Man atrodo, jei tai butu teisybe - toks tyrimas nebutu numestas keleto metu atgal leidiniuose. Ir toliau butu nagrinejamas. Cia kaip su kelione i Menuli, atseit zmones keliavo, o pakartot "nebereikia"
QUOTE(Foxenas @ 2004 12 27, 22:19)
Sorry, bet nuo kada "The Economist" rasoma patikima info apie genetika ir baltymus??? Greiciausiai paskelbe kazkokias nuogirdas
Na, kas jau kas, bet the Economist neskelbia nuogirdų. Kiek pamenu, ten nebuvo tiesiogiai kalbama apie jokį baltymą, bet apie "veislės" grynumą- buvo kažikastai. Pabandysiu atkapstyti gal archyvuose kažkur, galų gale, jei internetu tie archyvai neprieinami, tai pas mus tamsiam kambaryje visi tie "The Economist" stirtomis sukrauti. Pasiknisiu, tik dabar laiko neturiu. Plius, išvykstu iki sausio 7. Jei kas užsiimtų paieškom anksčiau- neprieštaraučiau
.P.S. Vat, vyrui skambinsiu, paklausiu- jo atmintis fenomenali. Sekundėlę.
P.P.S. Užimtas telefonas, tai palaukit dešimt- penkiolika minučių.
.
Aga, as irgi apie tuos ezoterinius baltymus esu girdejusi 
As "the Economist" neskaitau, bet pries kelis metus straipsnis apie tai "Moteryje" buvo.
Nu ka as zinau
Kadangi zmones yra visi veisliniai ir vienos rusies, tai kazkaip sudetinga butu atkast is kur ten kokie ten genai islenda...aiskiau butu, jei skirtingu rasiu tevai palikuoniu sulaukia pvz. turi koki juodaodi meiluzi pries 10 metu ir tik oba po 10 metu gimsta vaikas mulatas, o oficialus tevelis tai blondinas 
nu nuo aborto perejom prie mistiniu baltymu
As "the Economist" neskaitau, bet pries kelis metus straipsnis apie tai "Moteryje" buvo.Nu ka as zinau
Kadangi zmones yra visi veisliniai ir vienos rusies, tai kazkaip sudetinga butu atkast is kur ten kokie ten genai islenda...aiskiau butu, jei skirtingu rasiu tevai palikuoniu sulaukia pvz. turi koki juodaodi meiluzi pries 10 metu ir tik oba po 10 metu gimsta vaikas mulatas, o oficialus tevelis tai blondinas nu nuo aborto perejom prie mistiniu baltymu
QUOTE(Daiva @ 2003 10 17, 19:06)
Ramune,
Vis prisimenu tavo laiškelį dar nuo tuomet, kai tik parašei pirmąjį...
Niekada nepasmerkiu moterų, kurios pasidaro abortus, nors, aišku, esu prieš juos...Ne mano tai reikalas ir tikrai ne man jas teisti...Tas, kurios neturi vaikų, netgi kažkaip suprasti galiu...Sunku įsivaizduoti motinystę, gyvybę savyje, ryšį su vaiku, kol to nepatiri...Bet vat kaip reikia ryžtis abortui jau turint vaiką įsivaizduoti negaliu...Atsiprašau, jei tai atrodo kategoriška...Kalbu tik apie savo pojūčius...Nežinau, kas turėtų nutikti mano gyvenime, kad pasidaryčiau dar vieną abortą, neįsivaizduoju tokios situacijos ir žinau, kad jos nėra...Net kai buvo negimdinis nėštumas džiaugiausi, kad jis žuvo pats ir nereikėjo "išpjauti" jau plakančios širdelės...
Turėjau vienintelį abortą dar iki sūnaus gimimo. Pasakiau, kad laukiuosi draugui. Pokalbis buvo trumpas, jis pasakė "reikia kažką daryti". Negaliu jo kaltinti, jis buvo geras žmogus, mane labai mylėjo, jei būčiau spaudus esu tikra būtume ir apsivedę. Tačiau buvau išdidi ir ambicinga, pasakiau, kad pajuokavau ir visam laikui jį palikau. Manau, jis ir po šiai dienai liko su klaustuku, nes kurį laiką dar ieškojo manęs, o aš su juo net ir nekalbėjau, bet ne apie tai...
