Auginu ne savo biologinį vaiką...

Man tai visi kraštutinumai yra blogis, tiek nežabotas egoizmas, tiek ir nežabotas altruizmas. Nes kiek teko susidurti, tai žmonės mėgstantys kraštutinumus yra linkę į fanatizmą, jie pasaulį vertina taip: jei ne su mumis, tai prieš mus. Pagalvok, gal tavo altruizmui tiesiog gyvenimiškai būtina tokia egoizmo atsvara. Gal tavo vyras kitomis sąlygomis irgi būtų visai kitoks.

Beje, tavo ultimatumas rodo dar didesnį egoizmą. Nieko sau požiūris - jei tu nepadarysi taip, kaip aš noriu, tai atimsiu iš tavęs tavo vaiką. Gerai, kad jis žmogus nepiktas ir Lietuvos teismai labiau linkę palaikyti vaiko palikimą motinai skyrybų atveju, o tai imtų ir skyrybose pareikalautų atiduoti dukrą jam, paprasčiausiai argumentuodamas, kad tu norėdama daryti gerą visam pasauliui nesugebėsi suteikti vaikui tiek dėmesio ir lėšų, kiek jis galės tai padaryti, atsiduodamas tik savo vaikui. Tokioj JAV jis ko gero dar ir laimėtų.

Nors teisingai sako, kad motinos širdyje meilė padidėja gimus kiekvienam vaikui ir visiems jos vienodai užtenka. Bet tenka pripažinti, kad vien meile sotus nebūsi, o laiko ir pinigų paprastai nepadaugėja, ir juos jau reikia dalinti. Aišku, kad nenoras dalintis savo laiku ir lėšomis yra egoizmas, bet prievarta ir reikalavimas, kad kitas žmogus atiduotų tau (ar tavo norams įgyvendinti) savo laiką ir lėšas jau yra plėšikavimas. Prievarta ir lieka prievarta, nesvarbu ar ja dangstomi geri (visuomenės nuomone) darbai, ar blogi.

Ne man spręsti, ar jūs tikrai esate tiek skirtingi, kad kartu gyvenime jums nepakeliui. Bet ar tu tikra, kad tavo dukrai yra pakeliui su tavimu, o ne su tėvu? Juk ji jūsų abiejų kūdikis. Gerai, jei ji užaugus palaikys tave ir tavo norą padėti kitiems, o jei pasakys, "žinai, mama, aš tik noriu gyventi normaliai, o ne gelbėti visą pasaulį".

Tai va, man ir sunku su tuo altruzimu. Aš irgi ieškau žmogaus altruisto. Vsia bėda, kad man neatėjo į galvą, kad toks žmogus gali būti ir apie tai mes nepasikalbėjome draugystės periodu
Aš nebijau, kad iš manęs paimtų vaiką. Neturi jis jokių palankių argumentų. Antra, vis vien jis tėvas, kam ardytis. Aš tėvo iš vaiko atimt nesiruošiu, mes tai jau esame sutarę. Kas benutiktų vaikas bus nedalomas, ji bus mūsų, o ne vieno iš mūsų. Vaikai gyvenime renkasi kur jiems geriau Tai nesusiję su didesne ar mažesne meile. Gali mylėti ir tėvą, ir motiną, bet liks su tuo, kas gali daugiau žaislų nupirkt, kas daugiau jiems laisvės suteikia..
Aš likau artimesnė mamai, iš jos perėmiau tą altruizmą, turiu vilties kad ir mano dukra nebus beširdė.
Sutinku, visiškai šantažuoju vyrą. Arba sutiks, arba paliks mane ramybėje. Dar nežinau ko labiau norėčiau Skyrybos..žmonės skiriasi dėl įvairių priežasčių..jei šeima sugriūtų ne dėl mano svajonės įvaikinti, o dėl tarkim vyro neištikimybės, tai jau tas faktas būtų kitoks. Pavadinkim negražiai, tiesiog man atsiradusi proga..dėl nieko. Ne vien dėl įvaikinimo mes skirtingi ir mums blogai abiems, bet tai jau ne į temą.
Ute, kaip pataikei Tinka man ir seneliai. Visai nesenai palaidojom vieną iš Lietuvos šviesuolių..niekas jos nelankė, žmogus verkdavo telefonu, kad badu miršta. Nežinau kas gyvenime geriau..žiūrėt ar savęs ar kitų..aš pasirinkau kitus. "Keistuolė" vis prašydavo soc. darbuotojų jai nuo spintos Rodeno albumą nuimt, tuo juos išgąsdindama...Visi sakydavo galva jai susisukus..prancūzų kalba norėdavo bendraut..96 metai...
Kitas seneliukas gulėjo gatvėje, nė bažnyčia nepriėmė..siaubas. Tpfu tpfu tpfu su mama mes tam žmogui radom pastogę.
Kaip veterinarijos gyd. aš dar esu ir už gyvūnų teises į mūsų žmoniškumą.
Kaip galima skirstyti kam padėt? Kas tuos prioritetus gali sustatyt?

