Kaip sapnas man atrodo visas nėštumas ir gimdymas. Atrodo nespėjo prasidėti, o jau viskas pasibaigė. Gal dėl to, kad tiek nėštumas, tiek gimdymas buvo lengvi. GIMDYMAS- šito žodžio ir proceso aš taip bijojau, kad manyje kovėsi du priešingi jausmai labai norėjau pamatyti ir ant rankų paimti savo mažąjį pumpurėlį, o iš kitos pusės, norėjau kad gimdymo data kuo ilgiau neateitų. Nes bijojau skausmo, buvau prisiklausiusi tiek visokių pasakojimų apie gimdymą, kad jį įsivaizdavau kaip patį baisiausią dalyką pasaulyje. O pasirodo visai be reikalo. Įsitikinau, kad nereikia klausyti ką kalba kiti, nes dabar jau iš savo patirties galiu pasakyti, kad gimdymas yra PATS NUOSTABIAUSIAS DALYKAS PASAULYJE
Spalio 20-oji, penktadienis, turėjo būti ta diena, kai lėlytė turėjo išvysti pasaulį. Tačiau jam pas mane pilvelyje turbūt buvo taip gerai, kad jis dar nusprendė ten pabūti. O prieš akis savaitgalis ir mums su vyru buvo šiek tiek neramu. Jis norėjo kuo greičiau pamatyti savo sūnelį (savaitę prieš terminą kiekvieną dieną jis sakydavo, kad mažulis jau galėtų pasirodyti), o man ramybės nedavė, kad aš nejaučiu jokių paruošiamųjų sąrėmių, apie kuriuos visos šnekėdavo, ir nežinojau ko laukti. Naktį iš penktadienio į šeštadienį prabudinėjau kas kelias valandas, gal kažką pajausiu, bet... Nejaučiau nieko, tik ryte pasirodė kad kažkas po truputėlį laša. Pati netikėjau kad tai gali būti vandenys, tačiau gydytojai vis dėl to paskambinau. Jinai liepė nuvažiuoti į klinikas, kad apžiūrėtų. Apžiūros rezultatas: vandenys nebėga, tačiau kaklelis jau atsidaręs 2 cm. Išleidžia namo ir pasako, kad gal dar pravaikščiosiu dieną, dvi, o galbūt jau ir šiąnakt atvažiuosiu. Pravaikščiojau šeštadienį, sekmadienį ir vis nieko. Sekmadienį miegot nuėjau dar labiau sunerimusi, nes ryt pirmadienis, vyras išeis į darbą, o jeigu viskas prasidės tuo metu kai jis bus darbe...Dirba kitam mieste, tai kol atvažiuos... Bet pats mažiukas turbūt davė ženklą, kad tėčiui pirmadienį nereikia eiti į darbą. Apie 6 valandą ryto pajutau skausmą. Galvojau pagulėsiu ir praeis, bet skausmas tik stiprėjo. Apie 8 valandą nebeiškenčiau, vyrui pasakiau einu ruoštis, turbūt reiks važiuot. Bet užteko žengt kelis žingsnius ir skausmo kaip nebūta. Bet į klinikas vis tiek nuvažiavom, nes reikėjo pasitikrinti vaiko toniukus ir pasirodyti gydytojai. Šį kartą apžiūros rezultatas: kaklelis atsivėręs 4 cm, bet jokio skausmo. Gydytoja liepia važiuot namo pamiegoti ir sako, kad šią parą susitiksim. Taip ir atsitiko.
Spalio 23-oji, pirmadienis, apie 16.30 atvažiuojam į klinikas. Jau skauda normaliai. Aš susirūpinus ir susiraukus, nes gyvenimas atrodo nebemielas. Pagydo anesteziologas ir tada jau su šypsena laukiu atskrendant gandro. Gandras klinikose pasirodo 19.22 ir atneša pačią nuostabiausią ir gražiausią lėlytę pasaulyje- mūsų pumpurėlį. Negaliu sulaikyti džiaugsmo ašarų kai mažuliuką uždeda man ant krūtinės. Pamilstu iš karto ir kiekvieną dieną myliu vis labiau.
Mažuliuk mano,kiekvieną dieną tave myliu vis labiau...šiandien labiau nei vakar...ir mažiau nei rytoj (Rosemonde Gerard).
