Krizė šeimoje

kaip bebutu sunku, reikia muoketi nusileisti vienas kitam. kitiem patariu, o pciam sunku

Ko gero tik su nugyventais metais santuokoje,galima prisitaikyti vienam prie kito,tie aštrūs kampai kažkiek apsišlifuoja.Bet yra dalykų,kurių negalima toleruoti ir tai jokia šeimos krize kartais,deja nepavadinsi...

kIEKVIENĄ DIENĄ VYRUI STENGIUOSI SAKYTI MYLIU MYLIU, NET IR PER KRIZĘ.IR VIS KLAUSIU O TU MANE MYLI.BRANGUSIS MIELASIS- IR KRIZĖ PAMAŽU PAMAŽU TRAUKIASI.TIE ŽODŽIAI NIEKADA NEPAMAIŠO.O IR STENGIUOSI VYRĄ SUPRAST.JAM GI IRGI REIKIA MEILĖS ŠILUMOS ROMANTIKOS TIK JIE TO NIEKADA NEPARODO.BAISIAI BIJO ATRODYTI BOBIŠKAI....GĖLYTĖS,ŠAMPANAS IR ŠYPSENA IRGI GALI ATGAIVINT JAUSMUS.PSICHOLOGAI SAKO ŠYPSOKITĖS IR BŪSITE LAIMINGI.O DĖL SANTUOKOS FIASKO GALIU PASAKYTI TIEK, KAD SKYRYBOS DAR NE PASAULIO PABAIGA, O TIK NAUJAI ATVERSTAS GYVENIMO LAPAS.NORS TO DAR NEPATYRIAU IR NENORĖČIAU TO PATIRTI

Sveiki visi.tai bus pirma mano zinute,ir gaila kad ji bus butent siame pokalbyje apie krizes.Kadangi as ta krize isgyvenu keli metai,o siandien vyrui pasakiau kad negaliu su juo daugiau gyvent ir kaip bebutu keista jis tam pritare.Todel ieskojau kazko butent sia tema,ieskojau kazkokiu atsakymu ar as neklystu,ar teisingai elgiuos.Ir skaiciau nuo pradziu apie rasmos istorija,bet iki galo nedaskaiciau,nes paprasciausiai norejau ir as savo mintis paleist is galvos,nes toks jausmas kad galva sprogs nuo galvojimo.Istikruju daug ka galiu pritaikyt sau,aisku pas mane problemos su vyru siek tiek kitos,bet pats faktas kad negaliu su juo daugiau gyvent,negaliu kentet.Ir tikrai man atrodo geriau vienatve,bet rami be priekaistu,be barniu,be nesveiko pavydo,negu gyvenimas kartu.

Bet gyvenimo visiškai be konfliktų ir barnių aš neįsivaizduoju Tik klausimas, kaip dažnai jie kyla - ar kasdien, ar kartą per kelis mėnesius

Barniai barniams nelygūs. Kai kas sugeba ramiai susėdus aptarti kas negerai ir ar galima tai kaip nors pakeisti. Tiesa, mes tai dažniausiai per daug visko nutylim, tai kartais pagalvoju kad gerai kartais ir išsilieti per ginčus Sunkiausia surasti tą viduriuką bendravime. Ir dar sunkiau kad abiejų tas ginčų aukso viduriukas sutaptų

Man taip pat su vyru ne kas...
Bet sakyciau gana greitai Dar tik 2 metai eina i pabaiga, kaip mes kartu, o jau riejames, kaip kate su suniu. Ir kas baisiausia, kad be proto mylim vienas kita (na, bent jau as, nes negaliu teigti uz kita puse, nors jis taip ir sako)
Esme ta, kad mane pvz. erzina absoliuciai viskas, ka daro mano vyras. Jei jam kas nepavyksta, as is karto bunu nusiteikusi, kad jam juk ir negalejo pavykti... Kazkode esu nusiteikusi, kad mano vyras nevykelis. Nors tikrai taip nera. Nors yra be galo daug dalyku, uz kuriuos as jo negerbiu. Pvz. jo draugai. Negaliu ju pakesti... Jie visi yra bent 7-8 metais jaunesni, neturi seimu ir apskritai yra tokie pacaneliai, su kokiais as gyvenime net nesisnekeciau. O jam su jais smagum nes jie ji gerbia, klauso jo isizioje...
Ir ta ju itaka ziauriai jauciasi. Nors gal jam ir reikia to pripazinimo... Jis jo juk negauna is manes
Bet savo priekabiavimus as pateisinu. Mes turime dukryte (jai 1 metukai su virsum) ir dar laukiuosi antro... As juk turiu teise reikalauti demesio, meiles, pagarbos... Juk as nesioju jo vaika! O jis sako, kad esu per daug pasiputusi ir reikalauju neimanomo... Bet ar yra neimanoma psiulyti zmonai padeti buityje, ar tiesiog gryzti laiku namo?
Na nezinau, pripyliau cia savo minciu begale...
O krize tokia, kad susipykstam bemaz kiekviena diena. Ir sneketis neiseina, nes snekos baigiasi mano asaromis ir jo tyla...
Bandziau ir rasyti. Tai mano vyras is to tik pasijuoke. Sake - neuzsiimines niekais...
Pradedu mastyti, kad ne su tuo zmogum gyvenu...
Bet viska sulaiko, kad dabar laukiuosi ir kad jau 1 vaikiukas yra.
Neisivaizduoju, kaip isikapanoti...