Gerai, grįžtam prie įvaikinimo, prie šios temos, užteks čia ne į temą kalbėt. kalbėjau Su VTAT'o pareigūne, "pasiguodžiau", tai sakė retas vyras sutinka, o juo labiau nori įvaikint, čia moterys dažniausiai reikalą "užveda". Kažkaip praskaidrino ji man nuotaiką Sakė, kai nori tai viskas galima Gėjams įvaikinti ruošiasi leisti (o rodos kokia šeima iš dviejų tos paties lyties asmenų..neaišku nei kur mama, nei kur tėtis), tai čia neleis.. Aš nesu neišprususi, nesu asocialė. Uždirbu normaliai ir nedirbu nuo aušros iki sutemos Plius dar padėdama jau esu pažįstama, tai sakė, kad tikėjosi, jog ir aš "pribręsiu". Popierius turiu surinkus iš anksčiau. O pasiimti į šeimą išimties tvarka sakė leistų, kad ir vyras pamatytų, jog jokių čia baubų nėra, tačiau reiks oficialių vaikų teisių pareigūnų rekomendacijų

Siuo atveju as kalbu ne tiek apie vaiku auginima, bet apie saves pratesima. Man nesunku auginti kitos moters vaika. Bet kaip bebutu kleista, su amzium (na ir pasakiau, kaip pensininke) ateina toks noras palikti kazka po saves...

Joooo, Ute, nepataikei tu čia Rasmą apkaltindama, kad ji kitais nesirūpina. Matyt mus visas čia forume tokias besirūpinančiais seneliais, vienišom mamom, apleistais vaikais sudėjus mūsų darbai neprilygtų skaičiumi Rasmos daromiems darbams...
O tai kad ji nori įsivaikinti ir vyras nesutinka...Aš ją puikiai suprantu...Ir abu jie su vyru yra teisūs...Tiesiog abu skirtingi...Aš savo vyrą myliu, bet jeigu jis visiškai neatsižvelgtų į mano poreikius, meilė santuokos neišgelbėtų...O skaudžiausia, kai paniekinamas poreikis daryti gera...Ai, tingiu aiškinti Žinau, kad Rasma supranta apie ką aš čia......

O vėl grįžtant prie temos - mano situacija išsisprendė taip greitai, kad net negaliu jos nemistifikuoti - vedama nenugalimos jėgos vakar nuvažiavau į Kūdikių namus (buvau šeštadienį ir šį šeštadienį vėl ketinau važiuoti)...Tai va - vakar atėjo šeima ir "išsirinko" mano Romuką........Pražliumbiau visą vakarą, netgi nuo vyro negalėjau nuslėpti...Supratau, kad kurią dieną prireikus man nereikėtų kelti vyrui ultimatumo...Bet kurį laiką nebenoriu prie nieko prisirišti..............

Apie senelius buvo tik pirmas pasitaikęs pavyzdys. Ir kaip Rasma rašė, kaip tik pataikiau Dėl gerų darbų kitiems tai neabejoju nė trupučio. To neturėjau mintyse ir pasirašau po visais šiais Daivos žodžiais.

Matau situacijos skaudumą, ir irgi daug kuo pritariu Daivai. Tik ar tikrai Rasmos vyras yra blogesnis už visus, kuriems ji padeda.
Manau, kad žmogų reikia mylėti tokį koks jis yra. Yra ribos, kurias peržengus, jausmai pasikeičia. Bet manęs neįtikins, kad atsisakymas įvaikinti ir yra ta riba. Todėl taip ir sureagavau.

Suprantu ir tai, kaip skaudu kai paniekinamas poreikis daryti gera. Tokioje situacijoje gyvenau kelis metus, kai šeimos narys draudė daryti, tai kas man atrodė (ir buvo) gera ir tada man buvo labai sunku jį gerbti. Deja, dabar gailiuosi tik vieno, kad nesugebėjau mylėti tokiomis sąlygomis.

