Paulo Coelho knygų gerbėjai - Puslapis 17 - Skaitymas

merginos mastau gal idekime sitatas i mintis autoriaus kurios labiausiais suzavejo
Keliaudama Brida sutinka Mokytoją ir Saulės Tradicijos Magą, kurie padeda jai įveikti baimes ir patikėti gėriu, išmoko priimti raganystės dovaną ir šokti pagal slaptą pasaulio muziką.
istrauka
Aš mokysiu tave to, ko išmokau pats. Tačiau Saulės Tradicijos keliai neįmenami. Reikia dėti viltis į tai, jog kiekvienas žmogus sugebės mokytis pats.
Brida neklydo. Mago balse tikrai skambėjo švelnumo gaidelė. Tai jos nė kiek nenuramino, bet, priešingai, baugino.
– Aš sugebėsiu suvokti Saulės Tradiciją.
Magas nustojo stebėti žvaigždes ir visą dėmesį nukreipė į merginą. Jis žinojo, kad ji dar nesugebėtų mokytis Saulės Tradicijos. Vis dėlto turėjo ją mokyti. Kai kurie mokiniai patys renkasi sau Mokytojus.
– Prieš pradėdamas pirmąją pamoką, noriu tau priminti vieną dalyką, – tarė jis. – Žmogus, pats suradęs savo kelią, neturi nieko bijoti. Jis privalo nepristigti jėgų žengti klaidingus žingsnius. Nusivylimai, pralaimėjimai, nusiminimas – tai įrankiai, Dievo naudojami keliui nurodyti.
– Keisti įrankiai, – tarė Brida. – Gana dažnai žmonės atsisako savo ketinimų.
Magas žinojo, kodėl taip atsitinka. Ir kūnu, ir dvasia buvo patyręs, ką reiškia tie keisti Dievo įrankiai.
– Išmokykite mane Saulės Tradicijos, – primygtinai paprašė ji.

Magas patarė Bridai prisiglausti prie atsikišusios uolos ir pailsėti.
– Gali neužsimerkti. Žiūrėk į aplinkinį pasaulį ir suvok tai, ką pajėgi suvokti. Saulės Tradicija kiekvieną akimirką kiekvienam žmogui atskleidžia amžinąją išmintį.
Brida padarė tai, ką liepė Magas. Tačiau pagalvojo, kad jis pernelyg skuba.
– Tai pirmoji ir svarbiausioji pamoka, – tarė jis. – Jos kūrėjas – ispanų mistikas, suvokęs tikėjimo prasmę. Tai buvo Šventasis Kryžiaus Jonas.
Jis pažvelgė į merginą, pasikliaujančią juo visa savo esybe, visa širdimi melsdamas, kad ji suprastų tai, ko mokoma. Šiaip ar taip, ji buvo jo Antroji Pusė, nors to dar nežinojo, nors dar buvo per jauna ir pernelyg apžavėta šios Žemės žmonių ir daiktų.

Prietemoje Brida pamatė, kaip Magas eina miško link ir dingsta tarp medžių po kairei. Jai buvo baisu likti vienai, bet ji stengėsi tvardytis. Tai buvo jos pirmoji pamoka, ir ji privalėjo laikytis ramiai ir valdyti nervus.
„Jis apsiėmė mane mokyti. Nevalia jo apvilti“.
Ji buvo patenkinta savimi ir drauge stebėjosi, kad viskas vyksta taip sklandžiai. Vis dėlto ji niekada neabejojo savo sugebėjimais – jais didžiavosi – ir tuo, kas ją čionai atvedė. Buvo įsitikinusi, jog, užsiglaudęs kur nors už uolos, Magas akylai ją stebi, norėdamas pamatyti, ar ji sugeba išmokti pirmąją magijos pamoką. Jis kalbėjo jai apie drąsą, tad, netgi bijodama – jos vaizduotė jau piešė kobras ir skorpionus, kurių knibždėte knibžda šioje uoloje, – ji privalėjo dėtis drąsi. Netrukus jis sugrįš, ir prasidės jos pirmoji pamoka.
„Esu stipri ir ryžtinga moteris“, – kartojo ji sau pusbalsiu. Ji jautėsi esanti išskirtinė, nes buvo čia, su tuo žmogumi, keliančiu visiems pagarbą ir baimę. Mintimis perbėgo visą vakarą, praleistą su juo drauge, prisiminė tą akimirką, kai jo balse išgirdo švelnumo gaidelę. „Nežinia, gal jis irgi laiko mane įdomia moterimi. Gal jis netgi panorės su manimi pasimylėti“. Tai nebūtų bloga patirtis; jo akys kažkaip keistai švietė.
„Kokios kvailos mintys!“ Ji buvo čia, priešaky dūlavo kažkas labai konkretaus – pažinimo kelias, ir staiga ji pasijuto esanti paprasta moteris. Susikaupusi pasistengė apie tai nebegalvoti ir kaip tik tą akimirką suvokė, jog prabėgo jau gana daug laiko, kai Magas paliko ją čia vieną.

