Vyro sesuo- kokie jūsų santykiai?

Dėl vaikiškos nostalgijos tai jokiu būdu netaikiau kam asmeniškai - šiaip pastebėjimas buvo ir tai, be abejo, labiausiai liečia tas jaunas išlepusias nuo brolio dėmesio vaikystėje sesutes, kurios dar neturi savo žmogaus, jos tada labai jautriai reaguoja, kad brolis jau "ne jos" ir keršija jo išrinktajai, nekenčia jos
O del frazes : "būtų gražiausia, jei jo sutuoktinė bandytų prieštarauti mūsų bendravimui tada drąsiai galėčiau pasakyti, kad tokiam žmogui reikalinga psichologo pagalba, nes jam tikrai ne viskas su galva gerai", tai galėčiau pasakyti, kad tas brolis tikrai turi savo galvą ir nuomonę ir niekas jo nei iš šio nei iš to neprivers nustoti su kažkuo bendrauti, va jei pats persigalvos po vedybų bendrauti - tai tikrai tik jis kaltas, o ne jo žmona

Kokios uzvire diskusijos
As dziaugiuosi, kad vyras nei pats su sese savo nori bendrauti, nei ji su juo. Santykiai salti nuo mazumes, charekteriai visiskai nesuderinami. Mes savo seima turime, ji savo - mastymas ir siekiai abeju seimu radikaliai skiriasi. Tiesiog nera apie ka kalbeti. Is salies ziurint gaila ju, norisi patarti, bet jie geriau zino Jeig tik jiems geriau, tai...
Tiesiog kai sesuo dar pasako broliui: ispera tu. Tavo kraujas raudonas, o mano melynas, kaip aristokrates
Na, tai labau dziugu kad nera bendravimo jokio.
As ir pati nenoriu vyro sesers matyti musu namuos. Geriau jau pameluosim, kad isvyke, nei klausysime, kad jie isigijo ta ir ana O galiausiai viskas issimoketinai ir nera reikalo girtis. Musu butas, kuris yra Kauno centre, naujos statybos su remontu - jai nelygis, nes ji gyvena kaimo uzkampyje apleistame bute.
Mane tokie zmones slegia ir bendrauti noro nera, vyras tai zino, man pritaria.
Jaunesne sesuo dar mazute, 10m, tai pradzioje pavydejo man savo brolio, nemego manes, ignoravo, bet tai kitas atvejis ir viskas suprantama O dabar issaugo is to ir sms man paraso, ir ziuri, ka rengiuosi, kaip elgiuosi ir ji taip nori Kol kas persekiojimo manija, bet velgi tai suprantama. Kai paaugs ji dar siek tiek, manau tikrai puikiai sutarsime

Kieshos atvejis tikrai kitoks, bet nieko cia nepadarysi - brolis pats kaltas. As vyrui sakiau: nori bendrauk, prasom, vaziuok, bet as tikrai nenoriu nei benrauti, nei matyti. Kol kas tavo brolio zmona isikibusi i vyra, bet reikia tiketis jog praeis ta manija ir tu galesi matytis su broliu kada panorejusi. Gaila, kad tavo brolis neturi savo nuomones ir zmona ji tampo uz virviu kaip tik isigeidusi. Manau, jeigu karta kita jis grieztai pasakytu, zmona suprastu ir nebebutu tokiu situaciju bei piktumu, kad kavineje brolis prageria pinigus ir pan.

As su vyro sese nebendrauju, jis pas ja vaziuoja i svecius. Nematau tame problemos tol kol nelenda i musu gyvenima

labai saunu As irgi vyra stumiu netgi, kad vaziuotu pas tevus, pas sese,kad bendrautu. Savo pozicija isdesciau jau po metu draugystes,kai pamaciau kas per zmones yra MB tevai ir sesuo. Po vestuviu niekas nepasikeite is mano pozicijos. Mano poziuris isliko i tuos zmones toks pats. Todel buna,kad po pusmeti nenuvaziuoju pas uosvius ar pas MB sese. O vyro nelaikiau ir nelaikysiu, tai jo seima ir tegul tik bendrauja

dedu savo istorijos pirmą dalį, po to parašysiu tęsinį.


