Paprasta istorija - Gimdymo istorijos

Ilgai dvejojau, ar verta rašyti savo istorija forume. Nugalejo sprendimas rašyti, brandintas tris mėnesius.
Istorija visiškai paprasta. Kaip ir visi stebuklai...
Prasidėjo sausio aštuntą. Pamačiau dvi juosteles teste. Jau prieš tai viską jaučiau ir supratau, nereikėjo nei tų juostelių. Bet verkiau. Keista, vaikas buvo laukiamas, viskas buvo gerai, bet verkiau- gal iš nežinomybės baimės...Pasijaučiau tokia menka prieš gamtos galią. Esu eilinis žmogus ir nešioju savyje kitą žmogų...Neapsakomas jausmas.
Neštumas. Visoms mums išgyvenimai, susiję su vaiko laukimu ir gimimu, atrodo unikalūs...O iš tikrųjų visos mūsų istorijos yra paprastos ir panašios. Tai ir yra nuostabu. Dabar į kiekvieną neščią moterį žiūriu kaip į gyvą stebuklą. Kuris yra šalia, bet tuo pačiu toks nesuprantamas ir paslaptingas. Juk mes labai mažai nutuokiam apie gyvybės atsiradimą. O medicininiai išradimai dar labiau tolina mus nuo to suvokimo....
Neštumas išoriškai buvo standartinis. Su kaip kuriais sunkumais, kurie man tada atrodė neįveikiami, o dabar- menki ir neverti dėmesio.
Artėjant gimdymui, dariausi vis labiau pasimetusi. Buvau vieniša, nors šalia manęs buvo mylintis vyras. Ne, tiksliau ne vieniša, o viena. Likau viena su savim, nes to, gas manyje gyvena, dar neįvardinau kaip atsiro žmogaus, tai buvau aš, dalis manęs.
Iš pradžių gydytojai žadėjo berniuką, paskui mergaitę, o man buvo nesvarbu. Tai yra dalis manęs, koks skirtumas, kokios lyties, spalvos, bruožų...
Deje, neapsiejo be medicininių įsikišimų- vis dėl to tikslumo delei paminėsiu, kad gimdymas buvo skatinamas, kadangi dalelei manęs kilo pavojus. Bet tai smulkmena palyginus su tuo, ką turiu dabar.
Per patį gimdymą, nepaisant skausmo, buvau nepaprastai susijaudinusi (gerąja prasme), kaip per Kaledas, laukiant kokios nors ypatingos dovanos. Ir ją gavau. Ir dar kokią nuostabią! Ta dovana mirksėjo didžiulėm akim ir godžiai valgė mano pieną. Paskui riktelėjo. Muistėsi suvystyta į ligoninės palutes. Pavadinau ją Ieva.
Dar nejaučiau tokių motiniškų jausmų, kaip dabar. Manau, daugeliui mūsų tai ateina ne per vieną dieną. Iš pradžių jaučiau jai begalinį gailestį...dėl to, kad ji yra maža, bejėgė, ištraukta iš savo šilto ir jaukaus pasaulio. O dideliam pasaulyje, kur aš ją atvedžiau, pilna pavojų ir purvo. Ar pajėgsiu ją apsaugoti nuo to?...
Dabar susidraugavom. Praejo kažkur trys savaitės, kol tikrai radom bendrą kalbą, išmokom gražiai valgyti ir ramiai miegoti.
Jaučiuosi išdidžiai- pagimdžiau nuostabų žmogų, sugebu tą žmogų išmaitinti, apsaugoti...juokais galiu pasakyti, kad manyje prabudo kažkokią pirmykštė moteris, patelė, ginanti savo atžalas. Iki to buvau tik nuobodus šiuolaikiškas žmogus.
Dabar esu pilnavertė.
Kaip ir visos Jūs.

Štai tokia ilga ir galbūt paini istorija...

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis