QUOTE(adis @ 2007 05 19, 19:30)
Pritrenkiantis, tavo daktarėlis. Tikėjausi kažko ypatingo, nepaprasto, pralenkė visus mano lūkesčius.

Dabar aišku, kodėl jis tave išbučiavo...
Ačiū, už įdėtų pastangų įvertinimą.

Nežinau, kiek reikšmės turėjo paminklėlio kokybė. Matyt, kažkiek turėjo. Tačiau manau, jog labiausiai Dr. pribloškė ir sujaudino suvokimas, jog atsitiko ne dėkingumo, o jo profesionalumo ir asmeninių savybių įvertinimo aktas.
QUOTE(adis @ 2007 05 19, 19:30)
Dėl stomos, gulėjau ligoninėje su moterimis, kurios ją turėjo. Galvojau, kiek žmogus daug gali. Vienai iš jų (vėliau sužinojau) ją pašalino ir atstatė žarnyno veiklą, bet skundėsi, kad atsirado stiprūs skausmai ir gailėjosi, kad išsiėmė. Susiskambindavome, vėliau ji liovėsi, dar kelis kartus savo iniciatyva šnektelėjau, nuotaikos jos buvo ne kokios...Kaip dabar nežinau, nebeskambinu, nes situacija buvo kebli, nežinau net ar dar čia...
Dar, jau paskutinį kartą, paminkysiu stomos temą. Gal kam pravers.
Skaičiau amerikiečių forume, kaip gyvenasi žmonėms su stoma bei ją pašalinus. Turintys tiesiosios žarnos stomą vargsta mažiau nei jos netekę. Tai suprantama, nes beveik visada pašalinama žarnos dalis su raumenynu, reguliuojančiu tuštinimosi procesą, ir atsiranda nevaldomo tuštinimosi bėda. Minėtame forume žmonės rašo, kaip su šia bėda kovoja. Neduok Dieve, tokio gyvenimo, kaip kad pas juos gaunasi. Manau, jog vėliau ar anksčiau jie grįžta prie stomos. Taip atsitiko ir su mano draugės tėvuku iš pradžių užsispyrė, kad stomą pašalintų, o po 3 metų, pavargęs ir įsivaręs depresiją, paprašė, kad ją gražintų atgal. Atgavus stomą, gyvenimas sugrįžo beveik į normalias vėžes.
QUOTE(adis @ 2007 05 19, 19:30)
Kaip tavo slanksteliai gyvuoja, apsiramino, pasiutpolkės nebešoka???
Stuburą kartais kiek pamaudena, bet ranką paliko ramybėje. Savo globon mane pasiėmė maniškio senas ir geras pažįstamas neurochirurgas, baisi įžymybė LT ir net EU mastelyje, gražuolis

, fainuolis

, etc. Mes su juo susitikome ir pasikalbėjome, kaip mudu gyvensime, mat abu turime stuburo išvaržas aš išsėdėtas prie kompo, o jis išstovėtas prie operacinio stalo. Nusprendėme, jog nesioperuosime, sportuosime, gulėsime ant teisingų pagalvių bei čiužinių ir pan. Žodžiu, nieko ypatingo nedarysime, bet dar ilgai ramiai gyvensime. Nuo tokių kalbų man pasidarė ramu ir linksma. Jei jau gydytojas, geriausiai žinantis, ką šita liga gali pridirbti ir galiausiai pridirbs, dėl šito nesuka galvos, tai ko man pergyventi? Po pasikalbėjimo reikalai ėmė mikliai gerėti ir pasidarė tiek geri, kad apie juos aš jau nė negalvoju.