tęsinys.
po pirmos žinutės parašymo praėjo apie pusmetis. Pasikvietė uošviai varduves atšvęsti. Sėdim prie stalo ir senmergė užveda kalbą: "noriu su tavim pasikalbėt".
- Kalbėk, - sakau.
sėdi prie stalo uošviai, švogeris su žmona, mano vyras ir senmergė.
Ir pradėjo senmergė "kalbėti". Pasakė, kad aš nemyliu savo pirmojo vaiko, kad rūpinuosi tik antruoju (tam buvo 7 mėn), kad po antrojo vaiko gimimo aš savo pirmagimio net "nepastebiu". Kad esu žiauri motina, nes nenešioju savo vaiko (na, laukiantis ir po cezario nešioti 17 kg vaiką..).
Visi klauso ir tyli.
Senmergė varo toliau:
- žodžiu, didysis turi augti pas mus (pas ją ir mano uošvius), nes mažojo verksmas brolį nervuoja, nes didysis per mažiuko verksmus nepailsi naktimis (mažiukas verkdavo tikrai mažai, ir tai dienomis), pas mus daugiau vietos (jų butas didesnis).
- O jei jis nekalbės iš viso???? - ir pradeda balsu raudoti.

Mano didysis vaikas, jam tuoj 5 metai, nekalba. Vis dar. Man lengviau pasakyti, kur aš su juo nebuvau, ko nedariau, negu tai, ką dariau... žodžiu, vaikas medikų pagalbos sulaukia daugiau negu kiti tokie vaikai...

Kai aš jai pradedu aiškinti, kad jos tokios kalbos mane žlugdo kaip tokio vaiko motiną, kad ji atima man paskutines jėgas, ji išvadino mane isterike.

Tiesa, užstalė tyli. Visi. Vyras mano dar bandė kažką sakyt, bet irgi nutilo... gal jam įdomu buvo, gal... nežinau kaip...

Pradėjo uošvienė kalbėti:
- tai ar galvoji apie kokią spec mokyklą vaikui?

Mane ištiko šokas. Vaikas psichiškai sveikas, Tirta ištirta, patvirtinta. Vėluoja kalba, silpni raumenys ir t.t. ir jam dar nėra 5 metų. O manęs bobutė klausia ar aš jam ieškau spec mokyklos???

Tikrai neprisimenu, ką sakiau. Jau metai laiko praėjo. Žinau tik tiek, kad gaudžiau orą prie to stalo, ir labai troškino.
Senmergė vis aiškino, koks tas mano pirmagimis nelaimingas, nes auga mažesnis brolis, kurį aš "labiau" myliu, kaip tas mažius vyresnįjį nervuoja ir kad mano vyresnėlis turi augti su seneliais, nes jie skirs daugiau dėmesio nei aš.
ir raudos pabaigai nukirto:
- TU KALTA, kad jis nekalba.

VISI TYLI.

Šiandien aš labai gailiuosi, kad likau verkti prie to stalo. Kad gėriau iš troškulio jų kompotą ir verkiau.
O reikėjo nutraukt visą staltiesę ir suverst viską jiems ant galvų. Kad prabustų iš kliedesio. Reikėjo trenkt iš peties durimis, kad ištikštų buto stiklai. Reikėjo sukišt atgal į gerklę tokius baisius kaltinimus.

Nes praėjo gal 10 minučių, vėl atsirado kažkokia kalba tarp užstalės žmonių. Kalba apie orą, apie bites...

Išėjom šiek tiek anksčiau. Išeidama žinojau, kad daugiau gyvenime nekelsiu kojos į tuos namus.

Dar tęsinys....

Apie 8 mėnesius po to gyvenau mintyse. Tik mintyse. Dariau valgyt, skalbiau, lyginau, žaidžiau su vaikais, bet viskas buvo tik mašinaliai. O galvoje, kaip kokiam moliniam puode, aidėjo - tu kalta, tu kalta...
Vedžiau savo vaiką pas pediatrę ir klausinėjau - AR AŠ KALTA dėl to? Ne. Vedžiau pas neurologus - AR KALTA DEL TO, kad vaikas nekalba? Ne.