Staiga ji pajuto, kad ją apima baimė: apie tą žmogų sklandė prieštaringi gandai. Kai kurie tvirtino, jog tai pats galingiausias Mokytojas iš visų tų, kuriuos jiems teko pažinti, jog vien savo proto galia jis sugeba keisti vėjo kryptį, atverti properšas debesyse. Brida kaip ir visi stebėjosi tokio pobūdžio ste-
buklais.
Tuo tarpu kiti, lankantys magijos pasaulį, tas pačias pamokas ir paskaitas kaip ir ji, tvirtino, kad jis – juodasis magas, kad kartą savo Galia jis sunaikinęs žmogų, nes įsimylėjęs jo žmoną. Kaip tik dėl to, nors ir būdamas Mokytojas, jis pasmerktas vienišas klajoti po miškus.
„Galimas daiktas, vienatvėje jis visai išprotėjo“, – ir Brida vėl pajuto baimės šuorą. Nors ir jauna būdama, ji suprato, kaip kenkia žmonėms vienatvė, ypač tuomet, kai jie tampa garbaus amžiaus. Jai pasitaikė sutikti žmonių, netekusių viso gyvenimo žavesio, nes jie pasidavė vienatvei ir, nebepajėgdami su ja grumtis, dvasiškai ištuštėjo. Daugiausia tai buvo žmonės, kurie, laikydami pasaulį gėdinga ir bešlove vieta, ištisus vakarus ir naktis skaičiuodavo svetimas nuodėmes. Tai buvo žmonės, likimo paversti visuotiniais teisėjais, teisiančiais visus, kas pakliūva. Galimas daiktas, Magas irgi išprotėjo nuo vienatvės.
Staiga visiškai šalia pasigirdo kažkoks brazdesys, ir jai krūptelėjo širdis. Ji jau nebesijautė palikta likimo valiai, kaip visai neseniai galvojo. Apsižvalgė, bet nieko nepastebėjo. Kažkur širdies gilumoje tvinksėjo baimė, bangomis plisdama po visą kūną.
„Reikia valdytis“, – pagalvojo ji, bet tai buvo neįmanoma. Vaidenosi kobros, skorpionai, vaikystės dienų baubai. Įsibaiminusi Brida jau nebepajėgė valdytis. Iškilo dar vienas vaizdinys: visagalis burtininkas su šėtono sutartimi rankose, siūlantis paaukoti savo gyvybę.
– Kur tu? – pagaliau neištvėrusi sušuko ji. Jau nenorėjo nieko stebinti. Norėjo nebent kaip galima greičiau dingti
iš čia.
Niekas neatsiliepė.
– Aš nenoriu čia būti! Gelbėkit!
Tačiau nieko daugiau nebuvo miške, pilname keistų šnaresių. Brida pajuto, jog miršta iš baimės, jog netenka sąmonės. Bet suprato, kad nevalia nualpti: juo labiau dabar, kai jis toli, nualpti būtų blogiausia. Ji privalo valdytis.
Dingtelėjus šiai minčiai, ji suvokė, jog kažkokia galia jos viduje grumiasi stengdamasi užvaldyti jos esybę. „Nevalia rėkti“, – tokia buvo pirmoji mintis. Rėkdama ji galėjo prisišaukti žmones, gyvenančius šiame miške, o miške gyvenantys žmonės gali būti pavojingesni už plėšriuosius žvėris.
„Tikiu, – ėmė ji tyliai kartoti. – Tikiu Dievą, tikiu savo Angelą Sargą, atvedusį mane čionai ir tebesergstintį. Nemoku to paaiškinti, bet žinau, kad jis šalia. Neužsigausiu kojos į akmenį“.
Paskutiniai žodžiai buvo iš vaikystėje išmoktos psalmės, kurios jau daugelį metų nebeprisiminė. Išmokė ją močiutė, mirusi ne per seniausiai. Taip būtų gera, jeigu močiutė būtų šalia, pagalvojo ji ir staiga pajuto šalia kažką draugiška.
Tuomet jai paaiškėjo, jog yra didelis skirtumas tarp pavojaus ir baimės.
„Tas, kuris gyvena Aukščiausiojo globoje, Visagalio šešėlyje pasilieka...“ – šiais žodžiais prasidėjo psalmė. Ji susivokė, jog prisimena visą psalmę, žodis žodin, lyg močiutė šią akimirką būtų šalia ir ją skaitytų. Brida pakartojo ją kelis sykius nesustodama ir, nors ir baimės gniaužiama, nusiramino. Šiuo metu ji neturėjo kitos išeities: arba tikėti Dievą ir savo Angelą Sargą, arba pulti į neviltį.
Ji pasijuto globojama. „Aš privalau tikėti, jog esu globojama. Negaliu to suvokti protu, bet jaučiu globą. Ir būsiu globojama visą naktį, nes pati viena nesugebėsiu iš čia išeiti“.
Ji prisiminė, jog vaikystėje naktį dažnai atsibusdavo išsigandusi. Tuomet tėvas nešdavo ją prie lango ir rodydavo miestą, kur jie gyveno. Pasakodavo apie panaktinius, apie pienininką, kas rytą pristatantį pieną, apie kepėją, kas dieną kepantį duoną. Tėvas prašydavo ją išvyti tuos naktinius baubus, atviliotus naktį, ir vietoj jų pasikviesti žmones, budinčius tamsoje. „Naktis – tai tik paros dalis“, – sakydavo jis.
Naktis – tai tik paros dalis. Kaip ji jautėsi saugi šviesoje, taip galėjo jaustis saugi ir tamsoje. Leidžiantis sutemoms, ji imdavo šauktis globos. Ji turėjo tikėti. Ir tai buvo Tikėjimas. Tikėjimas buvo tai, ką ji jautė šiuo metu, nesuvokiamas šuolis į naktį, tokią pat tamsią kaip dabar. Ji buvo gyva tik todėl, kad tikėjo. Kaip ir stebuklais, kurių neįmanoma paaiškinti: vis dėlto jie atsitinka tiems, kas jais tiki.

„Jis man minėjo pirmą pamoką“, – tarė ji, staiga viską supratusi. Ji buvo saugi, nes tuo tikėjo. Brida ūmai pasijuto labai pavargusi po tiekos valandų įtampos. Ji vėl atsipalaidavo, jausdamasi vis saugesnė. Ji tikėjo. Tikėjimas saugojo nuo skorpionų ir kobrų, kurių galėjo būti šiame miške. Tikėjimas palaikė jos Angelą Sargą, budintį šalimais.
Ji vėl prisiglaudė prie uolos ir nejučia užsnūdo.
Papildyta:
Paulo Coelho, BRIDA, iš portugalų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas, Leidykla VAGA, 2008.

Ištrauka

Ji išsiblaškiusi žiūrėjo į vaikus,žaidžiančius aikštėje. Kažkas kartą jai sakė, jog kiekviename mieste yra „stebuklingoji vieta“, traukos centras, kur paprastai einame, prireikus rimtai apmąstyti gyvenimą. Ši Dublino aikštė buvo jos „stebuklingoji vieta“. Šalia jos ji išsinuomojo savo pirmąjį butą, kai, pilna lūkesčių ir svajonių, atvyko į didelį miestą. Tuo metu jos kelias vedė į Šventosios Trejybės koledžą, kur ji svajojo tapti literatūros dėstytoja. Ji dažnai sėdėdavo ant to paties suoliuko, ant kurio sėdėjo dabar, rašydavo eilėraščius, stengdavosi elgtis, sekdama savo literatūros stabų pavyzdžiu.
Tačiau tėvo siunčiamų pinigų nepakako, ir jai teko dirbti eksporto bendrovėje. Ji nesiskundė, buvo patenkinta tuo, ką darė, ir šiuo metu darbas jai buvo vienas svarbiausių dalykų gyvenime: teikė jai tikrovės jausmą ir neleido išeiti iš proto. Ir svarbiausia – padėjo išlaikyti pusiausvyrą tarp regimojo ir neregimojo pasaulio.
Vaikai žaidė. Visi tie vaikai, kaip ir ji kadaise, buvo prisiklausę pasakų apie fėjas ir raganas, apie tai, kaip burtininkės, vilkinčios juodais drabužiais, vargšus vaikus, pasiklydusius girioje, vaišindavo apnuodytais obuoliais. Nė vienas jų negalėjo nė įsivaizduoti, kad juos žaidžiant stebi pati tikriausioji burtininkė.
Tą vakarą Vika ją paprašė atlikti pratimą, neturintį nieko bendra su Mėnulio Tradicija: bet kas galėjo pasiekti gerų rezultatų. Vis dėlto ji turėjo jį atlikti, kad išsaugotų tiltą, jungiantį regimąjį pasaulį su neregimuoju.
Pratimas buvo labai paprastas: reikėjo atsigulti, atsipalaiduoti ir įsivaizduoti miesto prekybinę gatvę. Susikaupusi ji turėjo žiūrėti į įsivaizduojamą vitriną, įsimindama menkiausias smulkmenas: prekes, kainas, apipavidalinimą. Baigusi pratimą, turėjo išeiti į gatvę ir viską patikrinti.
Dabar ji sėdėjo aikštėje, žiūrėdama į vaikus. Buvo ką tik grįžusi iš parduotuvės, kur prekės pasirodė esančios tokios pat, kokias ji įsivaizdavo. Ji svarstė, ar tai iš tikrųjų buvo pratimas, prieinamas kiekvienam žmogui, ar tik po kelių mėnesių burtininkės pratybų ji sugebėjo pasiekti tokių rezultatų. Niekada ji negaus atsakymo į šį klausimą.
Tačiau įsivaizduojamoji gatvė buvo šalia jos „stebuklingosios vietos“. „Atsitiktinumų nebūna“, – dingtelėjo jai mintis. Jos širdis liūdėjo, slegiama rūpesčio, nuo kurio ji negalėjo išsivaduoti: Meilės. Ji, be abejo, mylėjo Lorensą. Buvo įsitikinusi, jog tada, kai galutinai įeis į Mėnulio Tradiciją, pamatys šviesos tašką virš jo kairiojo peties. Vieną vakarą jiedu nuėjo išgerti karšto šokolado šalia bokšto, teikusio įkvėpimo Džeimsui Džoisui tuo metu, kai jis rašė Ulisą, ir ji pastebėjo, kaip spindi jo akys.
Magas sakė tiesą. Saulės Tradicija – tai visų žmonių kelias, ir jį gali surasti kiekvienas, kas tik moka melstis, turėti kant-rybės ir trokšta iš jo mokytis. Kuo labiau ji grimzdo į Mėnulio Tradiciją, tuo geriau suprato Saulės Tradiciją ir ja žavėjosi.
Magas. Ji vėl prisiminė jį. Kaip tik dėl to ir atėjo į savo „stebuklingąją vietą“. Nuo tos dienos, kai jiedu susitiko medžiotojų trobelėje, dažnai apie jį galvodavo. Dabar ji degė noru nuvažiuoti pas jį, papasakoti apie ką tik atliktą pratimą, bet žinojo, kad tai tik dingstis, viltis, kad jis vėl ją pakvies pasivaikščioti miške. Buvo įsitikinusi, kad jis apsidžiaugs, ją išvydęs, ir jau buvo begalvojanti, jog dėl kažkokios paslaptingos priežasties – ji net nedrįso spėti dėl kokios – jis irgi mėgaujasi jos draugija.
„Aš visada linkusi svaičioti“, – pagalvojo, stengdamasi išmesti Magą iš galvos. Tačiau žinojo, kad jis veikiai sugrįš.
Ji kratėsi tų minčių. Buvo moteris ir puikiai suprato, kokie būna naujos aistros požymiai: reikia žūtbūt to vengti. Ji myli Lorensą, trokšta, kad viskas būtų po senovei. Jos pasaulis ir šiaip jau pasikeitė.

Šeštadienį iš ryto paskambino Lorensas.
– Eime prasiblaškyti, – pasiūlė. – Važiuojam prie uolų.
Brida įsidėjo maisto, ir jiedu kone visą valandą kratėsi autobusu su sugedusiu apšildymu. Apie vidurdienį nusigavo į miestelį.
Brida džiūgavo. Būdama literatūros fakulteto pirmojo kurso studentė, ji daug skaitė apie poetą, praeitame šimtmetyje gyvenusį tame miestelyje. Tai buvo mįslingas žmogus, slaptų draugijų narys, puikiai išmanė Mėnulio Tradiciją, savo knygose paliko užšifruotą žinią ieškantiesiems dvasinio kelio. Tai buvo V. B. Jeitsas. Ji prisiminė kai kuriuos jo eilėraščius, tarytum tam tyčia sukurtus šiai šaltai dienai ir žuvėdroms, skraidančioms virš laivų nedideliame uoste:

„Išsklaidžiau savo sapnus, kuriais tu dabar klajoji,

Vaikščiok atsargiai, nes po tavo kojomis mano sapnai“.

Jie užėjo į vienintelį miestelio barą, išgėrė viskio, kad būtų šilčiau, ir nuėjo uolų link. Asfaltuota gatvelė netrukus pasuko įkalnėn, ir po pusvalandžio jie atsidūrė vietoje, čionykščių vadinamoje Uolyne. Tai buvo uolingas skardis, smegčia nusileidžiantis į jūrą. Kelias vingiavo aplink uolas; greičiau nei per keturias valandas jiedu neskubėdami apėjo visą Uolynę, paskiau sėdo į autobusą ir grįžo į Dubliną.
Brida džiaugėsi iškyla. Gyvenimas jai nešykštėjo jausmų pertekliaus, bet vis dėlto sunku būdavo išgyventi žiemą. Dieną ji eidavo į darbą, vakare – į paskaitas, o savaitgaliais – į kiną. Visada tam tikru laiku atlikdavo apeigas ir šokdavo, kaip buvo išmokiusi Vika. Tačiau ji troško pamatyti pasaulį, iškelti koją iš namų, truputį pabūti gamtoje.
Buvo apsiniaukę, virš galvų plaukė žemai pakibę debesys, tačiau nuo šalčio padėjo gintis fizinė mankšta ir išgertas viskis. Takas buvo per siauras, kad jie galėtų eiti šalia vienas kito, tad Lorensas žingsniavo pirmas, o Brida – atsilikusi per kelis metrus. Tokiomis aplinkybėmis sunku kalbėtis. Vis dėlto retkarčiais jie persitardavo vienu kitu žodžiu, ir to pakako, kad vienas jaustų, jog kitas greta ir taipgi mėgaujasi supančia gamta.
Vaikiškai žavėdamasi, ji žvalgėsi aplink. Tikriausiai ši vietovė lygiai taip pat atrodė ir prieš tūkstančius metų, kai nebuvo nei miestų, nei uostų, nei poetų, nei merginų, ieškančių Mėnulio Tradicijos kelio; anais laikais buvo tik uolos, jūra apačioje ir žuvėdros, nardančios debesyse. Retkarčiais Brida žvilgtelėdavo žemyn nuo skardžio, ir jai apsvaigdavo galva. Jūra pasakojo kažką nesuprantama, žuvėdros braižė ženklus, kurių ji negalėjo įminti, nespėdama žvilgsniu sekti paskui paukščius. Vis dėlto ji žiūrėjo į šį pirmykštį pasaulį, lyg jame – ne ką mažiau nei skaitytose knygose, nei jos kasdienėse apeigose – slypėtų tikroji Visatos išmintis. Jiems tolstant nuo uosto, viskas pamažu atrodė nebe taip svarbu: ir svajonės, ir kasdienybė, ir ieškojimai. Liko tik tai, ką Vika vadino „Dievo antspaudu“.
Šią pirmykščio gyvenimo akimirką, be nesuteptos gamtos gaivalų, turėjo prasmę tik jausmas, kad ji gyva, o greta – mylimas žmogus.
Po kone dviejų valandų kelio takas praplatėjo, ir jiedu nutarė pailsėti. Ilgai sėdėti negalėjo: nepakenčiamai šalo, reikėjo judėti. Tačiau ji norėjo bent keletą minučių pabūti šalia jo, pažiopsoti į debesis, paklausyti jūros ošimo.