Sprendžiat iš puslapių gausumo ši tema tikrai aktuali. Neskaičiau visko, kas čia parašyta (nors butinai perskaitysiu) nes atėjau čia su savo širdgėla.

Jei nerasciau sios temos sukurciau nauja, pavadinciau "musu santykiai aklavietej..."

Mes jau 7-tinti metai vede... Pazistami nuo.... o velnias 1992.. vadinas jau 13 metu... Tada man buvo vos 16 ir tai buvo pirmoji tikroji meile... meile is pirmo zvilgsnio... Pasakysit -juokinga, sesiolikmetes svajos ir panasiai.. Tebunie... Bet as tikiu, kad jei ne tos svajos ir 6 metai laukimo, tikejimo ir meiles, vargu ar vis dar buciau su siuo zmogum.

Visus tuos 6 metus iki vedybu mes buvom tik draugai, kiekvienas turejo savo antraja puse (gal ir ne viena), abu jau planavom apie vedybas su tom antrom pusem... bet siltas, draugiskas rysys islikdavo nuolat. Susipazinom labai romantiskai. As be proto isimylejau, mes bandem buti kartu, bet po keliu menesiu jis leido suprasti, kad mes galim likti tik draugais.

As is tiesu mylejau si zmogu.... Labai kankinausi, bandziau nutraukti santykius, nes pradejau bendrauti su vaikinu, kuris mane labai mylejo, bet niekaip negalejau ismesti is sirdies savo busimo vyro... O ir jis neleido man saves pamirsti. Per tuos 6 metus mes tik kelis kartus esam pasibuciave, ir tai buvo musu draugystes pradzioj... visa kita - nuosirdus, labai atviri pokalbiai telefonu ... budavo net iki ryto... labai reti susitikimai ir pasivaiksciojimai mieste... arba pasisedejimas kavinej... Kiekviena akimirka as vis laukiau, o gal.... Juk jei nerupeciau jam tai nebutu viso sio bendravimo... Po ketveriu metu tokios draugystes as issikyriau su savo vaikinu... ir isvaziavau dirbti i uzsieni... ir tik tada.. laiskuose..trumpuose pokalbiuose telefonu tarp eiluciu pasigirdo uzominos apie jausmus...

As grizau... mes issipasakojom vienas kitam, kad visa ta laika mylejom vienas kita...

Ir stai mes jau 7 metai kaip vede... Atsigreztu atgal ir man tie metai pragyventi kartu ir musu draugystes metai yra kaip juoda ir balta. As iki siol negaliu atsipeiketi, kad zmones, kuriuos visa ta laika siejo silti jausmai ir atviras, nuosirdus bendravimas gali tapti tokie svetimi...