Abortą pasidariau lengvai, ta prasme nebuvo jokios sąžinės graužaties, o ir išėjus iš ligoninės pajaučiau tik palengvėjimą ir jokio kaltės jausmo. Kodėl? Aišku, jaunystės kvailumas ir neatsakingumas (buvau 20-ies). Be to, buvo tarybiniai laikai. Kokio nors supratimo apie vaisių ir gyvybę dar moters kūne neturėjau jokio supratimo (tik gerokai vėliau pasirodė pas mus pirmosios nuotraukos ir kalbos, kaip vystosi gemalas, kaip jis atrodo, kada pradeda plakti jo širdutė, kada formuojasi organai, rankytės, kojytės, kada jis pradeda jausti). Išpjoviau jį tada tiesiog kaip kokį nereikalingą mėsos gabaliuką.....
O visų tų nuotraukų ir vaisiaus video vaizdų negaliu žiūrėti iki šiol, nors praėjo jau 17 metų..........Ir dabar matau tą savo vaikiuką su rankytėm, kojytėm ir plakančia širdele, visą susigūžusį ir išsigandusį - "ką jūs su manim darote". Būtent toks mano tas vaikiukas jau buvo, mažas bejėgis žmogutis...
Ką padariau supratau tik tuomet, kai gimė sūnus (irgi nesantuokinis vaikas, tačiau ačiū mano mamai aš jį turiu, nors sąlygų tikrai jokių neturėjome). Ir vat kuo labiau augo mano sūnus, tuo labiau kasdien vis didėjo mano kaltė...Auginau kažkuria prasme juos abudu. Žiūrėjau į besišypsantį savo sūnelį ir mačiau negimusią šypseną, mačiau visus nežengtus pirmuosius žingsnius, girdėjau visus neištartus "mama", jaučiau visus kartus, kai mano vaikas manęs neapkabino, kai nepasakė, kad mane myli...Turiu nepaprastai gerą sūnų, gal kaip dar didesnį priekaištą, kad galėjau turėti dar vieną, kuriam neleidau gyventi...Ilgai matydavau jo negimusias akis. Kiekvieną vakarą migdydama savo sūnų prisimindavau ir negimusį vaikelį.
Tenoriu pasakyti, kad tai yra kaltė visam gyvenimui....Jei jos nėra, kažkas netvarkoje su sąžine...Kuo tampi sąmoningesnis ir atsakingesnis, tuo ji didesnė. Ir niekur mes nuo jos nepabėgsim...Kas padaryta, tas padaryta. Ne be reikalo ji laikoma mirtina nuodėme. Ir ne dėl to, kad jos negalima atleisti. Dievas ir ją atleidžia. Ji mirtina, todėl kad jos neįmanoma pamiršti.
Nenorėjau dar labiau įaudrinti, tiesiog ir pačiai labai skauda, todėl žinau, kad turiu su kuo, su jumis pasidalinti.
Kurį laiką jaučiuos geriau ir galiu su tuo gyventi...Vis dėlto padėjo kunigas. Jei neradote pas kunigą paguodos, vadinasi tai ne tas kunigas, gal ne tuos žodžius pasakė, gal ne taip juos supratote...
Dar a.a.Monsinjoras Vasiliauskas man pasakė "savo mirties valandą, jei būsi sąmoninga, galvok tik apie tą vaikelį, melskis už jį ir maldauk atleidimo". Turbūt nebūdavo dienos, kad apie tai negalvočiau, kol prieš gerą pusmetį paklausiau kito kunigo "ką man daryti, kaip man su tuo gyventi, Dievas man atleido, bet ką daryti, jei aš negaliu pati sau atleisti?...Ir jeigu man net mirties akivaizdoje reikia melsti atleidimo, gal net ir Dievas man negali atleisti?..." Negaliu rašyti visko, ką man pasakė vyskupas, pasakysiu tik vieną frazę, kuri mane "išgydė", gal padės ir jums - "KAS ATLEISTA, TO JAU NEBĖRA".
Vis prisimenu tavo laiškelį dar nuo tuomet, kai tik parašei pirmąjį...
Niekada nepasmerkiu moterų, kurios pasidaro abortus, nors, aišku, esu prieš juos...Ne mano tai reikalas ir tikrai ne man jas teisti...Tas, kurios neturi vaikų, netgi kažkaip suprasti galiu...Sunku įsivaizduoti motinystę, gyvybę savyje, ryšį su vaiku, kol to nepatiri...Bet vat kaip reikia ryžtis abortui jau turint vaiką įsivaizduoti negaliu...Atsiprašau, jei tai atrodo kategoriška...Kalbu tik apie savo pojūčius...Nežinau, kas turėtų nutikti mano gyvenime, kad pasidaryčiau dar vieną abortą, neįsivaizduoju tokios situacijos ir žinau, kad jos nėra...Net kai buvo negimdinis nėštumas džiaugiausi, kad jis žuvo pats ir nereikėjo "išpjauti" jau plakančios širdelės...
