Su vyru to laukėm virpančiom širdim ir su dideliu nekantrumu.Artėjant tai nuostabiai dienai širdis pradėjo plakt vis smarkiau, nrs žinojau kad jau tuoj , tuoj išvysiu savo vaikutį.Galėsiu jį pabučiuot, priglaust sau prie krūtinės ir apsipilt džiaugsmo ašarom.Tai buvo spalio 17 diena.Prieš tai dieną man jau skaudėjo nugarą ir kartkartėmis sumausdavo pilvą.Tačiau įtikinėjau save kad dar neverta džiaugtis nes tai tikriausiai paruošiamieji.Tačiau antradienį-spalio 17 nusprendžiau pasirodyt savo ginekologei.Ji mane apžiūrėjao ir pasakė kad jau 3 pirštų atsidarymas.Širdis suspurdėjo ir nušvito veidas.Supratau kad jau laikas.Laikas kuris pakeis mano ir vyro gyvenimą.Kaip bebūtų keista nejaučiau jokios baimės ar nerimo.Buvau labai rami ir atsipalaidavus.Prieš važiuojant namo pasiimt daiktų (na 2 tašės jau buvo sukrautos prieš 2 savaites)

aš dar užsukau į švaros prekių parduotuvę, po to dar kažkur.Na žodžiu nepanikavau, nesiverčiau per galvą ir neskubėjau.Grįžę namo pasiėmėm daiktus.Ir tada kažkas suvirpėjo krūtinėje.Galbūt tada supratau kad jau gimdysiu ko visąlaik bijojau.Nuvažiavom į ligoninę.Gyd.su kuria tariausi dėl gimdymo apžiūrėjo ir pasakė kad veiksmas vyksta labai lėtai ir kad tai gali trukt net savaitę.Tad nusprendėm skatint.Ir štai jau mes su vyru gimdykloje.Sėdėjau ant lovos krašto ir jaučiau kad tuoj pravirksiu tik nesupratau kodėl.Ašara nuriedėjo mano skruostu ...tačiau iš laimės kad pagaliau būsim trise.

Atėjo akušerė,pastatė lašalinę skysščių mat aš dariausi epidūra.O po to jau pradėjo leist skatinamuosius.Kai prasidėjo sarėmiai tada sunerimau, nes buvau labai nekantri skausmui.Vyras stovėjo šalia manęs-galvugaly.Jaučiau kad skausmas vis stiprėja.Tačiau bandžiau laikytis ir nešaukti.Tačiau kai buvo 50 procentų stiprumo nebepakėliau ir ptradėjau dejuoti ir pastoviai klausiau vyro kada ateis padaryt epidūrą.Skausmas stiprėjo , stiprėjo ir mano dejavimas kol galiausiai net nejaučiau kaip pradėjau šaukti.Atėjus anesteziologei irpadarius epidūrą mano kančia truputį sumažėjo, bet nedingo.Kai buvo 100 ir daugiau procentų stiprumo sarėmiai skaudėjo taip pat kaip tie 50.Pilvo apačioje pajaučiau keistą dalyką, lyg norėtum tuštytis (gydytoja buvo perspėjusi kad kai taip atsitiks, t.y nusileis kūdikėlio galvytė bus laikas...)Šiaip ne taip nulipau nuo lovos ir sėdėdama ant spec, tuštinimosi kėdės pradėjau rėkti, nors ir kaip stengiausi nepasiduoti skausmui.Kai buvo paruoštas gimdymo stalas.Gyd pasakė jog kai praeis sąrėmis reikės kipt ant jo.Tačiau kai jau buvo laikas lipt aš bijojau pakrutėt bijojau to skausmo, kuris manęs laukia.Tačiau sisiėmiau ir atsiguliau ant jo.Gyd. pasakė ką man reikės daryt ir kaip, o tada tai jau prasidėjo.Sulaukus sąrėmio stūmiau kiek turėjau jėgų.Stengiausi dėl vaikelio.Pirmieji stumimai buvo labai skausmingi bet išlindus galvytei stumti pasidarė lengviau.Stūmiau taip kad net kraujas prasimušė pro nosį tačiau neišsigandau ir dariau tai toliau.Atidaviau visa savo jėgas sukauptas per tuos 9 mėnesius, kad tik kuo greičiau viskas pasibaigtų.Ir pagaliau pajutai kad manyje jau nieko nėra o mano angelėlis gulėjo man ant krūtinės.Nežinojau kaip elgtis.Ar verkt ar rėkt iš laimės.Tačiau nei verkiau nei rėkiau, o tik pilnu jaudulio ir meilės balsu kartojau:"Gražvydai(toks mano vyro vardas),pažiūrėk kokia graži, kokia maža mūsų dukrytė!"Tą stebuklingą naktį praleidom trise.Tai buvo nuostabiausia naktis mano gyvenime.