Brida mėgavosi jūros kvapu, sūrymu atsiduodančiomis lūpomis. Veidas, priglaustas prie Lorenso palto, degė. Tai buvo visiškos gyvenimo pilnatvės akimirka. Buvo gyvos visos penkios juslės.
Akimirksniu ji prisiminė Magą ir iškart jį pamiršo. Išskyrus penkias jusles, niekas jos nebedomino. Išmušė valanda.
– Lorensai, noriu su tavimi pasikalbėti.
Lorensas kažką suniurzgė, tačiau jo širdis nukrito į kulnus. Bežiūrėdamas į debesis ir jūrą už skardžio, jis suprato, jog ši moteris – svarbiausia jo gyvenime. Jog tik jos dėka aišku, kodėl yra pasaulyje šios uolos, dangus, žiema. Jeigu jos nebūtų šalia, jis nekreiptų dėmesio netgi į angelus, nusileidusius iš aukštybių jo paguosti, netgi Rojus nebūtų mielas jo širdžiai.
– Žinai, aš myliu tave, – prabilo Brida švelniu balsu. – Myliu, nes tu man atskleidei meilės džiaugsmą.
Ji jautė savo pilnatvę, visa dvasia suaugusi su gamta. Jis ėmė glostyti jai plaukus. Ir staiga ji aiškiai suprato, jog, nepaisydama pavojų, dabar galėtų patirti tokią meilę, kokios dar niekados nebuvo patyrusi.
Brida jį pabučiavo. Pajuto jo lūpų skonį, liežuvio prisilietimą. Jautė kiekvieną krustelėjimą, suvokdama, kad ir jis jaučia tą patį, nes Saulės Tradicija visada atsiveria tiems, kurie žvelgia į pasaulį tokiomis akimis, lyg matytų jį pirmą kartą.
– Lorensai, noriu čia su tavimi pasimylėti.
Jis akimoju sumetė, kad jiedu sėdi prie kelio, kuriame bet kas gali pasirodyti, bet koks beprotis, sumanęs žiemovidžiu išeiti pasivaikščioti. Tačiau toks žmogus taip pat sugebėtų suprasti, kad neįmanoma sutramdyti staiga pabudusių galių.
Jis pakišo rankas po jos megztiniu, užčiuopė krūtis. Brida atsidavė jam visa: visos pasaulio galios smelkėsi pro jos penkias jusles, virsdamos energija, kuri apėmė ją visą. Jiedu atsigulė ant žemės, tarp uolų, skardžio ir jūros, tarp aukštybėse nardančių žuvėdrų gyvybės ir apačioje, po akmenimis, glūdinčios mirties. Ir ėmė drąsiai mylėtis, nes Dievas globoja nekaltuosius.
Jiems nebuvo šalta. Kraujas taip greitai tekėjo gyslomis, kad ji nusiplėšė dalį drabužių, o jis pasekė jos pavyzdžiu. Jie nebejautė skausmo: kelius ir nugaras žeidė akmeninga žemė, bet tai tik didino malonumą, savotiškai jį papildė. Brida jautė, jog artėja orgazmas, tačiau tas pojūtis buvo labai tolimas, nes ji buvo susiliejusi su pasauliu, jos ir Lorenso kūnai buvo neatsiejami nuo jūros, uolų, gyvybės ir mirties. Taip ji jautėsi tiek, kiek buvo įmanoma, kai tuo tarpu jos antroji pusė – nors ir miglotai – suvokė, jog daro tai, ko niekad nėra daręs. Tačiau tai buvo jos susitikimas su gyvenimo prasme, grįžimas į Rojaus sodus, akimirka, kai Ieva traukėsi atgal į Adomo kūną ir abi Pusės mainėsi Pradžių Pradžioje.
Staiga ji pajuto, jog nebesugeba valdyti supančio pasaulio, penkios juslės tarytum sprūdo lauk, ir jai trūko jėgų joms išlaikyti. Ji davė joms valią, lyg švento spindulio paliesta, ir viskas išnyko, visas pasaulis: žuvėdros, sūrus skonis, šiurkšti žemė, jūros kvapas, debesų vaizdas, – sutvisko nežmoniškai skaisti auksinė šviesa, kuri vis plėtėsi, plėtėsi, kol galiausiai pasiekė pačią tolimiausią galaktikos žvaigždę.

