QUOTE(Mažulėlė @ 2006 11 27, 02:30)
Mes laukėm tavęs, tavęs, mažos mergytės... Mes laukėm tavęs ateinant gruodį... Nors gydytoja buvo paskaičiavusi, kad turėčiau gimdyti gruodžio 17-ąją, aš pati visiems sakiau, jog gimdysiu 14-ąją (nes 14 diena mums kelia tik gražiausius prisiminimus). Tą dieną dar turėjo snigti sniegas, juk nėra nieko gražiau, nei didžiulės snaigės, krintančios tau į delnus...
Tačiau viskas buvo kitaip, nei mes planavom...
Tikriausiai ne veltui visai neseniai buvom nusipirkę vežimėlį bei lovytę tau, mažyte...
Nusprendei nebūti kalėdine dovanėle, nusprendei, jog jau ir pati per šv. Kalėdas nori gauti dovanų...
Nusprendei ir atėjai...
Atėjai...
Spalio 28-osios vakarą buvom namie, svečiuose buvo mano sesuo su šeima, mano tėveliai. Sėdėjom sau ramiai prie stalo bei valgėm vakarienę.
Kaip dabar prisimenu, jog sėdėjau, vagiau, kažką truputį pakeltu balsu pasakiau mažąjai krikštaduktei ir ... pajutau... pajutau, kad bėga... Taip ir užstrigo kąsnis burnoj... Net nežinau, ar kas nors pastebėjo, kad susijaudinau, nes labai stengiaus neparodyti, kad kažkas atsitiko. Ramiai (kiek tai įmanoma) atsikėliau nuo stalo ir pradėjau eiti į tualetą... ir dar kartą pajutau, kad bėga (namie vandenys nubėgo du kartus tokiais pliūpsniais)... Tualete bandžiau save guosti, kad galbūt tai ne vandenys, galbūt mažytė kažkaip užspaudė mano šlapimo pūslę ir aš nevalingai šlapinuosi... Bandžiau guostis, bet kai pamačiau, kad nuo to skysčio visos kelnės šlapios ir jis neturi jokio kvapo, darėsi vis baisiau... Pakviečiau vyrą, pasakiau, kad bėga vandenys (vyras sako, jog visa drebėjau...), liepiau atnešti švarias kelnaites ir ruoštis į ligoninę. Kai išėjau iš tualeto, jau visi suprato, kad kažkas atsitiko. O aš nuėjau pagulėti, nes kai buvau paskaitoje, girdėjau, kad be sąrėmių nubėgus vandenims reikia šiek tiek laiko pagulėti... Gulėjau ir drebėjau, bandydama save ir kitus guosti, kad gal visgi tai ne vandenys...
Po gero pusvalandžio išsiruošėm į ligoninę. Ten mane apžiūrėjo, pasakė, kad šiuo momentu niekas nebėga, kaklelis užsidaręs, tad pasiliko mane stebėti...
O stebėti ilgai nereikėjo, palutė sudrėko, pasakiau seselei, gydytoja vėl apžiūrėjo, ir, jai bežiūrint vėl nubėgo... Tada viskas jau vyko daug greičiau... Budinti gydytoja konsultavosi su kažkuo, kokius vaistus man leisti... Suleido vaistus (kaip vėliau sužinojau, tai buvo vaistai, brandinantys mažylės plaučiukus) ir iškvietė greitąją (nes vyras jau buvo išvažiavęs namo), kuri turėjo mane nuvežti į klinikas.
Prie klinikų manęs jau laukė vyras. Prasidėjo procedūrų metas... Fiksavo toniukus, o mažytė tingėjo pajudėti... O man buvo baisu... Baisu, nes viskas taip netikėtai, nelauktai, nepasiruošus. Kai gydytoja žiūrėjo echo, šalia buvo vyras. Tik tada išdrįsau paklausti, ar jau tikrai gimdysiu. Man atsakė, kad bėgant vandenims nieko daugiau nebeįmanoma padaryti... Tik echo apramino, nes matėm, kad mažytė jaučiasi gerai; gydytoja viską rodė ir aiškino kaip per eilinę apžiūrą, tuomet sužinojom, kad virkštelė mažytei apsisukusi vienąkart apie kakliuką. Sužinojom, kad mažytė sveria apie 1900 g (gydytoja tiksliai nematavo).
Sužinojau, jog man bus leidžiami antibiotikai - nes viena iš priešlaikinio gimdymo priežasčių gali būti infekcija (beje, man jau buvo ir pakilusi temperatūra), turėsiu gerti vaistukus, stabdančius gimdymo veiklą, nes reikia stengtis išlaukti parą nuo pirmosios vaistukų dozės, brandinančios lėlytės plautukus, kad plautukai spėtų subręsti...
Išleidau vyrą namo, naktį numigau max 2 val., nes kiekvienąkart verčiantis ant kito šono, man bėgo vandenys, o aš jaučiau tokį nneumaldomą norą juos sustabdyti... Matyt visgi dar netikėjau, kad mažytė jau ateina...
Naktį jau pradėjau jausti maudenimus pilvo apačioje, ryte jie stiprėjo (susilpnėdavo po eilinės tabletės, stabdančios gimdymo veiklą). Dieną sulaukėm gydytojo, kuris nuodugniai viską paaiškino, kokia dabar situacija, kas manęs laukia... Liepė matuotis temperatūrą ir, jeigu ji pradėtų kilti, būtinai sakyti...
Neužilgo temperatūra pradėjo kilti, pilvo maudimas vis stiprėjo, darėsi gera...
Gydytojas apžiūrėjo, sužinojau, jog kaklelis išsilyginęs, atsidarymas 1 cm. Ir dar išgirdau, kai gydytojas seselei tyliai tyliai sakė, jog reikia gelbėti gyvybę...
Tuomet mane iškėlė į gimdyklą, reguliariai fiksavo toniukus, leido antibiotikus, karts nuo karto užeidavo gydytoja ir drąsindavo, žiūrėdavo į laikrodį ir kartodavo, kad jau nedaug liko, kad kai išlauksim iki 10 val. vakaro (bus subrandinti plaučiukai), tuomet galima bus skatinti gimdymą... Toniukai geri, bet sąrėmių nefiksuoja, tad akušerė pasiūlo man pamiegoti, nes laukia ilga naktis... Tuomet maniau, kad ji išprotėjo, nes aš net gulėti dėl to maudimo negalėjau, kažkokia kančia buvo gulėti, kol užfiksuodavo toniukus...
Paskutinį kartą fiksuojant toniukus aparatas pradėjo rodyti kažką panašaus į silpnus sąrėmius, atėjo gydytoja, apžiūrėjo ir su nuostaba sako: "pilnas atsidarymas, galvytė, gimdom". Ir gimdėm, kadangi nejutau pačių sąrėmių, nelabai supratau, kada reikia stumti, bet profesionali pagalba man aiškino, sakė kada stumti ir stūmėm. Girdėjau, ką sako vyras, kaip drąsina gydytoja, jutau, kad kažkas vyksta ir taip norėjau savo mažytei padėti...
Gimėm spalio 29 d. 18:49 val. 2492 g svorio, 46 cm ūgio
Kai mažytė gimė, sužinojom, kad vikštelė buvo apsisukusi ne tik apie kakliuką, bet ir apie kojytę. Dar gimdykloje lėlytė parodė, jog turi balsą.
Dėl kvėpavimo nepakankamumo, teko pabuvoti reanimacijoje, kur vieną val. mažytei buvo prijungtas deguonis, vėliau kvėpavo pati ir po pusės paros iš reanimacijos buvo iškelta į intensyvios terapijos skyrių. (Mažytei virkštelė buvo apsisukusi ir apie kakliuką, ir apie kojytę.)
Gimėm 34-ąją nėštumo savaitę, bevandenis laikotarpis 24 val. 19 min., išvarymo laikotarpis 19 min., gimdymas (gimdykloje) tęsėsi 3 val.
smagu,kad viskas laimingai,kad mergyte nebuvo labai maziukėir nedaug teks vytis vaikucius
Papildyta:
QUOTE(Mažulėlė @ 2006 11 27, 02:30)
Mes laukėm tavęs, tavęs, mažos mergytės... Mes laukėm tavęs ateinant gruodį... Nors gydytoja buvo paskaičiavusi, kad turėčiau gimdyti gruodžio 17-ąją, aš pati visiems sakiau, jog gimdysiu 14-ąją (nes 14 diena mums kelia tik gražiausius prisiminimus). Tą dieną dar turėjo snigti sniegas, juk nėra nieko gražiau, nei didžiulės snaigės, krintančios tau į delnus...
Tačiau viskas buvo kitaip, nei mes planavom...
Tikriausiai ne veltui visai neseniai buvom nusipirkę vežimėlį bei lovytę tau, mažyte...
Nusprendei nebūti kalėdine dovanėle, nusprendei, jog jau ir pati per šv. Kalėdas nori gauti dovanų...
Nusprendei ir atėjai...
Atėjai...
Spalio 28-osios vakarą buvom namie, svečiuose buvo mano sesuo su šeima, mano tėveliai. Sėdėjom sau ramiai prie stalo bei valgėm vakarienę.
Kaip dabar prisimenu, jog sėdėjau, vagiau, kažką truputį pakeltu balsu pasakiau mažąjai krikštaduktei ir ... pajutau... pajutau, kad bėga... Taip ir užstrigo kąsnis burnoj... Net nežinau, ar kas nors pastebėjo, kad susijaudinau, nes labai stengiaus neparodyti, kad kažkas atsitiko. Ramiai (kiek tai įmanoma) atsikėliau nuo stalo ir pradėjau eiti į tualetą... ir dar kartą pajutau, kad bėga (namie vandenys nubėgo du kartus tokiais pliūpsniais)... Tualete bandžiau save guosti, kad galbūt tai ne vandenys, galbūt mažytė kažkaip užspaudė mano šlapimo pūslę ir aš nevalingai šlapinuosi... Bandžiau guostis, bet kai pamačiau, kad nuo to skysčio visos kelnės šlapios ir jis neturi jokio kvapo, darėsi vis baisiau... Pakviečiau vyrą, pasakiau, kad bėga vandenys (vyras sako, jog visa drebėjau...), liepiau atnešti švarias kelnaites ir ruoštis į ligoninę. Kai išėjau iš tualeto, jau visi suprato, kad kažkas atsitiko. O aš nuėjau pagulėti, nes kai buvau paskaitoje, girdėjau, kad be sąrėmių nubėgus vandenims reikia šiek tiek laiko pagulėti... Gulėjau ir drebėjau, bandydama save ir kitus guosti, kad gal visgi tai ne vandenys...
Po gero pusvalandžio išsiruošėm į ligoninę. Ten mane apžiūrėjo, pasakė, kad šiuo momentu niekas nebėga, kaklelis užsidaręs, tad pasiliko mane stebėti...
O stebėti ilgai nereikėjo, palutė sudrėko, pasakiau seselei, gydytoja vėl apžiūrėjo, ir, jai bežiūrint vėl nubėgo... Tada viskas jau vyko daug greičiau... Budinti gydytoja konsultavosi su kažkuo, kokius vaistus man leisti... Suleido vaistus (kaip vėliau sužinojau, tai buvo vaistai, brandinantys mažylės plaučiukus) ir iškvietė greitąją (nes vyras jau buvo išvažiavęs namo), kuri turėjo mane nuvežti į klinikas.
Prie klinikų manęs jau laukė vyras. Prasidėjo procedūrų metas... Fiksavo toniukus, o mažytė tingėjo pajudėti... O man buvo baisu... Baisu, nes viskas taip netikėtai, nelauktai, nepasiruošus. Kai gydytoja žiūrėjo echo, šalia buvo vyras. Tik tada išdrįsau paklausti, ar jau tikrai gimdysiu. Man atsakė, kad bėgant vandenims nieko daugiau nebeįmanoma padaryti... Tik echo apramino, nes matėm, kad mažytė jaučiasi gerai; gydytoja viską rodė ir aiškino kaip per eilinę apžiūrą, tuomet sužinojom, kad virkštelė mažytei apsisukusi vienąkart apie kakliuką. Sužinojom, kad mažytė sveria apie 1900 g (gydytoja tiksliai nematavo).
Sužinojau, jog man bus leidžiami antibiotikai - nes viena iš priešlaikinio gimdymo priežasčių gali būti infekcija (beje, man jau buvo ir pakilusi temperatūra), turėsiu gerti vaistukus, stabdančius gimdymo veiklą, nes reikia stengtis išlaukti parą nuo pirmosios vaistukų dozės, brandinančios lėlytės plautukus, kad plautukai spėtų subręsti...
Išleidau vyrą namo, naktį numigau max 2 val., nes kiekvienąkart verčiantis ant kito šono, man bėgo vandenys, o aš jaučiau tokį nneumaldomą norą juos sustabdyti... Matyt visgi dar netikėjau, kad mažytė jau ateina...
Naktį jau pradėjau jausti maudenimus pilvo apačioje, ryte jie stiprėjo (susilpnėdavo po eilinės tabletės, stabdančios gimdymo veiklą). Dieną sulaukėm gydytojo, kuris nuodugniai viską paaiškino, kokia dabar situacija, kas manęs laukia... Liepė matuotis temperatūrą ir, jeigu ji pradėtų kilti, būtinai sakyti...
Neužilgo temperatūra pradėjo kilti, pilvo maudimas vis stiprėjo, darėsi gera...
Gydytojas apžiūrėjo, sužinojau, jog kaklelis išsilyginęs, atsidarymas 1 cm. Ir dar išgirdau, kai gydytojas seselei tyliai tyliai sakė, jog reikia gelbėti gyvybę...
Tuomet mane iškėlė į gimdyklą, reguliariai fiksavo toniukus, leido antibiotikus, karts nuo karto užeidavo gydytoja ir drąsindavo, žiūrėdavo į laikrodį ir kartodavo, kad jau nedaug liko, kad kai išlauksim iki 10 val. vakaro (bus subrandinti plaučiukai), tuomet galima bus skatinti gimdymą... Toniukai geri, bet sąrėmių nefiksuoja, tad akušerė pasiūlo man pamiegoti, nes laukia ilga naktis... Tuomet maniau, kad ji išprotėjo, nes aš net gulėti dėl to maudimo negalėjau, kažkokia kančia buvo gulėti, kol užfiksuodavo toniukus...
Paskutinį kartą fiksuojant toniukus aparatas pradėjo rodyti kažką panašaus į silpnus sąrėmius, atėjo gydytoja, apžiūrėjo ir su nuostaba sako: "pilnas atsidarymas, galvytė, gimdom". Ir gimdėm, kadangi nejutau pačių sąrėmių, nelabai supratau, kada reikia stumti, bet profesionali pagalba man aiškino, sakė kada stumti ir stūmėm. Girdėjau, ką sako vyras, kaip drąsina gydytoja, jutau, kad kažkas vyksta ir taip norėjau savo mažytei padėti...
Gimėm spalio 29 d. 18:49 val. 2492 g svorio, 46 cm ūgio
Kai mažytė gimė, sužinojom, kad vikštelė buvo apsisukusi ne tik apie kakliuką, bet ir apie kojytę. Dar gimdykloje lėlytė parodė, jog turi balsą.
Dėl kvėpavimo nepakankamumo, teko pabuvoti reanimacijoje, kur vieną val. mažytei buvo prijungtas deguonis, vėliau kvėpavo pati ir po pusės paros iš reanimacijos buvo iškelta į intensyvios terapijos skyrių. (Mažytei virkštelė buvo apsisukusi ir apie kakliuką, ir apie kojytę.)
Gimėm 34-ąją nėštumo savaitę, bevandenis laikotarpis 24 val. 19 min., išvarymo laikotarpis 19 min., gimdymas (gimdykloje) tęsėsi 3 val.
.................. Sveikinam 
Jums jau mėnuo 
