)* * *
Kovo 23 d., trečiadienis (37 sav.). Ryte pajutau, lyg vandenukai būtų prabėgę. Bet pernelyg mažai, kad tai jau būtų gimdymas. Hm, keista...
* * *
Kovo 24 d., ketvirtadienis. Einu pas gydytoją. Tikra tiesa, prabėgo kažkokie šoniniai vandenys, gimdos kaklelis atsidaręs 3 cm gydytoja jau siunčia mane ligoninėn gimdyti.
Žiūriu vakare savo palatoje pro langą į mėnulio pilnatį ir mąstau: nejaugi jau viskas prasideda? Taip greit? Juk net daiktų nebuvau susidėjusi, teko labai skubėti į ligoninę taip viskas buvo netikėta.
Kažkoks vaikinukas nepasibeldęs į mano palatos duris įeina. Viduje pasipiktinu: vos spėjau persirengti, o čia įeina kažkas nepasibeldęs. Pasirodo, tai gydytojas. Klausia, ar viskas gerai. Na, tikrai viskas gerai, patikinu jį.
* * *
Kovo 25 d., penktadienis. Niekas nevyksta. Vis dar negimdau. Išsiprašau namo švęsti Velykų.
* * *
Kovo 26 d., šeštadienis. Vakaras. Ramiai džiaustau skalbinius. Tik kažko sunku vaikščioti.
Staiga nubėga vandenys. Tikrai suvokiu, kad tai jie, bet jaučiuosi visa pasimetusi. 
Ir vėl nustembu, kad viskas taip netikėta. Kurgi ne, juk išleido mane šventėms, štai ir drabužėlius vaikeliui, sau išskalbiau... o va reikia važiuoti ir vėl atgal, į ligoninę...Visą valandą, tikriausiai, sugaišau, kol susidėjau į krepšį reikalingus daiktus. Štai vyras veža jau mane į ligoninę. Važiuojame Mindaugo tiltu, kai staiga sustabdo policininkas. Išgirdęs, jog dabar, jau po vidurnakčio, žmogelis (mano vyras) veža žmoną gimdyti, o ne iš bariuko, nieko neprašo parodyti važiuokite greičiau!
Ligoninėje ir vėl užpildomi dokumentai, tyrimus daro, gaunu ligonės chalatą, nes maniškis juk šlapias!
Gimdykloje abu su vyru. Guliu. Daktarė maloni, kalbina, ramina mane. Aš juk rami! Šypsausi. O kaklelis jau atsidaręs 5 cm. Nieko neskauda. Pasilenkus daktarei, pamatau jos kortelę su pavardę. Oje, pamanau, apie ją kitos gimdyvės nekaip atsiliepė. Bet man ji maloni. Klausom vaikelio širdutės dūžių (prijungtas aparatas). Gydytoja stebi ekraną ir vis perspėja, ar silpnas sąrėmis buvo, ar stiprus. Kokie sąrėmiai?! 
Nieko nejaučiu! O kaklelis vis atsidarinėja...... Seselė mane nepaprastai nudžiugina, pasakydama, kad tikriausiai būsiu iš tų 3 ar kelių procentų laimingų moterų, kurios pagimdo be jokių skausmų. Oi, kaip džiaugiuosi!... Mano šypsena jau net prilipusi prie veido, kokia aš laiminga jaučiuosi. Gydytoja patikina, kad tikrai pagimdysiu šiandien. Aha, vadinasi, sekmadienį.... Vyras nuramintas grįžta namo, gydytoja pasako, kad ateis paryčiui. Pasilieku gimdykloje miegoti. Viskas nurimo. Nors jau 7 cm tiek atsidaręs gimdos kaklelis. Lauksime ryto...* * *
Kovo 27d., sekmadienis. Svajojau pagimdyti sekmadienį. Visą nėštumą nešiojau ne tik vaikelį, bet ir jo vardą Dominykas arba Dominyka. Gimęs Viešpaties dieną, t.y. sekmadienį. Va kaip viskas reikšminga...
Papildyta:
Ateina rytas. Gydytojų pamaina pasikeičia. Vietoje ankstesnės gydytojos į gimdyklą įžengia tas pats vaikinukas-gydytojas, su kuriuo pirmąkart mano palatoje susimatėme.
Taaaaip. Visad vengiau keliauti pas ginekologą-vyrą, o še tau kad nori gimdymą priiminės ginekologas-vyras! Ko bijai, tas ir atsitinka...Mano vyras jau irgi atskubėjo. Laukiam gimdymo veiklos...
