktos esanti didelė raukšlė. Tėvelis džiaugėsi, kad jis vis atmerkia akytes, nori susipažinti su jį supančiu pasauliu ir mumis, o aš susirūpinau, ar jam nešalta, ir savo rankomis šildžiau mažus vaikučio padelius.
Gydytojas dar ilgai darbavosi, viską jaučiau, muisčiausi, norėjosi ramiai pabūti mums trims.
Gydytojas įspėjo, kad numesiu mažutį. Kažin, ar tai įmanoma, jis drėgnas, tiesiog visas prilipęs prie manęs. Aš jį jaučiau visu kūnu.
Vėliau akušerė atnešė man labai skanios arbatos. Dar ilgai buvome visi trys gimdymo palatoje. Tai buvo nuostabu. Prisiminiau, kad už nuostabų medikų rūpestį ir dėmesingumą net nepasakiau Ačiū....
Aš iš naujo viską permąsčiau. Šio vaikučio laukimas, nešiojimas ir gimimas buvo pats sunkiausias psichologine prasme: neramu, ar gims sveikas, kaip ateis į pasaulį. Tačiau labai brandus ir greitas vaikučio atsiradimas, tiesiog atskridimas į mūsų pasaulį, nuramino mane.
Aš pagalvojau ir apie mūsų vyresnius vaikus. Vaikučio labai laukė 4 metų broliukas. 11 metų sesytė į broliuko atsiradimą žiūrėjo labai atsargiai, juk reikės būti atsakingai už dar vieną broliuką.
Tokia mūsų mažojo lakūno atsiradimo istorija. Laikas labai greit apsisuko gyvenimo tėkmėje, net ir dabar nesitiki, kad pas mus jau auga Justukas.