Kai ant pilvo pradėjo rastis raudona dėmė, prisirašiau pagaliau pas šeimos gydytoją. Ši iškart paskyrė kardiogramą, odos gydytoja "pripaišė" nuo nervų prasidedančią žvynelinę.

uošviai apsižiūrėjo, kad neateinu pas juos. Ir labai nustebo, kodėl. Pradėjo šantažuoti mano vyrą, kad šis pamiršęs savo tėvus ir seserį, kad jie jau seni ir jiems reikia daugiau dėmesio, kad negalima va taip "palikti" savo tėvų ir t.t.

Prieš Kalėdas pas mane atėjo uošvė "pasikalbėti". Pokalbį pradėjo klausimu:
- Tai ar mes jau tau per prasti, kad pas mus neateini?
Teko jai paaiškinti, kad "per prasta" tai aš buvau jiems prieš vestuves (na buvau, anot jų), kad daugiau niekada neisiu pas juos, neisiu į tuos namus, kur buvau neteisingai apkaltinta vaiko negalia.
Tada ji pradėjo verkti ir kalbėti, kad negi dabar va taip visą gyvenimą jau "mes pyksimės" ir t.t.
Verkė ir kalbėjo nesąmones apie 2 valandas. Vyras mano patvirtino jai, kad jo sesuo tikrai prikalbėjo nesąmonių. O aš jai pasakiau, kad tada visų tylėjimas prie stalo, klausant nebūtų kaltinimų, buvo tylus ir jos pačios sutikimo ženklas.
Tada ji pradėjo man aiškinti, kad uošvis neprigirdi, ir jis nieko negalėjo prieštaraut, nes net negirdėjo, ką ten ta senmergė sakė. Ir iš viso, ji taip nesakė.

Pasibaigė pokalbis taip pat kvailai, kaip ir prasidėjo. Uošvė manęs paklausė:
- Tai gal tu nori, kad tavęs atsiprašytų??? Na jei ir atsiprašys, tai KAM nuo to geriau? ar tau nuo to geriau???
(ar man nuo to geriau... man jau vienodai... argi po metų atsiprašinėjama.. bet va toks klausimo pastatymas irgi daug pasako apie žmones, kurie kas sekmadienį eina į bažnyčią ir vaidina dorus katalikus)

uošvė tęsė toliau:
- o aš nieko negaliu pasakyti savo dukrai, nes ji mus su tėvu karšins senatvėj.

Taigi, istorijos pabaiga. Dukra karšins tėvus, marti jau išneršė anūkus ir nereikalinga. Anūkai pasirodo, gali augti ir be motinos, be tėvo, gali augti pas senelius ir tetą. Kuri yra nelaiminga, nes neištekėjo, nes turėjo rūpintis savo jaunesniais broliais (ar turėjo??).

Bet man dabar skauda širdį jau ne tiek dėl to TU KALTA, KAD JIS NEKALBA, kiek dėl to, kad vyras yra subtiliai šantažuojamas ir jis yra priverčiamas atsivesti kaskart vaikus pas senelius. O aš to nenoriu. Taip atvirai, atsistot ant durų ir neleisti dar nesiryžau, bet man atrodo, kad jau netoli ta diena, kada aš tikrai neleisiu savo vaikų pas nestabilios psichikos žmones. Man jie tokie atrodo. Ir kaip dabar gerai jiems - marti nesipainioja po kojom, jų dukra patenkina savo neišsipildžiusios motinystės instinktą - bent keletą valandų įkyriai lenda prie mano vaikų ir kiša tortus, kinderius ir twixus.. pilna šiukšlių dėžė būna, kai vaikai pareina iš ten... negaliu pakęsti bet kokio daikto iš tų namų....

Va taip jaučiuos. Tokie mano santykiai su vyro seserim ir dabar jau su vyro tėvais. Jie kurti marčios pergyvenimui, bet pasiruošę, kad dukra juos karšins. Kaip ir valio, man nereiks...

Rašykit.

Na su ja esu tik kelissyk maciusis ir kalbejus, bet man ji patinka. Visai kitokio charakterio ir isvaizdos nei as, bet ziauriai panasi i ji Gal del to ir paliko labai simpatiskos paneles ispudi

naitas, na ir tavo istorija Verta dėmesio ir žurnale Aš niekad taip nesielgčiau Siaubas kokie būna žmonės Va, čia jau tikra senmergė aprašyta Stiprybės tau naitas. Tiesa, o tu niekad nemąstei vyrą palikti? Nes aš manau, jei manęs tokioje situacijoje neužtartų vyras, tai velniai žino ką jis mąsto ir sako savo sesei apie tave Na, bet čia mano nuomonė Dar kartą tau stiprybės

ačiū už stiprybės palinkėjimą. Ar nemasčiau, kad palikti vyrą? Atvirai sakau - šešiasdešimt šešis kartus per parą mastau.
Ir vėl - žinau, kad nepaliksiu. Nes auga du sūnūs ir greit gims trečias. Gimdau ne netyčiukus, o labai lauktus ir geidžiamus vaikus. Ir matau, kaip tie vaikai bėga pas tėvą vakare, kai jis grįžta iš darbo. Meilė yra tarp jų be galo stipri. Jei skirčiausi, tik po trečio pasaulinio karo sutikčiau atiduoti savo vaikus auginti vyrui (jis juk neaugintų, o perduotų savo senmergei seseriai, tėvams pensininkams). Ir labai pergyvenčiau, jeigu vaikai neturėtų galimybės kasdien matytis su tėvu (juk neturėtų).
Ar myliu savo vyrą? ko gero, taip. Jei išėjus keletui valandų iš namų, noriu vėl grįžti į savo šeimą, jei vakare, kai jis užtrunka pas savo tėvus, dairaus į laikrodį ir imu nerimaut, ar kas neatsitiko kely...

Aš KAŽKAIP turiu perkęsti šitą periodą. Aš taip galvoju. Tačiau neturiu su kuo pasitarti, nes kiek aplink pažįstu moterų, nei vienos uošviai ar vyro sesuo neapkaltino tuo, kad pagimdė neįgalų vaiką. Būna, susipyksta dėl iškirpčių gilumo (nu būna ), dėl išlaidumo per didelio, dėl pletkų... Bet ką aš galiu dabar padaryti, kur man dėti tą vaiką, kad nebūčiau KALTA dėl jo - ar man jį dabar susikišt kur tai atgal? (klausiau uošvienės, ką ji patartų).

Nežinau, ką daro moterys, kai jos jaučiasi pažemintos, neteisingai apkaltintos. Kaip vėl atgauti savitvardą, kaip užsiimti vėl tik savo šeimos gyvenimu ir nešvaistyti energijos, nervų ir sveikatos ant begalinių apmąstymų - tai kurgi mano kaltė, jeigu nesu asociali.
Viena pažįstama sakė - tu esi labai pikta dabar, per daug pikta. Taigi šv.Velykos, turi atleisti tave įžeidusiems.
Bet aš negaliu. Man dreba rankos, kai matau, kad vyras pradeda rengti mūsų vaikus vedimuisi pas geruosius senelius. Mane ima pykinti, kai žinau, jog uošvė su senmerge spaus į kampą abu "busiuko", nes pas juos privaloma su seneliais pasisveikinant atsisveikinant bučiuotis, o tie spyriosis ir nenorės su jomis bučiuotis. Ir man skaudu, kai žmonės, kurie tik ir galvoja kad mano nekalbančiam vaikui vieta spec mokykloj, nurašę jį, vėl "idiliškai" susėda prie stalo kaip "šeima" (nu ir kas, kad marčios nėra, ji gi kalta), klega ir klausinėja mano vyrą apie vyresnėlio pasiekimus darželyje, skaičiuoja mažiaus dantukus ir t.t

Mano mama žino visą šitą istoriją. Ji sakosi mane labai suprantanti, užjaučianti, bet tuo pačiu ir pasakė, kad nedrausčiau eiti savo vaikams pas senelius, nes seneliai gi pasiilgsta anūkų. - O kaip aš? - klausiu. - Nu jooooooo, - numykia.