Ji palengva atsipeikėjo, vėl pasirodė jūra ir debesys. Tačiau viską klėtė giliausios ramybės vibracija, ramybės, gaubiančios Visatą, pagaliau davusią trumpą, bet išsamų atsakymą, nes ji buvo glaudžiai susijusi su pasauliu. Ji atrado dar vieną tiltą, jungiantį regimąjį pasaulį su neregimuoju, ir dabar jau niekada nepamirš šio kelio.

Papildyta:

Ištrauka

Ji išsiblaškiusi žiūrėjo į vaikus,žaidžiančius aikštėje. Kažkas kartą jai sakė, jog kiekviename mieste yra „stebuklingoji vieta“, traukos centras, kur paprastai einame, prireikus rimtai apmąstyti gyvenimą. Ši Dublino aikštė buvo jos „stebuklingoji vieta“. Šalia jos ji išsinuomojo savo pirmąjį butą, kai, pilna lūkesčių ir svajonių, atvyko į didelį miestą. Tuo metu jos kelias vedė į Šventosios Trejybės koledžą, kur ji svajojo tapti literatūros dėstytoja. Ji dažnai sėdėdavo ant to paties suoliuko, ant kurio sėdėjo dabar, rašydavo eilėraščius, stengdavosi elgtis, sekdama savo literatūros stabų pavyzdžiu.
Tačiau tėvo siunčiamų pinigų nepakako, ir jai teko dirbti eksporto bendrovėje. Ji nesiskundė, buvo patenkinta tuo, ką darė, ir šiuo metu darbas jai buvo vienas svarbiausių dalykų gyvenime: teikė jai tikrovės jausmą ir neleido išeiti iš proto. Ir svarbiausia – padėjo išlaikyti pusiausvyrą tarp regimojo ir neregimojo pasaulio.
Vaikai žaidė. Visi tie vaikai, kaip ir ji kadaise, buvo prisiklausę pasakų apie fėjas ir raganas, apie tai, kaip burtininkės, vilkinčios juodais drabužiais, vargšus vaikus, pasiklydusius girioje, vaišindavo apnuodytais obuoliais. Nė vienas jų negalėjo nė įsivaizduoti, kad juos žaidžiant stebi pati tikriausioji burtininkė.
Tą vakarą Vika ją paprašė atlikti pratimą, neturintį nieko bendra su Mėnulio Tradicija: bet kas galėjo pasiekti gerų rezultatų. Vis dėlto ji turėjo jį atlikti, kad išsaugotų tiltą, jungiantį regimąjį pasaulį su neregimuoju.
Pratimas buvo labai paprastas: reikėjo atsigulti, atsipalaiduoti ir įsivaizduoti miesto prekybinę gatvę. Susikaupusi ji turėjo žiūrėti į įsivaizduojamą vitriną, įsimindama menkiausias smulkmenas: prekes, kainas, apipavidalinimą. Baigusi pratimą, turėjo išeiti į gatvę ir viską patikrinti.
Dabar ji sėdėjo aikštėje, žiūrėdama į vaikus. Buvo ką tik grįžusi iš parduotuvės, kur prekės pasirodė esančios tokios pat, kokias ji įsivaizdavo. Ji svarstė, ar tai iš tikrųjų buvo pratimas, prieinamas kiekvienam žmogui, ar tik po kelių mėnesių burtininkės pratybų ji sugebėjo pasiekti tokių rezultatų. Niekada ji negaus atsakymo į šį klausimą.
Tačiau įsivaizduojamoji gatvė buvo šalia jos „stebuklingosios vietos“. „Atsitiktinumų nebūna“, – dingtelėjo jai mintis. Jos širdis liūdėjo, slegiama rūpesčio, nuo kurio ji negalėjo išsivaduoti: Meilės. Ji, be abejo, mylėjo Lorensą. Buvo įsitikinusi, jog tada, kai galutinai įeis į Mėnulio Tradiciją, pamatys šviesos tašką virš jo kairiojo peties. Vieną vakarą jiedu nuėjo išgerti karšto šokolado šalia bokšto, teikusio įkvėpimo Džeimsui Džoisui tuo metu, kai jis rašė Ulisą, ir ji pastebėjo, kaip spindi jo akys.
Magas sakė tiesą. Saulės Tradicija – tai visų žmonių kelias, ir jį gali surasti kiekvienas, kas tik moka melstis, turėti kant-rybės ir trokšta iš jo mokytis. Kuo labiau ji grimzdo į Mėnulio Tradiciją, tuo geriau suprato Saulės Tradiciją ir ja žavėjosi.
Magas. Ji vėl prisiminė jį. Kaip tik dėl to ir atėjo į savo „stebuklingąją vietą“. Nuo tos dienos, kai jiedu susitiko medžiotojų trobelėje, dažnai apie jį galvodavo. Dabar ji degė noru nuvažiuoti pas jį, papasakoti apie ką tik atliktą pratimą, bet žinojo, kad tai tik dingstis, viltis, kad jis vėl ją pakvies pasivaikščioti miške. Buvo įsitikinusi, kad jis apsidžiaugs, ją išvydęs, ir jau buvo begalvojanti, jog dėl kažkokios paslaptingos priežasties – ji net nedrįso spėti dėl kokios – jis irgi mėgaujasi jos draugija.
„Aš visada linkusi svaičioti“, – pagalvojo, stengdamasi išmesti Magą iš galvos. Tačiau žinojo, kad jis veikiai sugrįš.
Ji kratėsi tų minčių. Buvo moteris ir puikiai suprato, kokie būna naujos aistros požymiai: reikia žūtbūt to vengti. Ji myli Lorensą, trokšta, kad viskas būtų po senovei. Jos pasaulis ir šiaip jau pasikeitė.

