Pilnai sutinku su kai kureis teiginiais.Rasiau Ne apie nora , o apie ta situacija kurioja imanoma pasiekti maksimalu poveiki su minimaliomis sanaudomis.
Musu norai niekada nesutaps su ivaireis ciklais , jai kalba eina apie pacius neutraliausius ir efektiviausius, bet jie sutaps su paciais maksimaliausiais ir kuriu metu aplamai reikia vengti panasiu praktiku.
Isminciai tai zmones zinantys kas ir kodel , ir kada.Todel jie ir isminciai nes nebega savo noru priesakyje.
QUOTE(vaižgantė @ 2007 12 02, 17:22)
Nemėgatu jokių masinių dalykų, kad ir pasnykų... Kai man pačiai reikia, užsiimu atgaila ir apmąstymais, o ne pagal kalendorių...
O man labai gera jausti bendrumą su kitais žmonėmis. Visai nenoriu būti balta varna. Nematau jokio reikalo priešintis gražioms tradicijoms. Aišku galiu Kalėdas švesti ir kokią balandžio 12 arba rugpjūčio 09, bet kodėl ne gruodžio 25? Pasninkauti sausio mėnesį, bet kodėl gi ne gruodį?
QUOTE(Takelis @ 2007 12 02, 22:02)
Kalbu apie norą, atsirandantį iš savo kūno pajautimo. Pvz. būdama 9-tam mėnesy jau aiškiai nori gimdyti ar ne? 
Gali pajusti, kada tu nori prisišniaukšti iki nukritimo, o kada pasninkauti. Medituoti gali, kada tavyje yra poreikis tam, o ne kad knygoj parašyta. Vienam užtenka išmiegoti 4 val. ,o kitas be 8 val. miego - lavonas.
Ir kita šneka, kai mūsų norai sutampa su įvairiais ciklais.
Išminčiai be knygų ir kalendorių žino, kas vyksta juose ir aplink juos, jie jaučia save ir aplinką.
Gali pajusti, kada tu nori prisišniaukšti iki nukritimo, o kada pasninkauti. Medituoti gali, kada tavyje yra poreikis tam, o ne kad knygoj parašyta. Vienam užtenka išmiegoti 4 val. ,o kitas be 8 val. miego - lavonas.
Ir kita šneka, kai mūsų norai sutampa su įvairiais ciklais.
Išminčiai be knygų ir kalendorių žino, kas vyksta juose ir aplink juos, jie jaučia save ir aplinką.
Nori nori nori... Kai kurie žmonės niekada nenori daryti kažko teigiamo tai ką, jiem sir nereikia? Jei aš daryčiau tik tai ko noriu , tai kažin ar turėčiau darbą ir šeimą. Be to kai nusiteiki, kad dabar bus taip ir taip, tai imi to ir norėti. Aš labai laukiu Kalėdų, man tai graži šventė. Aš noriu jai kuo geriau pasiruošti, taigi noriu ir kažką padaryti ypatingo. Noriu pabandyti pasigalynėti susavim, kiek mano valia reiškia ir kiek aš esu savo norų vergė. Aš noriu Advento. O jei kartais nenoriu, prisimenu dėl ko visa tai ir prisimenu, kad kartais reikia daryti tai, ką reikia, o noras ateis paskui.
Nori nori nori... Kai kurie žmonės niekada nenori daryti kažko teigiamo tai ką, jiem sir nereikia? Jei aš daryčiau tik tai ko noriu , tai kažin ar turėčiau darbą ir šeimą. [/quote]
Skonio dalykas, ką prie ko traukia...Nemanau, kad jei gyventum pagal širdies balsą ( o tai ir yra tavo tikrasis noras ), tai neturėm darbo ir šeimos. Tikriausiai dirbtum tau labai patinkantį darbą ir turėtum mylinčią ir mylimą šeimą. Tiesiog turėtum palaimintą gyvenimą.
Kiekvienas pasninkas turi prasmę. Tai ko čia ginčytis? Aš irgi pasninkauju kada man dėl tam tikrų priežasčių norisi.