Ir nežinau, ką daryt. O ramybės nėra jau virš metų...

Aš pati tokios situacijos nepatyriau, bet mano mama taip pat nesuėjo su anyta Mano mamą kaltino, kad jai gimė su yda dukra (na čia busiu aš ). Mama buvo dėl viso šito kaltinama ir jos visa giminė. Ir tai nesitęsė metus. Tad negaliu sakyti, kad kada nors tai pasibaigs . Tik linkiu stiprybės Žinau, negalima taip sakyti, bet tai tiesa Viskas pasikeis, kai tų žmonių nebebus gyvųjų tarpe. Aš kuo puikiausiai jaučiau močiutės atstumimą. Su mano broliu visai kitaip elgdavosi. Aš močiutei buvau taip pat nurašyta, 22metų sulaukiau "nuostabių žodžių" iš jos lūpų, kurie net po jos mirties vis dar skamba: "tu esi išsigimusi ir tu džiaukis, kad aš tave myliu tokia". Nežinau kaip jūs, bet aš niekuomet iš savo artimųjų tokių žodžių nesitikėjau, niekada gyvenime man niekas taip nėra pasakęs. Nes aš tikrai esu normalus žmogus kaip ir visi kiti. Taip tiesa, turiu yda, bet ji tik kosmetinė. Visi mes turime kažkokių trukumų, vieni būna daugiau pastebimi kiti mažiau. Tiesa, dar neparašiau, kad kai jai pasakiau ar ji suvokia ką ji sako. Ji pasakė, kad aš turėčiau džiaugtis, kad ji taip sako, o ne kiti. Po jos šių žodžių aš niekad jos nebemačiau tik per laidotuves . Ji net nesuprato, kad mane įskaudino . Nes ji visada būdavo teisi, net gulėdama mirties patale Turbūt daugelis sakysite kodėl nenuėjau jos aplankyti net tada, kai žinojau, kad jos gyvenimo minutės yra suskaičiuotos Norėjau nueiti, bet tik dėl to, kad po to negraužtų sąžinė Bet ir bijojau jai pasakyti, kad Dievas tave taip nubaudė Todėl ir nutariau, kad geriau jai manęs nematyti, nes jai ir taip nerūpėjau

Naitas, labai uzjauciu del tokios sumautos padeties. Tavo pacios rasytas tekstas rodo, kad esi labai isitempusi ir daug galvoji savyje. Sunku tau kanors patarti, nors zinau ka reiskia nezmoniska antipatija. Galiu tik tiek pasakyti, kad turi sutarti pati su savimi. Niekas nepades tau sutvarkyti sitos situacijos tik tu pati. Keisk poziuri i vyro tevus ir senmerge, kaip sakant "ijunk zalia", nes neisvengiamai turi su jais bendrauti. Nusiteik, kad jie seni zmones, nusikalba pastoviai, nebeimk taip i sirdi. Tu labai jautri. Taip ir isproteti galima. Atsipalaiduoti ir pakeisti savo mastyma padeda joga. Nesijuok, zinau, zmoniu, kuriuos buvo istikusi nervine krize ir zmones neatpazistamai pasikeite pradejus jogos kursus. Dabar ziuriu laimingi, viskuo patenkinti ir tai ko nenori - negirdi.
Kita iseitis - isvaziuokit i kita miesta su vaikais ir vyru. Pasikalbek su vyru, pasakyk savo mintis, kas tavyje verda issipasakok, jei busi svarbesne uz tevus - sutiks isvaziuoti.

Aš dažnai pagaunu save jiems linkint tik paties blogiausio dabar, tik pabaigos. Ir kai vyras išsivedė vaikus, per duris einant, aš palinkėjau, kad "jie greičiau pastiptų". Žinau, kad taip negalima, kad baisi nuodėmė ir t.t. Bet man jau irgi riba artėja.
Blogiausia, kad mano vyrui jo tėvų auklėjimas yra taip sulaužęs "stuburą", kad jis negali nieko aiškiai ir konkrečiai pasakyt, jis po šiai dienai bijo savo tėvų, bijo jiems prieštaraut. Mes nuo jų neturim jokios priklausomybės, jokios. Jis turi tik giminystės ryšį ir emocijas.

Visa tai nebūtų taip skaudu, jeigu ne 10 metų gražaus bendravimo. Jei reikėjo kur ką pavežti, veždavau, pati siūlydavaus, ėjau atvira ir geranoriška, kaip pas savo tėvus. Būdavo marazmų ir tada, bet likdavau kurčia ir akla nesąmonėms. Pati ragindavau savo vyrą, jų sūnų, kad jau laikas važiuoti aplankyti tėvus, kad reikia parodyt anūką. Jie domėjosi, o aš pasakojau jiems apie vaiko ligas, diskutuodavom, kodėl jis dar nesėdi, kodėl dar nevaikšto, kodėl nekalba...
Ir per savo atvirumą likau KALTA dėl vaiko negalios.


išvažiuot nenoriu ir aš pati, net minties tokios neturėjau. Kitais metais išeinam į didelį namą, į erdvę gyventi. Tik ta mintis dar palaiko.

Su vyru kalbėjaus, daug kartų. Jis visiškai palaiko mane, jam pačiam bjauri ši padėtis. Tačiau situacija gaunasi labai subtili - jo tėvas jam labai padeda namo statybose. Kartu praleistas laikas tėvui ir sūnui - ir vėl visas vyro nusistatymas savo tėvų ir sesers atžvilgiu "susivelia". Tėvas kiaurą dieną kalba, aiškina, kad negalima va taip "apleisti" tėvus, kaip dabar bus su seserim, kuri neturi šeimos, kas ja rūpinsis po jų mirties, kaip ji gyvens viena.. motina skambina jam į mobilų ir reikalauja aplankyt... ir jis neturi tiek valios, kad griežtai pasakytų, jog kol nesusitaikysit su mano žmona, tol nieko nebus.... Bent aš taip įsivaizdavau to konflikto sprendimą pernai.

O dabar aš jaučiuos kažką praleidus, kažko nepadarius. Nes jie ir toliau "tvarko" mano vaikų vizitus pas juos. Nuojauta sako, kad taip negali būti, neturėjau daleisti.

Galų gale... yra kažkokie konfliktų sprendimo šablonai.. psichologai turėtų žinoti. Gal reiktų nueiti, kad praplautų galvą šaltu dušu, ir parodytų mano mintis iš šono... nebežinau... nieko nežinau...

kodėl sakai, kad aš su jais turiu neišvengiamai bendrauti? Aš anksti juos laidoju, bet jeigu kas, ramiai prasėdėčiau visą tą "procesą" namie. Labai ramiai. Nes po tų žodžių KALTA tiek man tuščia viduj pasidarė, tiek šalta... supratau tik tada, kai su vaiku sėdom piešti. Jis nekalba, minties piešimui neduoda. O logopedė paprašė, kad nupieštume ką nors apie žiemą. Vaikas laukia ir stebi, ką aš pradėsiu piešti. O mano ranka pradėjo rėžti per A3 lapą storas raudonas vertikalias akvarelines linijas Tik tada supratau, kad kažkas pasidarė negerai su manim, kad tai jau galbūt pakrikimas...

*****, rašau čia kaip dienoraštį. Bet kad jau vienai labai sunku dėlioti savo mintis savyje.

Skaičiau Naitas istoriją ir viduje taip pikta darėsi.. Stiprybės Tau ir ištvermės su tokiais 'naikintojais' Net neabejoju, kad esi nuostabi mama, besirūpinanti savo atžalomis, dėl kurių privalai išlikti tvirta Beje, juk vaikai nekalti dėl to, kokie yra jų seneliai ir nenusisekusį gyvenimą gyvenanti teta bet tai atsiliepia mažiesiems.. O juolab tam mažutėliui, kuris, kaip supratau, dar tik ruošiasi išvysti pasaulį, o būdamas psichologiškai lb jau neigiamai paveikiamos mamytės pilvely jis patiria tiek daug streso.. Laimės ir sėkmės Jums!
P.s. O neapykantos jausmas, bijau, yra pats niekingiausias ir lb slegiantis. Norisi, kad pavyktų Tau iš jo išsivaduot