Valandos bėga, bet niekas vis tiek nevyksta. Daktarėlis liepia apsispręsti dėl epidūrinės nejautros ir duoda dar kelias valandas: jeigu ir vėl niekas nevyks, suleis man skatinamųjų. Vis dar šypsausi. Nejautra vilioja, skatinamųjų nesinori, bet negi aš be reikalo nėštukių kursus lankiau pas Šemetą, kad dabar visa, ką išmokau, mesčiau šalin ir mėgaučiaus lengvu gimdymu? O kaipgi mano vaikelis?
Juk jam geriausia gimti, kai mama jaučia kiekvieną sąrėmį, kai viskas vyksta natūraliai... Mąstau, kol pagaliau apsisprendžiu. Vyras pagiria: Šaunuolė!. Vis dar juokaunu su atėjusiu vėl mano gydytoju.Vidurdienis. Veiklos vis dar nėra, bet gydytojas perspėja, jog laukti jau nebegalima vaikeliui gali būti blogai. Pamažu mano venomis ima tekėti ir skatinamieji. Pajuntu sąrėmių džiaugsmą. Tai štai kokie jie. Bet vis tiek dar šypsausi. Vyras daro masažiukus. O daktarėlis karts nuo karto patikrina kaklelį ir padidina vaistų dozę... Sąrėmiai stiprėja. Jau nebenoriu masažų. Štai ir praverčia kvėpavimo pratimai! Vaistų dozę dar padidina. Jau šypsena pamažu nuslenka man nuo veido, nes sąrėmių skausmas darosi nepakeliamas.
Nebeleidžiu vyrui nė pirštu prisiliesti, nebepadeda jokie kūno padėties pakeitimai, vien tik guliu ir stengiuosi teisingai kvėpuoti. Nenoriu rėkti. Ir nerėkiu. Kvėpuoju. Dar labai noriu jau ant to gimdymo stalo, o neleidžia ir viskas. Dar anksti. Skausmas pasiekia epogėjų, nes daktarui išėjus iš gimdyklos, tyliai vyro prašau, kad ką nors darytų, sakytų tam daktarėliui, lai pjauna mane, daro cezarį, nes jau tikrai nebegaliu, nebeištversiu... 
Tikriausiai mano veidas vyrui pasako dar daugiau, kad jis tik pasilenkia prie manęs, bučiuoja ir atsiprašinėja. Už ką?! Juk turėsime vaikelį netrukus... Gydytojas grįžta. Aišku, kad nesileidžia į jokias kalbas apie cezarį- juk tuoj galėsiu lipti ant gimdymo stalo! Na va, pagaliau ir tie išsvajoti 10 cm! Įsitaisau ant gimdymo stalo ir pradedam darbą. Kvėpuoju, stumu, kvėpuoju... Kažkuriuo momentu pajaučiu, kad akušerė čirkšteli-prakerpa tarpvietę. Ir staiga toks pliūpsnis, lyg potvynio banga būtų išplaukusi iš manęs lėliukas! Priešais ant sienos laikrodis rodo lygiai 16.00 val. Girdžiu seselę sakant: berniukas. O man galvoje sukasi: Kaip tai berniukas? Juk ginekologė paskutinės echoskopijos metu žadėjo mum nedrąsią mergaitę! Ai, vis tiek aš laiminga, žiūriu, kaip man vaikelį padeda ant krūtinės, stebiu, kaip jį rengia, matuoja... Koks jis mažytis! Bet ramus. Mano vaikelis... Mūsų vaikelis. Tėtis pripuolęs jau fotografuoja mažylį... Betgi dar ne viskas! Laukiam užgimstant placentą. O sąrėmių ir vėl nėra. Gydytojas trūkteli už virkštelės, bando paskatinti, tačiau nieko. Taigi, kviečia komandą į pagalbą operuos mane. Ateina nemaža grupelė žmonių, vienas jų, toks barzdotas, pasirodo, anesteziologas, klausia, kaip aš jaučiuosi. Bandau juokauti: Kaip po gimdymo. O jis rimtu tonu atsako, kad tokios būsenos nežino, nes negimdęs. Suleidžia man į veną dabar kitokių vaistų kad užmigčiau. Pamažu imu jausti snaudulį, linksmai atsisveikinu su visais ir užsimerkiu.... Pabundu nuo skausmo mano daktarėlis siūna tarpvietę. Jau po operacijos. Keliaunu su visa lova į pooperacinę palatą, kur įsikuriam visi trys: aš, tėtis ir mūsų mažiukas.
Taip neįprasta jausti, kad jau tapau mama, taip keista žiūrėti į tą mažą vaikutį ir dar labai sunku suvokti, kad jis mano sūnus. Bet tvirtai žinau, kad būsiu gera mama, kad noriu jį maitinti savo pienuku, kad jį labai labai myliu! Savo velykinį zuikutį, gimusį ne tik kad per šv.Velykas, bet ir lygiai tą dieną, kurią prieš trejus metus susipažinome abu su vyru...
