Ar šiandien aktualus tautinis vaiko auklėjimas?

Na jūs ir temą radote ?! Tautiškumas. Patriotizmas. Ar tai gali kam nors šiandien rūpėti ???? Tikrai ne !!!!!! Palikime tai etnokultūrą gerbiantiems kolektyvams ir būreliams. O mums, mamytės, svarbu, kad mūsų atžala gyventų geriau už mus. Todėl mums rūpi išmokyti vaiką gyventi šiuolaikiniame pasaulyje, kur reikalingas savarankiškumas, veiklumas, kalbų mokėjimas, kompiuterinių technologijų valdymas, gal ir dar kas nors naudingo... O sėdėdamos ir galvodamos apie lietuvybės išsaugojimą, greit užrūgsime ir vargu ar sulauksime gyvenimo pagerėjimo. Liūdna, bet taip jau yra. Daug mano pažįstamų išvyko su šeimomis į užsienį ir nesigaili. Juo labiau, kad vaikai ypatingai greitai pritampa prie naujos aplinkos, išmoksta kalbėti ir kuo puikiausiai "įsipaišo" naujoje kultūroje. Ar aš neteisi ?
Čia ir diskutuoti nėra ko !

drįsčiau nesutikt
manyčiau augdamas žmogus turėtų žinoti savo šaknis, o taip pat -- gerbti ir mylėti savo šalį. jeigu to neišmokys šeima, tai aišku, ten mokykloj skudučiais groti yra niekų reikalas.
dėl emigravimo ir "įsipaišymo". čia neseniai žiūrėjau kažkokią laidą, lygtai "Stilius" ar panašią, ir ten rodėl lietuvių (gana turtingų) šeimą, kurie išvyko į Angliją, nusipirko senovišką namą ir ten kuria gyvenimą. Nu ir pasakoja -- "mes stengiamės šeimoje laikytis angliškos kultūros ir tradicijų -- kada sėstis arbatos gert, kada vyrui smokingą persirengt" na ir taip toliau. nu žvengiau susiriesdama kaip žmonės įsijautę vaizduoja, atrodo, kad nori būti didesni anglai už pačius anglus.
manyčiau, žmogus ir tauta pasauliui įdomi tuo, ką turi SAVO. o perimt, prisitaikyt, įsipaišyt vardan skalsesnės duonos -- čia pastangų nereikia.
globalizacija ir taip mus pasieks su visom savo gėrybėm ir blogybėm. nereik be muilo kažkam užpakalin lįst.

Taip taip!! Diskutuoti tikrai nėra ko! Bile vaikas, bus paėdęs traškučių, aprengtas gražiais rūbeliais, ir iš viso, juk reikia orentuotis kaip babkes uždirbt! Kokia perspektyva toj Lietuvoj? O kad išvažiuoja į užsienį ir nesigaili, tai netikiu Ir vaikai niekad nepritaps ir neįsipaišys naujoje kultūroje, na jų vaikai - gal... Pagaliau jie bus savi tarp svetimų ir svetimi tarp savų. Nu nei velnias , nei gegutė, tskanat... Kad kažką pasiektum šitam beprotiškame pasaulyje, pirmiausia reikia žinoti kas esi tu pats ir kokios tavo šaknys. Ir nereikia nusipeizėt iki skudučių ar drobinių padurkų. Manau, kad yra kur kas svarbesnių dalykų

Kaip žmogus, "čiupinėjantis" ES, NATO ir pan. iš arti ir auklejantis politiškai aktyvų Lietuvos jaunimą galiu pasakyti, kad apie tautiškumą kalbėti būtina nuo mažų dienų. Turiu kalną pavyzdžių, kai jauni, perspektyvūs ir tautiškai auklėti žmonės dirba Lietuvos labui kad ir kur bebūtų - Lietuvoje, Britanijoje ar Amerikoje. Didžiuojasi savo kilme, vaikus vadina lietuviškais vardais ir namuose kalba tik lietuviškai, remia Lietuvos universitetus, etc. Didelė dalis jų sugrįžta į Lietuvą - kad žinias perduotų ir vaikus Lietuvoje užaugintų.
Tik problema ta, kad Lietuvoje randa nusivylimą: vaikus, vadinamus super-duper-užsienietiškais vardais, nepilnas šeimas, nes tėvai vaikus seneliams palikę, masiškai plintančias užsienietiškas "vertybes" ir pan. Lietuviai nebenori būti lietuviais, bet bandydami užsienio patirtį besąlygiškai įgyvedinti čia, tampa neaiškiomis karikatūromis...
Tautiškumas nėra sotus gyvenimas, žmonės, kurie sėdi Seime ar mero postuose. Tai - ilgametė istorinė savimonė, kad "aš esu šios tautos, šios žemes dalis". Taip, Lietuvoje nėra kalnų, šiltos jūros, giedro dangaus, pasakos baisios, žmonės pikti, etc. Bet čia yra Namai, kuriuose gyvena visų praeities kartų atmintis. Ir aš esu jos dalis. Jeigu prarasčiau ryšį su Namais, būčiau benamis mankurtas. Tebūnie su firminiais rūbais ar ypatingu maistu.
Ir šioje vietoje aš pykstu ant Arvydo Sabonio. Ilgametis pavyzdys visiems Lietuvos vaikėzams, su krepšinio kamuoliu užaugusiems, vedęs gražiąją lietuvaitę, išvykęs į Ispaniją ir nebegrįžęs - vaikai auga ne lietuviai, bet ispanai, kurie lietuviškai nebemoka, o ateitis siejama ne su Lietuva.
Nebesiplėsiu. Reziume: tautiškai auklėti vaikus būtina. Argumentas dėl "ES piliečių" mažų mažiausiai durnas: ES finansuoja programas, kaip padėti išvykusiems mokslininkams grįžti į tėvynę, ES senbuvėse tikrai nesilpnėja tautinis identitetas, o kaip tik stiprinamas visomis įmanomomis priemonėmis, tokiomis kaip regioninių kalbų įteisinimas, et. etc. ES pilietis - viso labo socialinė sąvoka, nes jeigu ji taptų nutautėjimo pagrindu, galiu teigti, kad nuo SSRS niekur nepabėgome - "naš adres ne dom i ne ulyca, naš adres - Sovietskyi Sojuz", tik "Sojuzas" būtų Europos.

Mane net tais tarybiniais laikais auklėjo patriotiškai - kanklėm negrojau, skudučiais neišmokau, ir net tautinių rūbelių neturėjau (nors baisiai apie juos svajojau), bet skaitė lietuviškas pasakas, mokė istorijos ir t. t. Rezultatas - į užsienį važiuočiau dirbti tik tada, jei mano vaikai badautų. Kadangi dėl turimos profesijos galbūt džipai nenusimato, bet badas irgi, tikiuosi likti Lietuvoje iki senatvės ir būt naudinga Lietuvos žmonėm savo darbu, o ne kokiem anglam ar ispanam. Tačiau: su politika man patriotiškumas neturi šiais laikais nieko bendra. Einant prie nepriklausomybės - turėjo, ir prie parlamento budėjau, būdama 13-os, ir Baltijos kelyje stovėjau, ir t. t. ir pan. Bet dabar, kai esame ES ir NATO, jaučiuosi, lyg būtume parsidavę vėl, tik šįsyk už pinigus, kurie ir vėl byra partinei nomenklatūrai, kaip tarybiniais laikais, ir nuo šių metų tiesiog nebebalsuoju. Vis dėlto Lietuvą kaip tokią myliu. Tik be politikos. Vaikus irgi auklėsiu tautiškai - pasakom, istorija, važinėjimais po Lietuvą ir rodymais, kokia ana yra graži. Nemanau, kad atgyveno priklausymas šeimai, priklausymas giminei, priklausymas savo šaliai. Turiu daug draugų, išvažiavusių į užsienį dėl sotesnio kąsnio. Nejaučiu, kad jie būtų laimingesni už mane, kurios kąsnis ne sotesnis, bet kurios šaknys yra čia, kur aš gyvenu, ir kur nesijaučiu atvykėlė...

Kad durnas čia iš viso klausimas... Tautinis auklėjimas - aktualus ar neaktualus? Nu jis yra toks ir tiek, turi tu tą tautybę ir tiek, turi kalbą, istoriją, vardą, pavardę ir lopelį žemėlapyje, kur tavo šaknys - tu turi ir kiti turi, kiekvienas turi

Tai nebūtinai, aišku, gyvenant Amerikės vidury, reikalaut, kad kaimynas negras su tavim sveikintųsi lietuviškai, o vasario 16tą išsitraukt trispalvę, vyžas ir eit vsej semjoj per Amerikę, staugiant "Ant kalno mūrai" Arba kad ir Lietuvoj gyvenant - išmest satelitinę anteną, susiinstaliuot lietuviškus Windowsus, nusipint rūtų vainiką ir ėst daigintus kviečius (nežinau, kodėl jie tautiniai, bet nieko tautiškiau nesugalvojau ).

Gali, aišku, spjaut į barzdą mūsų politikams. Gali spjaut darbdaviui ir išvažiuot į užsienį. Gali, galų gale, sutuoktiniui spjaut. Bet į savo pavardę taigi nespjausi? Tėvus, senelius? Arba, tarkim, Kūčios, Vėlinės, Joninės - negi dabar spjausi į tokias šventes? Į lietuvių kalbą spjausi? Į pasakas, istoriją, kaip kryžiuočius lupom ir kaip knygnešiai rusus išdūrinėjo? O ką tada turėsi? Amerikonų nepriklausomybės dieną? O tai argi lietuviui nešikt ant Amerikos nepriklausomybės lygiai taip, kaip ir ant visų kitų šalių nepriklausomybių, mes taigi savo turim?

Na, iš esmės gali ir į tai spjaut, ale kam? Kokia iš to nauda? Tai bus tas pats, kas spjaut į savo gimtadienį arba į pavardę... Tiek tebus naudos, kad neturėsi gimtadienio ir pavardės. Visi turės, o tu vienas, kaip koks asilas, neturėsi

Pritariu Noa visom keturiom

Oho, net nemaniau, kad sukelsiu tokią audrą
Ačiū, kad prieinamai ir aiškiai viską išdėstėt !!!!!

Čia buvo kalbėta apie vaikų tautiškumo auklėjimo "instrumentus": pasakas, šventes, artimuosius.... Tai paaiškinkite, kodėl:

a) vietoj mūsų žiaurių liaudies pasakų mieliau griebiamės pasaulio klasikos ("Raudonkepuraitės", "Čipolino", "Undinėlės","Guliverio" ir kt.) ?!?

pati vedu vaiką į darželį ir matau, kaip Vėlines išstumia Helovinas (prisistatyti išpjaustytų moliūgų, persirengti ir kaulyti saldainių kur kas linksmiau
Beje, auklėtoja man taip ir pasakė : ,,Tėveliai nori linksmų švenčių "), o Vasario 16 užgožia šv. Valentino diena (nueinu, o grupėje visi vaikai ir auklėtoja širdelėm apsilipdę, kitas mažiukas tik kalbėti pradeda, bet ir jis jau meilės dieną "švenčia".........., cha ) ?!?

c) šitiek tūkstančių tautiečių (pagrinde jaunimas, neretai palikę mažus vaikus seneliams) gyvena ir dirba už jūrų marių ir daug kas stengiasi ten ir likti ???????

O jūs sakot ...........

Tai bent pasisakymas !
Na, niekaip negalejau neatsakyti i si teigini. Nors lietuviai juokaudami ir sako "Jei gali nedainuoti, tai nedainuok", bet negaliu tyleti, ir tiek
Todel isiliesiu i ta daugiabalsi mamyciu, kurios pasisako uz tautiskuma, chora.

Tai stai: man rupi tautiskumo puoselejimas. Mano vyrui rupi. Mano tevams. Ir seneliams, kurie galejo ir turejo galimybiu pokariu pabegti i Amerika, bet liko savo zemeje ir, deja, ragavo Sibiro duonos. Mano draugams rupi, kurie, apsigyne mokslines disertacijas visokiose amerikose, gyventi, dirbti ir, kas svarbiausia, auginti vaiku grizta i Lietuva.
Ir net jei mano draugai bei artimieji ir yra kazin kokie "keistuoliai", tai ir tiems, kurie isvyksta svetur, ieskodami geresnio gyvenimo, manau, taip pat rupi tautiskumas.
Juk kodel jau tiek metu lietuviai is viso pasaulio suvaziuoja i dainu ir sokiu sventes, kurios neturi analogo pasaulyje? Kodel su tokiu uzsidegimu ir net euforija kartu su Marijonu traukiame "...nors musu tik trys milijonai..."? Kodel kazi koks jaudulys kutena gerkle ir apima pasididziavimas, kai pvz. V.Alekna uz visus toliau sviedzia ta savo "lekste", krepsininkai parveza olimpinius medalius, Vitkauskas ikopia i Everesta, o prof.V.Sirvydis isrenkamas geriausiu pasaulio kardiochirurgu?
Nezinau, kaip jus, bet as taip didziuojuosi, lyg pati buciau ta diska numetusi ar ant Everesto pasedejusi ir trispalve iskelusi. Didziuojuosi sena istorija ir legendomis. Didziuojuosi, nes kalbu be galo turtinga ir grazia, archaiska (kokiu pasaulyje islike tik 3) kalba, kuri dar turi tarmes ir snektas! O kai uzsienieciai sako, jog lietuvaites - graziausios, o Vilniaus senamiestis - romantiskiausias, jauciuosi, lyg isgirdusi komplimenta sau asmeniskai.
Galeciau testi be galo. Nes mano salyje gyvena daug puikiu zmoniu ir yra tiek daug nuostabiu dalyku, kuriais as didziuojuosi. Ir man jie rupi. Todel jauciuosi patriote.
Ir tikiu, kad sugebesiu ta pasididziavima, o kartu ir patriotiskumo jausma perduoti savo vaikams. Neseniai vienam is ju, treciokui, reikejo parasyti rasineli apie Lietuva. Pasiuliau pries rasant perskaityti "Enciklopedija apie Lietuva vaikams". Maniau, kad neskaitys. Perskaite. O rasinio pabaigoje parase: "Nors mano salis ir mazyte, tik taskelis zemelapyje, bet man ji atrodo tokia didele! Ir nors as tik mazas vaikas, bet myliu ja tokia didele meile!" Na, kai perskaiciau sias eilutes turbut buvau pati isdidziausia mama.
Ir jei mano vaikai ateityje ir isvaziuos gyventi i svecias salis, tikrai nemanau, kad del to sumenks ju patriotiskumo jausmas. Nei del to, kad jie mokes daug kalbu ar ismanys naujausias technologijas. Ar kad vazines po pasauli ir bus kosmopolitai. Nes buvimas issilavinusiu, apsisvietusiu zmogumi, pasaulio ir daugelio skirtingu kulturu pazinimas ne tolina, o priesingai, grazina zmogu prie jo istaku, prie jo saknu. Ir tikrai ne vien skuducius ar tautinius sijonus turiu omeny (nors man jie taip pat labai rupi)

Nepyk, Zozole, bet manau, kad ir tau rupi.

mūsų liaudies pasakos ne ką žiauresnės už visos Europos šalių pasakas (kažkada labai domėjausi ir kolekcionavau). Be to, jos labai labai panašios pvz. į anglų ar švedų pasakas, netgi pasikartojantys siužetai.
o dėl pasaulio klasikos (Anderseno, Brolių Grimų, Pero) -- koks gi vaikas gali užaugt be Raudonkepuraitės ar Snieguolės ir septynių nykštukų??? nesvarbu, lietuvis jis, rusas ar amerikonas.



aktualu ne tik darželiuose. Valentino diena -- šurmulys, sujudimas, akcijos visokios. o va Nepriklausomybės diena -- tai išmirusios gatvės ir vienur kitur nuobodus minėjimas.
bet dėl to sakyčiau kaltas mūsų žmonių apkiautęs būdas -- per šventę sėdėt atsvėpus ir laukt kol keptas balandis į žabtus įlėks. Todėl mūsų šventės ir nūda. Kai prekybininkai prikiša nagus, tada jau šis tas sublizga ir sumirga. manau, tuo ir galima paaiškint dėl ko Valentinas užgožia Vasario 16.


Lietuva laisva šalis, todėl ir žmonės laisvi -- kur nori ten keliauja ir ieško sau laimės. O pasilikti ne taip jau dauguma ten nori. Dauguma tik kala pinigus, kuriuos paskui namo į Lietuvą parveža. Kartais ir prie didelės meilės tėvynei, visgi norisi kaip baltam žmogui pagyvent.

Todėl, kad klasika yra klasika. Tas yr dalykas tarptautinis. Beje, nei mes metam tas lietuvių pasakas, nei ką, mes tiesiog ir tas, ir anas pasakojam kam reikia absoliutint? Manai, kad tautinis auklėjimas - tai yra TIK tautinis auklėjimas? Ta prasme, jei mano vaikas lipdo užgavėnių kaukę ir eina per jas tautos gąsdint, ir prieš miegą jam dainuojama lietuviška lopšinė, tai jis nebegali lankyt anglų kalbos pamokų? Mano supratimu, tas vienas kitam neprieštarauja. O kam prieštarauja, tai tas - anarchistas šovinistas


Ką reiškia - užgožia? Tiesiog valentinadienis švenčiamas vienaip, o nepriklausomybė - kitaip. Per valentinadienius vaikai širdelėm lipinasi, per vasario 16tą bobutės į paradą eina, skirtingos šventės tatai... Va, per kovo 11 irgi niekas nestaugė, tai kas ją užgožė? Ir dar - a kodėl kokių Velykų ar Kalėdų niekas neužgožia? Ramadanas koksai?

O ką tavo supratimu reikia daryt per tą nepriklausomybės dieną? Sėdi sau namie ir tiek, niekam nepriklausai Nu nueini į centrą dūdų orkestro ir parado pažiūrėt. O ką, sakai, reikia? Tautiniais rūbais sėdėt prie durų ir ištisą dieną skudučiu grot?


O tautinis auklėjimas priklauso nuo gyvenamos vietos?
Visų pirma, tai ne visi iš ten esančių planuoja ten likti... O visų antra, tautiškumas yra ne tavo, škia, miestonachoždenija, ne vieta, kurioj esi, o tavo priklausomybė. Turiu Amerikoj 90ties metų giminaitę, kuri gimė Amerikoj, buvo ištekėjus už amerikiečio, bet po šiai dienai moka lietuviškai ir žino Lietuvos istoriją geriau, negu tūlas lietuvis...

Aš manau, kad nereikia pulti į kraštutinumus ir auklėti vaikus taip kaip pats norėtum būti išauklėtas. Aš kreivai žiūriu i vaikus su tautinėm juotelėm ir megztom liemenėm, bet dar kreiviau į vaikus - manekenus, su plastmasinėm vertybėm.