Šeštadienį iš ryto paskambino Lorensas.
– Eime prasiblaškyti, – pasiūlė. – Važiuojam prie uolų.
Brida įsidėjo maisto, ir jiedu kone visą valandą kratėsi autobusu su sugedusiu apšildymu. Apie vidurdienį nusigavo į miestelį.
Brida džiūgavo. Būdama literatūros fakulteto pirmojo kurso studentė, ji daug skaitė apie poetą, praeitame šimtmetyje gyvenusį tame miestelyje. Tai buvo mįslingas žmogus, slaptų draugijų narys, puikiai išmanė Mėnulio Tradiciją, savo knygose paliko užšifruotą žinią ieškantiesiems dvasinio kelio. Tai buvo V. B. Jeitsas. Ji prisiminė kai kuriuos jo eilėraščius, tarytum tam tyčia sukurtus šiai šaltai dienai ir žuvėdroms, skraidančioms virš laivų nedideliame uoste:

„Išsklaidžiau savo sapnus, kuriais tu dabar klajoji,

Vaikščiok atsargiai, nes po tavo kojomis mano sapnai“.

Jie užėjo į vienintelį miestelio barą, išgėrė viskio, kad būtų šilčiau, ir nuėjo uolų link. Asfaltuota gatvelė netrukus pasuko įkalnėn, ir po pusvalandžio jie atsidūrė vietoje, čionykščių vadinamoje Uolyne. Tai buvo uolingas skardis, smegčia nusileidžiantis į jūrą. Kelias vingiavo aplink uolas; greičiau nei per keturias valandas jiedu neskubėdami apėjo visą Uolynę, paskiau sėdo į autobusą ir grįžo į Dubliną.
Brida džiaugėsi iškyla. Gyvenimas jai nešykštėjo jausmų pertekliaus, bet vis dėlto sunku būdavo išgyventi žiemą. Dieną ji eidavo į darbą, vakare – į paskaitas, o savaitgaliais – į kiną. Visada tam tikru laiku atlikdavo apeigas ir šokdavo, kaip buvo išmokiusi Vika. Tačiau ji troško pamatyti pasaulį, iškelti koją iš namų, truputį pabūti gamtoje.
Buvo apsiniaukę, virš galvų plaukė žemai pakibę debesys, tačiau nuo šalčio padėjo gintis fizinė mankšta ir išgertas viskis. Takas buvo per siauras, kad jie galėtų eiti šalia vienas kito, tad Lorensas žingsniavo pirmas, o Brida – atsilikusi per kelis metrus. Tokiomis aplinkybėmis sunku kalbėtis. Vis dėlto retkarčiais jie persitardavo vienu kitu žodžiu, ir to pakako, kad vienas jaustų, jog kitas greta ir taipgi mėgaujasi supančia gamta.
Vaikiškai žavėdamasi, ji žvalgėsi aplink. Tikriausiai ši vietovė lygiai taip pat atrodė ir prieš tūkstančius metų, kai nebuvo nei miestų, nei uostų, nei poetų, nei merginų, ieškančių Mėnulio Tradicijos kelio; anais laikais buvo tik uolos, jūra apačioje ir žuvėdros, nardančios debesyse. Retkarčiais Brida žvilgtelėdavo žemyn nuo skardžio, ir jai apsvaigdavo galva. Jūra pasakojo kažką nesuprantama, žuvėdros braižė ženklus, kurių ji negalėjo įminti, nespėdama žvilgsniu sekti paskui paukščius. Vis dėlto ji žiūrėjo į šį pirmykštį pasaulį, lyg jame – ne ką mažiau nei skaitytose knygose, nei jos kasdienėse apeigose – slypėtų tikroji Visatos išmintis. Jiems tolstant nuo uosto, viskas pamažu atrodė nebe taip svarbu: ir svajonės, ir kasdienybė, ir ieškojimai. Liko tik tai, ką Vika vadino „Dievo antspaudu“.
Šią pirmykščio gyvenimo akimirką, be nesuteptos gamtos gaivalų, turėjo prasmę tik jausmas, kad ji gyva, o greta – mylimas žmogus.
Po kone dviejų valandų kelio takas praplatėjo, ir jiedu nutarė pailsėti. Ilgai sėdėti negalėjo: nepakenčiamai šalo, reikėjo judėti. Tačiau ji norėjo bent keletą minučių pabūti šalia jo, pažiopsoti į debesis, paklausyti jūros ošimo.
Brida mėgavosi jūros kvapu, sūrymu atsiduodančiomis lūpomis. Veidas, priglaustas prie Lorenso palto, degė. Tai buvo visiškos gyvenimo pilnatvės akimirka. Buvo gyvos visos penkios juslės.
