Susipažinome su Vytu interneto pažinčių svetainėje ir iki tol bendravome tik tinkle.
Tą vakarą viskas vyko spontaniškai. Šaltas žiemos vakaras, aš sedžiu namuose ir kvailai spoksau į televizorių.
Skambina Vytas ir kviečia mane paslidinėti su kalnų slidėmis kartu su juo ir jo draugais. Pasiūlymas man pasirodė keistas ir visai netradiciškas. Tuomet aš nepažinojau jo draugų, nepažinojau ir jo gerai. Aš išsigandau ir pirma nutariau nevažiuot, pagalvojau: "nežinia, kas ten per kompanija, gal jie mane miške išprievartaus ir paliks...". Ką gi, visai normali reakcija sakyčiau. 
Tačiau po kelių minučių pagalvojau: "mano gyvenimas toks neįdomus, niurus... aaai, kas bus tas bus..." ir sutikau.Pavojaus buvimas padarė šį susitikimą labai jaudinančiu ir įnešė spalvų.
Jau neužilgo paaiškėjo, kad Vyto draugai - labai faini, linksmi žmonės, mėgstantys sportą ir ekstrimą.
Tačiau susitikimo netradiciškumas tuo nesibaigė...
Ojej, kaip kraujyje adrenalinas burbuliavo kai mane, tempė 70 km/h greičiu su slidėm su virve, pririšta prie mašinos forkopo... 
Niekada nepamiršiu kaip pro šalį pralekia laukai, susiliedami į baltas nesibaigiančias juostas, gaivaus žiemos vėjo, varančio iš po mašinos ratų milijardus snaigių, kurios susipina baltuose sukuriuose ir tuoj pat išnyksta... šalia čiuožiančio mano (dabar jau vyro) su jo nuostabia atvira atvira šypsena, trumpų linksmų sustojimų, kurių metu buvo geriamas karštas šaltyje garuojantis vynas su gvazdykais... ir nė dvasios aplink... tik ramybė, draugiška šiluma ir jūra teigiamų emocijų.
Džiaugiuosi, kad mūsų pirmas pasimatymas buvo būtent toks. Manau, jei tai būtų banali vakarienė žvakių šviesoje aš apie ją dabar nerašyčiau.
Turbūt, perskaitęs, daug kas pagalvos, kad nėra tokiame susitikime jokios romantikos..., o aš manau, kad kiekvienam iš mūsų sava romantika reikalinga ir nėra vienos bendros, kuri galėtų būti romantika VISIEMS.