Turėjau vienintelį abortą dar iki sūnaus gimimo. Pasakiau, kad laukiuosi draugui. Pokalbis buvo trumpas, jis pasakė "reikia kažką daryti". Negaliu jo kaltinti, jis buvo geras žmogus, mane labai mylėjo, jei būčiau spaudus esu tikra būtume ir apsivedę. Tačiau buvau išdidi ir ambicinga, pasakiau, kad pajuokavau ir visam laikui jį palikau. Manau, jis ir po šiai dienai liko su klaustuku, nes kurį laiką dar ieškojo manęs, o aš su juo net ir nekalbėjau, bet ne apie tai...
Abortą pasidariau lengvai, ta prasme nebuvo jokios sąžinės graužaties, o ir išėjus iš ligoninės pajaučiau tik palengvėjimą ir jokio kaltės jausmo. Kodėl? Aišku, jaunystės kvailumas ir neatsakingumas (buvau 20-ies). Be to, buvo tarybiniai laikai. Kokio nors supratimo apie vaisių ir gyvybę dar moters kūne neturėjau jokio supratimo (tik gerokai vėliau pasirodė pas mus pirmosios nuotraukos ir kalbos, kaip vystosi gemalas, kaip jis atrodo, kada pradeda plakti jo širdutė, kada formuojasi organai, rankytės, kojytės, kada jis pradeda jausti). Išpjoviau jį tada tiesiog kaip kokį nereikalingą mėsos gabaliuką.....
O visų tų nuotraukų ir vaisiaus video vaizdų negaliu žiūrėti iki šiol, nors praėjo jau 17 metų..........Ir dabar matau tą savo vaikiuką su rankytėm, kojytėm ir plakančia širdele, visą susigūžusį ir išsigandusį - "ką jūs su manim darote". Būtent toks mano tas vaikiukas jau buvo, mažas bejėgis žmogutis...Ką padariau supratau tik tuomet, kai gimė sūnus (irgi nesantuokinis vaikas, tačiau ačiū mano mamai aš jį turiu, nors sąlygų tikrai jokių neturėjome). Ir vat kuo labiau augo mano sūnus, tuo labiau kasdien vis didėjo mano kaltė...Auginau kažkuria prasme juos abudu. Žiūrėjau į besišypsantį savo sūnelį ir mačiau negimusią šypseną, mačiau visus nežengtus pirmuosius žingsnius, girdėjau visus neištartus "mama", jaučiau visus kartus, kai mano vaikas manęs neapkabino, kai nepasakė, kad mane myli...Turiu nepaprastai gerą sūnų, gal kaip dar didesnį priekaištą, kad galėjau turėti dar vieną, kuriam neleidau gyventi...Ilgai matydavau jo negimusias akis. Kiekvieną vakarą migdydama savo sūnų prisimindavau ir negimusį vaikelį.
Tenoriu pasakyti, kad tai yra kaltė visam gyvenimui....Jei jos nėra, kažkas netvarkoje su sąžine...Kuo tampi sąmoningesnis ir atsakingesnis, tuo ji didesnė. Ir niekur mes nuo jos nepabėgsim...Kas padaryta, tas padaryta. Ne be reikalo ji laikoma mirtina nuodėme. Ir ne dėl to, kad jos negalima atleisti. Dievas ir ją atleidžia. Ji mirtina, todėl kad jos neįmanoma pamiršti.
Nenorėjau dar labiau įaudrinti, tiesiog ir pačiai labai skauda, todėl žinau, kad turiu su kuo, su jumis pasidalinti.
Kurį laiką jaučiuos geriau ir galiu su tuo gyventi...Vis dėlto padėjo kunigas. Jei neradote pas kunigą paguodos, vadinasi tai ne tas kunigas, gal ne tuos žodžius pasakė, gal ne taip juos supratote...
Dar a.a.Monsinjoras Vasiliauskas man pasakė "savo mirties valandą, jei būsi sąmoninga, galvok tik apie tą vaikelį, melskis už jį ir maldauk atleidimo". Turbūt nebūdavo dienos, kad apie tai negalvočiau, kol prieš gerą pusmetį paklausiau kito kunigo "ką man daryti, kaip man su tuo gyventi, Dievas man atleido, bet ką daryti, jei aš negaliu pati sau atleisti?...Ir jeigu man net mirties akivaizdoje reikia melsti atleidimo, gal net ir Dievas man negali atleisti?..." Negaliu rašyti visko, ką man pasakė vyskupas, pasakysiu tik vieną frazę, kuri mane "išgydė", gal padės ir jums - "KAS ATLEISTA, TO JAU NEBĖRA".
Dabar tik pastebėjau šį laiškelį, todėl noriu pasakyti keletą žodelių.