Bet susvetimejom mes ne is karto... Zinoma pradejus gyventi kartu teko atsisveikinti su daugybe iliuziju ir svaju, visu pirma susitaikyti su tuom, kad kitas zmogus nera tos idealus, kaip tau atrode... Nieko - sia krize istverem, apsitrynem...
Veliau buvo istikusi krize, kai vyras prarado darba ir puole i depresija... barniai... pykciai... lagaminu susikrovimas...Istverem...Nors jau tada atsirado problemos lovoj... Jauciausi nuolat atstumiama...Nieko...Per asaras bandem aiskintis... bandziau suprasti... susitaikyti...
Mano persileidimas... Isgyvenom... Visi sie smugiai teko pirmiems 2-3 vedybinio gyvenim metams... Po persileidimo atsirado problemos su sveikata...labai priaugau svorio... negalejau pastoti... Skausmingai tai isgyvenau... labai... niekam nelinkiu taip jaustis...Praradau pasitikejima savimi... Sugriuvo pasitikejimas vyru... Pradejau itarineti, kad jis turi kita, nes musu intymus gyvenimas buvo vertas visisko nulio. Vel gi ne karta aiskinome... kalbejomes... Per skausma, per asaras.. Vyras kartodavo nuolat, kad jokios kitos nera, kad myli mane, kad jam nesvarbu mano pasikeitusi isvaizda.
Cia zinoma tik nuotrupos visu musu isgyvenimu... buvo ir pakilimu ir duobiu... bet kabinomes, kovojom.
Dabar sunui greit metukai... Regis isispilde tai, apie ka abu svajojom... Taciau siandien musu santykiai yra aklavietej...
Jau antri metai as neberandu bendros kalbos su vyru.. Mes nustojom kalbetis... Budama nescia as nuolat likdavau viena.. jis pas draugus.. grizdavo arba isgeres arba labai girtas. Bandem kalbetis, tik viskas uzsibaigdavo eiliniu barniu... Vel atgijo "senos zaizdos" del neistikimybes, nes visa savo laisva laika vyras skirdavo kazkam kitam... ar tai butu draugai, ar kazkokie "reikalai". As stengiausi nesutirstinti spalvu, vengdavau karstu diskusiju, nes bijojau del nestumo. Tiesiog nuramindavau save, kad matyt jam taip geriau... Gimus vaikui .... dabar mes jau dviese likdavom vieni namie.... ir savaitgaliais ....

Pavargau priekaistauti... pavargau laukti, kol vyras susipras, kad jo gyvenimas vis delto pasikeite, dabar jis reikalingas ne tik man, bet ir vaikui...Visi jo draugai taip ir nesukure, arba neissaugojo seimos...tarp ju nera nei vieno laimingai gyvenancio seimoje... nei vieno ...

Dabar mes nebesikalbam... nes visi bandymai issakyti savo nuoskaudas baigiasi tusciu gincu... as nebepazistu zmogaus su kuriuo gyvenu...nezinau kaip surasti kelia is sios aklavietes...

Michaska, pagalvok, gal kartais Tu jį perdaug spaudi? Gal stenkis daugiau laiko skirti sau, savo draugėms, išvažiuok kur pailsėti, jei įmanoma Turėk savo gyvenimą, neparodyk vyrui, kad Tavo visos mintys sukasi vien apie jį ir jūsų problemas Kartais kai kurios problemos išsisprendžia savaime, bėgant laikui

Paprasčiausias sprendimas-lėkščių daužymas-Pliusai-gera psichoterapija- be cheminių preparatų,pašalinama įtampa,atsikratoma nereikalingų indų,100% tave išgirsta ne tik vyras, ...bet ir kaimynai ,šukės laimę neša.
Minusai-gali nebelikti iš ko valgyti,paskui ilgai reikia siurbliuoti ir obliuoti grindis ir kilimus.

Tai ir gyvenk savo gyvenimą, kam daryti tai ko kitam nereikia. Būk savimi sau dėl savęs. Nederink viso gyvenimo prie tokio žmogaus, kuriam esi patogi buities tvarkytoja. Laisvalaikį galima leisti vaiko labui taip, kad neliks nei minutėlės. Gal jam atrodai nuobodi, gal jis net neįsivaizduoja, koks jo moters vidinis pasaulis, gal jis mano kad neturi jokių interesų ir jam "nepasisekė". Kai tapsi įdomi sau ir kitiems, jam turėtų atsiverti akys.
Padaryk taip, kad jis pats siektų su tavim kalbėtis, kad taptum įdomios informacijos šaltiniu, o ne tik laiku paduotos vakarienės autore.
Gal ne į temą, bet... Žmogus, kuris save menkai vertina, lygiai menkai vertina ir žmogų kuris juo žavisi. Gal čia jo bėda?

Pas mus irgi buvo krize, tik aisku po daug trumpesnio gyvenimo kartu tarpo. Supratau viena dalyka, KIEKVIENAS GYVENA IR JAUCIASI TAIP, KAIP NORI. Taigi, jei manai, kad esi auka ir vargse, taip manys ir tavo vyras. (pas mane taip buvo). Kada pradejau i viska ziureti siek tiek kitaip, t.y. save mylint, jauciant savo verte, tai ir vyras normaliai elgtis pradejo.
Sekmes!