... Ir štai... Nepraėjus net trims mėnesiams turėjau savo kūnu dalintis su juo - mažyčiu lašeliu, turinčiu dar mažesnę, degtuko galvutės dydžio šidelę. Kas dieną ji plakė vis smarkiau ir tvirčiau, džiugindama mano sielą, o kartu - kankindama mano kūną... Mažytis, vyriškos lyties lašelis augo manyje, tvirtėjo, tiesė rankytes šviesos link, intensyviai judėjo ir galiausiai... tvirtais smūgiais leisdavo suprati kas yra gerai, o kas - ne. Geras jausmas, dalintis savimi su kažkuo. Rūpintis, ne savo ego, o mažyčiu lašiuku, kuris labai reiklus tiek sau, tiek ir man... Mes dviese viename sutikome rudenį, klausėmės krentančių lapų šnarėjimo, išskrendančių paukščių dainų, paskui, kartu lietėme pirmąjį sniegą, statėme besmegenį ir puošėme kalėdų eglutę... Viską darėme kartu... Viską darėme, kaip vienas. Niekada nesijaučiau vieniša, galėjau kalbėtis, glostyti ir džiaugtis lašeliu. Ech, mano mažas lašeli... Kada tu ateisi???
Besiskleidžiant pirmiesiems pavasario pumpurams, bežydint pienėms - mes vis dar bendravome. Savo kalba... Pažinome viens kitą iš mažiausio virptelėjimo, saugojome vienas kitą, mylėjome... Mums nieko pasaulyje nereikėjo!
Pražydo kaštonai... Jaučiau - jis ateis. Jau greitai... Jau greitai - laikysime vienas kitą už rankos, kutensime viens kitam padukus... Alsuosime vienas į kitą... Jau greitai...
Tą vakarą, lašelis buvo neramus, kaip niekad... Staiga pliūptelėjo upė sveiko vandens... Lašiuk, jau ateini...??? Sąmonę ir kūną užvaldė euforija, pati sau nebepriklausiau, pati savęs - nebepažinau... Negailėjau savęs, tikėjau tik juo - mažučiu ir bejėgiu mano kūno lašiuku... Ech, mažuti... Jokios skausmo audros, jokie kūno sopuliai ar dvasios kančios nebebaisios. Žinau, kad nuo šiol aš ne viena - aš reikalinga. Tau, mažuti...
Kai mažojo lašiuko akytės pirmą kartą pažvelgė į manąsias - aš paskendau jose... Nėra žodžių kuriais aprašyčiau tą jausmą... Nėra jausmų, kuriais apsakyčiau tą džiaugsmą. Jis atėjo... Gražiai ir užtikrintai. Pasirinko dieną, kai kaštonai žydi... Tą dieną pražydo ir mano jausmai, širdis ir siela... taip gera turėti mažutį... mažutį lašelį... Bučiuoti, myluoti, alsuoti greta...paskęsti akių vaiskiam žydrume, liesti mužučius rankų ir kojų pirščiukus...bučiuoti...susilieti ir vėl atgimti... Tam, kad būtumėm kartu... Tam, kad būtume kaip vienas...
Tikiu, kad tu mažasis lašeli esi Dievo man siųstas. Kad esi tam, kad aš suprasčiau savo prasmę, savo paskirtį žemėje... Tam, kad palikčiau tave po savęs tęsti mano pradėto kelio...
Pavadinome tave NOJUMI - žmogumi prie Dievo. Nesuteptu...Apsaugotu...
Mylimu ir laimingu...
...Tu atėjai kaštonams žydint...
Papildyta:
Mano mažylis pasaulį išvydo "Mažylio"gimdymo namuose Kaune