O adventas yra džiugus laukimas
O adventas yra džiugus laukimas
Man pasninkas yra susivaldymas nuo to, ko norisi ir kas nėra blogis, nes jei susivaldai nuo dalykų, kuriuos laikai blogais, tai ne pasninkauji, o nedarai nuodėmės, o jei darai ką nori (nevalgai ko nors pagal poreikį), tai koks čia susivaldymas? Ir labai svarbu KODĖL tu tai darai, nes, jei badauji, kad tilptum į šiuolaikinius standartus, tai irgi nėra pasninkas, nors gertum vien vandenį...
Man patinka Advento ir Gavėnios laikotarpiai. Man patinka pasninkas ir vaikams patinka, nors sakoma, kad jiems nebūtina. Su vaikais darom saldumynų kraitelę, kur nesuvalgom, o įdedam labai mėgstamą skanėstą, o paskui per Kalėdas pasidalinam su svečiais, kaimynais ir t.t. Kitaip, išdalinam kitiems. Čia vaikų pasninkas. O suaugusieji ne tik maisto pasninką darom, bet ir kitokį: tarkim atsisakom kažkokio pomėgio, ydą bandom pažaboti ir t.t. Mūsų šeimoje tie laikotarpiai būna tylos ir ramybės laikotarpiai, kai net kalbam tyliau, lyg paslaptį rezgam... ir maldos laikas ilgesnis būna... Taip kuriam savo šeimos tradicijas, kurias tikimės perduoti per vaikus į ateitį. Ir visai man nesvarbu, kad tai kažkam atrodo masinė psichozė 
Kiekvienas matom pasaulį savo akimis.
Kiekvienas matom pasaulį savo akimis.
QUOTE(Takelis @ 2007 12 03, 22:21)
Skonio dalykas, ką prie ko traukia...Nemanau, kad jei gyventum pagal širdies balsą ( o tai ir yra tavo tikrasis noras ), tai neturėm darbo ir šeimos. Tikriausiai dirbtum tau labai patinkantį darbą ir turėtum mylinčią ir mylimą šeimą. Tiesiog turėtum palaimintą gyvenimą.
Aš ir turiu mėgstamą darbą ir mylimą, manau ir tikrai mylinčią šeimą. Bet tikrai daug ką iš pradžių tenka prisiversti daryti, o paskui ir noras ateina. O gyvenimas mano nuostabus. Kažkada svajodavau apie mirtį, o dabar jos net bijau, nes man taip gera čia gyventi ir taip gyventi, nors negaliu pasakyti, kad tai labai lengva, o ir mano norų dažnai nepaisoma ir pati nelabai jų paisau.
QUOTE(RamuneM @ 2007 12 03, 23:39)
Man patinka Advento ir Gavėnios laikotarpiai. Man patinka pasninkas ir vaikams patinka, nors sakoma, kad jiems nebūtina. Su vaikais darom saldumynų kraitelę, kur nesuvalgom, o įdedam labai mėgstamą skanėstą, o paskui per Kalėdas pasidalinam su svečiais, kaimynais ir t.t. Kitaip, išdalinam kitiems. Čia vaikų pasninkas. O suaugusieji ne tik maisto pasninką darom, bet ir kitokį: tarkim atsisakom kažkokio pomėgio, ydą bandom pažaboti ir t.t. Mūsų šeimoje tie laikotarpiai būna tylos ir ramybės laikotarpiai, kai net kalbam tyliau, lyg paslaptį rezgam... ir maldos laikas ilgesnis būna... Taip kuriam savo šeimos tradicijas, kurias tikimės perduoti per vaikus į ateitį. Ir visai man nesvarbu, kad tai kažkam atrodo masinė psichozė Kiekvienas matom pasaulį savo akimis.
Kiekvienas matom pasaulį savo akimis.
Kaip nuostabu
QUOTE(RamuneM @ 2007 12 03, 21:39)
Man patinka Advento ir Gavėnios laikotarpiai. Man patinka pasninkas ir vaikams patinka, nors sakoma, kad jiems nebūtina. Su vaikais darom saldumynų kraitelę, kur nesuvalgom, o įdedam labai mėgstamą skanėstą, o paskui per Kalėdas pasidalinam su svečiais, kaimynais ir t.t. Kitaip, išdalinam kitiems. Čia vaikų pasninkas. O suaugusieji ne tik maisto pasninką darom, bet ir kitokį: tarkim atsisakom kažkokio pomėgio, ydą bandom pažaboti ir t.t. Mūsų šeimoje tie laikotarpiai būna tylos ir ramybės laikotarpiai, kai net kalbam tyliau, lyg paslaptį rezgam... ir maldos laikas ilgesnis būna... Taip kuriam savo šeimos tradicijas, kurias tikimės perduoti per vaikus į ateitį. Ir visai man nesvarbu, kad tai kažkam atrodo masinė psichozė Kiekvienas matom pasaulį savo akimis.
Kiekvienas matom pasaulį savo akimis.Puiku, kai yra kuriamos šeimos tradicijos. Šaunu, kad abu tėvai tų pačių pažiūrų. Ne visi tą laimę turi...
QUOTE(vaižgantė @ 2007 12 03, 23:12)
Puiku, kai yra kuriamos šeimos tradicijos. Šaunu, kad abu tėvai tų pačių pažiūrų. Ne visi tą laimę turi...
Nesu asmeniškai susidūrusi, todėl daug lengviau kalbėti. Tačiau turiu nuostabią vaikystės draugę, kur tėvas ne tik nepadėjo kurti, bet dar griovė. Grįždavo prisiliuobęs ir išdrąskydavo visus vaikų ir motinos sukurtus namų papuošimus. Į Bažnyčią tekdavo lipti per langus, nes durų raktą paslėpdavo. Paskui pradėjo net drabužius spėlti, tai pamenu kaip pas mus pasilikdavo šventinių drabužių. Tačiau mama nenustojo ir toliau kurti tradiciją, mokyti vaikus ... Vieną Kūčių vakarą, kaip iš giedro dangaus, vyras grįžo visai kitoks vyras ir ėmė su ašaromis daryti atgailą prieš šeimą. Nuo to laiko viskas pasikeitė pas juos. Moteriai prireikė 15 metus kantrybės ir neužmesti dvasinio tobulėjimo bei jo perdavimo vaikams. Dabar tik juos prieš daugelį metų pažinoję gali palinguoti galvą ir pasakyti "mat kaip jis pasikeitė", o kas nežino, tai tik ir suokia, kaip jai pasisekė sutikti neįtikėtinai nuostabų vyrą.
Daug dažniau galima sutikti moterų, kurios pasiduoda ... Tik nesugalvokite, kad kam nors konkrečiai taikau apie pasidavimą, nebent pačios jaučiate, kad taip yra
QUOTE(Luknė @ 2007 12 03, 23:54)
Aš ir turiu mėgstamą darbą ir mylimą, manau ir tikrai mylinčią šeimą. Bet tikrai daug ką iš pradžių tenka prisiversti daryti, o paskui ir noras ateina. O gyvenimas mano nuostabus. Kažkada svajodavau apie mirtį, o dabar jos net bijau, nes man taip gera čia gyventi ir taip gyventi, nors negaliu pasakyti, kad tai labai lengva, o ir mano norų dažnai nepaisoma ir pati nelabai jų paisau.
Kaip nuostabu
Kaip nuostabu 
Gyveni, žmogau, ir mokaisi Kaip svarbu turėti atvirą ir paprastą širdį
Kiek nuostabių dalykų jūs čia parašote
Kaip svarbu dalintis gerąja patirtimi ir ... pasiguosti, kai reikia. Ačiū
Kaip svarbu turėti atvirą ir paprastą širdį Kiek nuostabių dalykų jūs čia parašote
Kaip svarbu dalintis gerąja patirtimi ir ... pasiguosti, kai reikia. Ačiū
QUOTE(vaižgantė @ 2007 12 04, 00:12)
Puiku, kai yra kuriamos šeimos tradicijos. Šaunu, kad abu tėvai tų pačių pažiūrų. Ne visi tą laimę turi...
Deja...