Akimirksniu ji prisiminė Magą ir iškart jį pamiršo. Išskyrus penkias jusles, niekas jos nebedomino. Išmušė valanda.
– Lorensai, noriu su tavimi pasikalbėti.
Lorensas kažką suniurzgė, tačiau jo širdis nukrito į kulnus. Bežiūrėdamas į debesis ir jūrą už skardžio, jis suprato, jog ši moteris – svarbiausia jo gyvenime. Jog tik jos dėka aišku, kodėl yra pasaulyje šios uolos, dangus, žiema. Jeigu jos nebūtų šalia, jis nekreiptų dėmesio netgi į angelus, nusileidusius iš aukštybių jo paguosti, netgi Rojus nebūtų mielas jo širdžiai.
– Žinai, aš myliu tave, – prabilo Brida švelniu balsu. – Myliu, nes tu man atskleidei meilės džiaugsmą.
Ji jautė savo pilnatvę, visa dvasia suaugusi su gamta. Jis ėmė glostyti jai plaukus. Ir staiga ji aiškiai suprato, jog, nepaisydama pavojų, dabar galėtų patirti tokią meilę, kokios dar niekados nebuvo patyrusi.
Brida jį pabučiavo. Pajuto jo lūpų skonį, liežuvio prisilietimą. Jautė kiekvieną krustelėjimą, suvokdama, kad ir jis jaučia tą patį, nes Saulės Tradicija visada atsiveria tiems, kurie žvelgia į pasaulį tokiomis akimis, lyg matytų jį pirmą kartą.
– Lorensai, noriu čia su tavimi pasimylėti.
Jis akimoju sumetė, kad jiedu sėdi prie kelio, kuriame bet kas gali pasirodyti, bet koks beprotis, sumanęs žiemovidžiu išeiti pasivaikščioti. Tačiau toks žmogus taip pat sugebėtų suprasti, kad neįmanoma sutramdyti staiga pabudusių galių.
Jis pakišo rankas po jos megztiniu, užčiuopė krūtis. Brida atsidavė jam visa: visos pasaulio galios smelkėsi pro jos penkias jusles, virsdamos energija, kuri apėmė ją visą. Jiedu atsigulė ant žemės, tarp uolų, skardžio ir jūros, tarp aukštybėse nardančių žuvėdrų gyvybės ir apačioje, po akmenimis, glūdinčios mirties. Ir ėmė drąsiai mylėtis, nes Dievas globoja nekaltuosius.
Jiems nebuvo šalta. Kraujas taip greitai tekėjo gyslomis, kad ji nusiplėšė dalį drabužių, o jis pasekė jos pavyzdžiu. Jie nebejautė skausmo: kelius ir nugaras žeidė akmeninga žemė, bet tai tik didino malonumą, savotiškai jį papildė. Brida jautė, jog artėja orgazmas, tačiau tas pojūtis buvo labai tolimas, nes ji buvo susiliejusi su pasauliu, jos ir Lorenso kūnai buvo neatsiejami nuo jūros, uolų, gyvybės ir mirties. Taip ji jautėsi tiek, kiek buvo įmanoma, kai tuo tarpu jos antroji pusė – nors ir miglotai – suvokė, jog daro tai, ko niekad nėra daręs. Tačiau tai buvo jos susitikimas su gyvenimo prasme, grįžimas į Rojaus sodus, akimirka, kai Ieva traukėsi atgal į Adomo kūną ir abi Pusės mainėsi Pradžių Pradžioje.
Staiga ji pajuto, jog nebesugeba valdyti supančio pasaulio, penkios juslės tarytum sprūdo lauk, ir jai trūko jėgų joms išlaikyti. Ji davė joms valią, lyg švento spindulio paliesta, ir viskas išnyko, visas pasaulis: žuvėdros, sūrus skonis, šiurkšti žemė, jūros kvapas, debesų vaizdas, – sutvisko nežmoniškai skaisti auksinė šviesa, kuri vis plėtėsi, plėtėsi, kol galiausiai pasiekė pačią tolimiausią galaktikos žvaigždę.

Ji palengva atsipeikėjo, vėl pasirodė jūra ir debesys. Tačiau viską klėtė giliausios ramybės vibracija, ramybės, gaubiančios Visatą, pagaliau davusią trumpą, bet išsamų atsakymą, nes ji buvo glaudžiai susijusi su pasauliu. Ji atrado dar vieną tiltą, jungiantį regimąjį pasaulį su neregimuoju, ir dabar jau niekada nepamirš šio kelio.

idedu nuorodas i dvi el.knygas - Zahiras http://issuu.com/rom...ulo_zahiras/240

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis