Na, va aš ir šiandien sužinojau, ką reiškia, kai iš nervų dreba koja...
Atvykau į egzaminą 8 rytą, tai pasirodo jie tik tada kasas atidaro ir registruoja... Na, ir apsidžiaugiau. Pagalvojau spės prašvisti, kol mus visus užregistruos.

Mano egazaminuotojas buvo toks geras diedukas, nekalbus, bet daug malonesnis už pirmąjį. Tai va, labai apsidžiaugiau, kai gavau šoninį parkavimą.

Jis man geriausiai sekasi. Truputį padrebėjau, kai važiavau iš T formos sankryžos.

Bijojau labai nepastebėdama ant linijos užvažiuoti, bet egzaminuotojas man pasakė, kad viskas gerai, galim važiuoti į miestą.

Labai apsidžiaugiau, nes aikštelę išlaikiau be priekaištų. Na va, o kai reikėjo važiuoti į miestą, tai labai pradėjau jaudintis

ir koja drebėt pradėjo, vaje. Dėl to dukart užgesau... Na ką, važinėjau po Lazdynus. Bandau atsekti maršrutą, bet kažkaip tiksliai neprisimenu... Labai baisiai kažko neprisidirbau, tik kad sugebėjau išklysti iš kelio...

Na, bet nieko jis man liepė apsisukti kaip noriu ir grįžti atgal. Na, grįžau. Po to gavau priekaištą, kad ilgai galvoju, kur dešinė ir kairė.

Jam tas nepatiko ir tas mano paklydimas nepatiko. Tai pasiraukė, pažiūrėjo į lapus, kurie buvo beveik tušti ir suniurzgėjo: egzaminas išlaikytas, eikite į antrą aukštą ir palaukite. Na, žinot kažkaip negalėjau patikėti, nes pamaniau, kad prisidirbau pakankamai, kad neišlaikyčiau. Būčiau labai apsidžiaugusi, bet vėliau laukė psichologijos egzaminas, tai nerimaudama išvykau. Bet po to koks buvo palengvėjimas.

Važiavau namo visa išsišiepusi. Vienas diedukas manęs net paklausė, kodėl aš tokia laiminga.

Džiaugiuosi labiausiai dėl aikštelės, nes kadangi ten nepadariau nei vienos klaidos, tai man labai padėjo mieste.

Sėkmės jums belaikančioms.

Kad ir jaudinatės, stenkitės blogas mintis vyti šalin ir galvoti: aš tai padarysiu, aš nepasiduosiu. Man pora momentėlių buvo, kai galvojau viskas - palūšiu, bet susiėmiau. Tai va, tokius dalykus vykit būtinai šalin.