Visas nestumas buvo toks kupinas meiles, ypatingai lengvas ir vaikutis nepaprastai laukiamas.... Angelelio laukeme mes, tevai, draugai ir visi pazistami... Buvau priziurima geriausiu gydytoju - numatytas gimdymas vienoje zymiausiu universitetiniu ligoniniu.. Mus su angeleliu priskyre didelei rizikai, nes man nestumo metu buvo gestational diabetas ir galvojo, kad vaikeliui sirdyje susiaurejes vienas latakelis. Lauke sio vaikelio gimstant ir visa, komplikacijoms pasiruosusi gydytoju komanda.. Magnutis i si pasauli neskubejo atvykti. Praejo ir taip laukiama liepos 6d.... Jauciau paruosiamuosius saremius, vis labiau nerimstanti kudikeli, Sirdis plysta is meiles ir nekantrumo. Po "paskutinio" patikrinimo gydytoja nutare nebelaukti ilgiau, "kviesti" musu angeleli - paskiria atvykti antradieni i ligonine, 6 ryto. Vis galvoje knibzdejo mintis, kad noriu gimdyti pati, bent jau ne sia - liepos 11 diena)Jau sukrauta rankine, su didziule itampa sirdyje vykstame i ligonine. Vis nuojauta, kad siandien Magnutis tikrai negims... na ka - ligonineje pasako - jums paskirta cia buti 6 vakaro o ne 6 ryto! - tad vaziuokit namo, pamiegokit ir laukiam jusu vakare.. Kaip cia miegoti, kai jau visa siela ir kunu nusiteikiau gimdyti? Siaip ne taip prastumiu tas valandas - ir vel su vyru ligonineje (mintyse pasiruosusi viskam). Dabar mane sekmingai priima, seseles juokauja, vyras irgi bando linksminti. Nusiraminu ir viska palieku Dievo valiai. Pradeda leisti skatinamuosius, kaklelis tik 1cm praviras - aplanko draugai pries nakti, palinki stiprybes, o mums su angeleliu pries akis ilga bemiege naktis... Jau vidurnaktis, monitoriai matuoja saremius ir vaiko sirdeles duzius... lasa i laseline skatinamieji, viskas aprimsta, sviesos uzgesta, nutariam su vyru pamiegoti, kol viskas prasides... Gydytoja atejusi praplesia vandenis ir tiesiog ta akimirka pradedu jausti kylancius saremius. Tik pradedu snausti ir kaip kokie baznycios varpai - prasideda saremiai, kuo toliau, tuo rimciau... Ieina gydytoja - kaklelis 3cm. Klausia kaip ivertinciau skausma 10 balu skaleje - na ka, jau visas 10!!! Skausmas tarsi atsimusa i lubas, nebera kur dingti.. Viskas, nebegaliu iskesti - dar niekad tokio skausmo nejutau. Ieina anesteziologas, suleidzia epidurini - atrodo praeina amzinybe kol jis pradeda veikti... Viskas pamazu aprimsta, skausmas sumazeja, monitorius matuoja vis stipresnius saremius.. Sesele vis ateina kas pusvalandis padidinti skatinamuju doze. Mane pradeda kresti drebulys nuo hormonu, siautejanciu aktyvaus gimdymo metu. Vieno tu vizito metu ji pastebi, kad pradeda mazeti vaiko sirdeles duziai. Tikriausiai minutes laikotarpyje sulekia visa gydytoju komanda - gaunu saremiu stabdymo ampule - viskas, Cezaris - gelbejam vaika... Tikriausiai ta akimirka buciau mirus simtus kartu, iskentus viska, kad tik vaikelis liktu sveikas - galvoje - visiskas chaosas, baime ir malda... Atsiduriu kosminiu greiciu operacineje, nuoga su deguonies kauke, visa kreciama baisaus drebulio, kurio deka net zodzio negaliu istarti.. pririsa man kojas, perkelia ant operacinio stalo - visi pasiruosia operacijai. Mano vyras tik ibeges i operacine griebia gydytoja ir jai aiskina, kad cia ne vaiko sirdeles ritmas nukrito, o monitorius nuslydo nuo pilvo, nuo mano drebulio... Gydytoja isklauso, paima zonda, ikisa i kudikio galvele, kad tiesiogiai matytu kaip dirba sirdis - viskas stabilizuojasi - sirdeles ritmas gryzta i savo vieta... Gydytoju komanda nutaria palaukti valanda, kad isitikintu ar viskas gerai ir as galiu pati testi gimdyma.. Visi dar shoke, tiek gydytojai, tiek seseles, tiek as, tiek tikriausiai mano mazasis angelelis... Praeina valanda, mano kaklelis jau 6cm, parveza mane i palata, vel pradeda leisti skatinamuosius... Jau 7 ryto - keiciasi gydytoju pamaina... as apstulbusi nuo ivykio, itampos ir nekantrumo.. Vyras duoda po leduka, gerkleje sausa - ir vis tas nerimstantis drebulys.. Staiga vel pajauciu saremius (bet juk suleistas epidurinis) iskviecia anesteziologa - ji viska patikrina, viskas kaip ir veikia. Skausmas nemazeja - jis vis dideja, su kiekvienu saremiu jauciu silta vandenu pliupsni.. Vel is skausmo neberandu vietos - atejusi gydytoja pasako geriausia to ryto naujiena - jau 10cm, ruoskis stumti!!! Subega visa gydytoju ir pediatru komanda, visi laukia ateinancio angelelio. As sukaupiu paskutines likusias jegas ir stumiam... Su kiekvienu stumimu jauciu, kaip kunas tarsi veriasi, kudikelis vis arciau ir arciau.. Vyras drasina, gydytojai irgi.. Tikriausiai po gero pusvalandzio stumimo - pasigirsta suksniai, jau gime mano mazasis angelelis, isvalius jam nosyte pasigirsta kudikio verksmas - atrodo samone aptemsta is laimes, euforijos, meiles ir visu imanomu graziausiu jausmu - kita akimirka jau kudikis ant krutines, mane stebintis tuo placiu zvilgsniu.. 10.33 ryto.. Mano veidu plusta asaros - buciuoju ta maza angeleli, kuri tik pamaciusi jauciuosi pazistanti visa savo gyvenima... Visa kita atrodo tarsi isblese, akyse ir sirdyje tas mazas kudikelis, del kurio praeiciau viska, iskesciau ta pati - kad tik matyciau ji...
Kiekviena akimirka esu dekinga Dievui uz ta maza stebukla - jis vienintelis padejo pajusti gyvenimo prasme, viska virsyjanti meiles ir rupescio jausma.. Visada jauciau Dievo ranka, tarsi ji padetu pereiti per visus isbandymus ir skausmus. Esame tokie laimingi ir dekingi uz visas akimirkas kartu
P.S. šaunuolis Tavo vyras 
tai jau tikrai didelį stresą teko patirti... bet po visko, ko gero labai džiaugėtės, kad viskas gerai? kaip gerai, kad Magnutis sveikas. sveikatos, kantrybės 