Tai likimas. Ir niekada nežinai ką jis atneš. Savo vaikelį dar surasi

Aš buvau prieš darbo pabaigą.. Daivai parašius postą, bet jis kažkodėl forume nepasirodė, užlūžo kompas..Apie tai, kad norint konkretaus vaikelio reikia pradėti nuo kito galo, nes galima nespėti, likti įskaudintai..šiaip gi dar yra ta laikinoji globa, kuri bent jau išspręstų paėmimo į namus klausimą. Vaikų teisių tarnyba yra aukščiau kūdikių namų administracijos. Ir kaip nekeista (gal man tik pasisekė čia taip), tam tikrais atvejais galima "derėtis" dėl šiokių tokių išlygų
Nepergyvenk daivut, kai aš nebepamačiau Ingutės, tai net nebenorėjau klausti..ir taip aišku, kad ji turi šeimą..tegu nuramina ir paguodžia ta mintis, kad tas vaikutis jau turi tėvelius (beje, tai nereiškia, kad nusižiūrėję paims..dar pasidomėk romuko likimu..). Kažkada turėjau broliuko ir sesytės istorijas iš Klaipėdos kūdikių (ar vaikų??) namų, perskaičiau..ką norėti, kelios ligelės, šiek tiek sulėtėjęs vieno vaikiuko psichomotorinis vystymąsis, nors tai nebuvo didelė problema. Juos buvo nusižiūrėta įvaikinti abu..bet, pasidomėję labiau sveikata, dar ištyrę pas gyd., tie žmonės ėmė ir apsigalvojo. O aš pergyvenau tada kaip už savus, net apsiverkiau, kad jų nepaėmė visiškai suvokdama, kad žmogus sprendžia didžiausią gyvenimo klausimą ir čia nei kaltinsi, nei "paspausi"..tiesiog emocijos..

Aš parašiau apie tą ultimatumą ir pati jums prisipažinau, kad jis buvo kvailas. Forume dar viskas gaunasi kažkaip iškreiptai.g..al netiksliai parašai ar pan. ir gaunasi per daug kategoriškai..
Tiesiog aš taip buvau pamišusi dėl tos mergaitės, kad norėjau bet kokiais būdais ją įvaikinti..vyras buvo kantrus, matyt pagalvojo, kad jam reik būti už mane protingesniam, pasakė, kad "būtent dabar dar nenori", pažadėjo apie tai kalbėtis vėliau..vėliau kalbėjomės pasakė įvaikinsime, kai pagimdysim dar vieną savą mažylį..
aš nepamiršau tos "užgaidos", nepamiršau vyro pažadų, o jam ėmėm ir pasimiršo Dabar mes vėl pradiniame etape, t.y. stipriai prieš įvaikinimą

Ir mes panašią istoriją turėjome Važiuodami žiūrėti pirmojo mums pasiūlyto berniuko, nusižiūrėjome mergaitę, ir kai atvažiavome trečią kartą aplankyti ji jau buvo atiduota globoti (jos dokumentai tada buvo nesutvarkyti įvaikinimui), nors vaikų namuose prisiekinėjo, kad tikrai jos niekam nesiūlys tik mums. Nelabai senai pasidomėjau kaip ten baigėsi - pasirodo grįžo atgal į vaikų namus.



Gal per daug emocijų buvo susikaupę tuo metu. Jei įvaikinimo minties nepaliksite, tikiuosi išsakytos emocijos nekliudys . Prie gerų darbų, kuriuos Jūs visos gretimuose skyreliuose nuveikiate dar vis neprisidedu, taigi būtų smagu "pamatyti" šiame skyrelyje. Apskritai mūsų, besidominčių įvaikinimu, gana mažai.

O kur (ar) galima paklausti patarimo šia tema (čia visiškai off-topic). Ar į AŽ?

Na, jei galėsiu kažkuom padėti, padėsiu Tik apie gyvūnėlių sveikatos, gerovės reikalus turbūt reiktų "floroje ir faunoje" kalbėt. Galim ir per AŽ

RIO labai sveikinu tave atsiradus namie naujam žmogučiui. Esat šaunuoliai. Papasakok daugiau apie mažylį.

aciu,
pas mus viskas gerai, isivaizdavau daug sudetingiau adaptacijos perioda, o musu pupa tik sypsos pastoviai, susidomejus stebi visus jai naujus dalykus, televizorius pats idomiausias namie
siaip labai rami, miega gerai, valgo taip pat gerai, jau turim sioki toki dienos rezima isivede
vienu zodziu smagu pas mus namie dabar