QUOTE(Patieška @ 2006 12 01, 12:16)
Prasmė, kad kažko sugebi atsisakyt (vardan to dvasinio tikslo), kas nėra blogai, bet tau teikia malonumą (tegu ir skonio prasme). Dėl to matyt ir ne visada lengva, nes eina per žmogaus valią (taip ir ji gi ugdoma). Nors sunkumo laipsnis tikrai nėra nustatytas

Nu jeigu žmogui tai nuolat sąmoningai darant nesunkiai gaunas, negi tai nebe pasninkas?
Turbūt vistiek vadintinas pasninku

,bet jei pvz. atsisakai šokolado, nors to šokolado nė nemėgsti ir visos pastangos teapsiriboja, kad namiškiams jo nenupirktum ir netyčia užsimiršus kokio gabalėlio kartu nesuvalgytum, tai nemanau, kad tai turi kokią didelę dvasinę reikšmę. Niekas gi neverčia pasninkauti, bet man kažkaip atrodo, jei jau sąmoningai nusprendi tai daryti, vertėtų pasirinkti tokį dalyką, kurio tikrai šiaip sunkoka atsisakyti. Žmogui, kuris ir taip maitinasi sveikai ir saikingai, galbūt aktualiau mesti rūkyti, mažiau gaišti laiko savo hobiams, kurie trukdo daugiau pabūti su artimaisiais ir pan. - na čia tik pavyzdžiai, bet bet kuriuo atveju, jei nejauti (ar beveik nejauti), kad kažko atsisakai, tai toks vaikiškas būdas, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika.
Papildyta:
QUOTE(Virdzinija @ 2006 12 01, 19:01)
jei neklystu,ligoniams, nėščioms ir vaikams apribojimai mažesni.
pasninkas - tai duona ir vanduo..
Pasninkas gali būti ir vien vanduo... Gali būti ir nei duona, nei vanduo... Čia nėra, o mano manymu, ir negali būti kažkokių primesntinių apribojimų - nuo žmogaus priklauso, ar jis laikosi pasninko, nuo jo - ir koks tas pasninkas (nebent vienuolijos turi kokius nors savo nuostatus).
❀ Tiesa - visai ne tai, ką galima įtikinamai įrodyti, bet tai, kas viską daro paprasta ir suprantama (A.de Sent Egziuperi)