Aš tave suprantu, dar labiau tavimi kaip moterimi žaviuosi, ne dėl to, kad tai padarei, bet dėl to kaip tu išmokai su tuo gyventi. Kadangi tave pažįstu, dabar suprantu, koks nuostabus esi žmogus. Tapai man dar artimesnė.
QUOTE(norge @ 2004 12 22, 18:11)
Nemanau, kad gauti netyčiuką - gyvenimo tragedija. Gerai čia viena mergica pasako- neikit į lovą su vyru, kurio vaikų nenorite. Tada nebus tokių dilemų, kokios šioje temoje diskutuojamos.
Gerai čia viena mergica pasako- neikit į lovą su vyru, kurio vaikų nenorite. Tada nebus tokių dilemų, kokios šioje temoje diskutuojamos.sory, norge, kad cituoju tik tavo posta, nes kiek suprantu ir kiek pati skaiciau-daug yra taip mananciu, kad nereik eit i lova su vyru, kurio vaiko nenorite... velnias... kaip lengva sneket, nepapuolus i tokia situacija, kaip lengva jums vaidint skaistuoles, gerietes, issimokslinusias supermamas... betkokiu atveju ant kaktos neparashyta, betkokiu atveju ir ce nesuzinosim, kaip yra istikruju... nenoriu nieko izeist, bet juk visko buna-VISKO! Ir reiketu labiau privengt zodzio NIEKADA... Gyvenimas-keistas dalykas... ir yra lengviausia smerkti tas, kurias pagal visuomenes normas, turetumeme pasmerkt, nes argi butu idomu tiesiog seip sneketi apie nieka ir bileka? Ce as apie abortus... O apie gulimasi su vyru, kurio vaiko nenori turet... O gal nori? tiesiog ne viskas nuo noru priklauso ...
Вот возник у меня вопрос. Написала, где в Каунасе лучше сделать аборт. Так тему убрали. Мне кажется это очень глупо- никого не хочу обидеть. Но ведь оттого, что тему убрали, я не буду все равно рожать на данный период времени больного ребенка (что скорее всего), без жилья и без того, что пока не встали на ноги. Может лучше помочь мамам в поисках хорошей клиники. И не надо делить жизненные ситуации на черное и белое.
Server , aborta dauguma darosi , bet to neafisuojam tiesiog tu kliniku yra pilna ir jos tikrai viska kuo puikiausiai sutvarkys 
matai yra daug tokiu mamu ,kurios nesulaukia 
todel joms skaudu skaityt tokias temas - suprast reikia ir kitus
tiesiog tu kliniku yra pilna ir jos tikrai viska kuo puikiausiai sutvarkys matai yra daug tokiu mamu ,kurios nesulaukia todel joms skaudu skaityt tokias temas - suprast reikia ir kitus
QUOTE(Arvira @ 2005 01 07, 20:08)
Server , aborta dauguma darosi , bet to neafisuojam tiesiog tu kliniku yra pilna ir jos tikrai viska kuo puikiausiai sutvarkys matai yra daug tokiu mamu ,kurios nesulaukia todel joms skaudu skaityt tokias temas - suprast reikia ir kitus
tiesiog tu kliniku yra pilna ir jos tikrai viska kuo puikiausiai sutvarkys matai yra daug tokiu mamu ,kurios nesulaukia todel joms skaudu skaityt tokias temas - suprast reikia ir kitus Ну вот не знаю
где и какая клиника лучше, и по операциям и по ценам.Я сама была на месте тех мам и прекрасно их понимаю.
Но ведь выходит тоже самое как, если кто-то состоятельный пишет о финансовом благополучии, несостоятельным больно читать. Или как замужние пишут о муже, так незамужнем больно читать.... Можно продолжать без конца о полярности нашей жизни
Но ведь у каждого свои проблемы 
Sever, vaiko gyvybe tai ne vyra ar pinigu tureti/netureti. Tema buvo uzdaryta del to, kad siek tiek absurdiska mamu forume dalintis kur kas geriau ir uz kiek daro abortus. Lietuvoje jie leidziami, taciau tai is esmes baisus dalykas, ir ne vienas gydytojas tuo nesididziuoja. Nemaciau ne vienos privacios klinikos kuri normaliai lankstinuke reklamuotusi kad daro abortus. Ar tu manai kad butum gavus atsakymu i toki klausima? Ar moterims tai didelis dziaugsmas kad dalintusi tokia informacija, manau viska kas susije su tuo stengiasi kuo greiciau pamirsti, nors ir tai trauma lieka visam gyvenimui.
O jeigu jau taip reikalas prispyre, tai susirask koki zinomesni ginekologa, nueik privaciai ir pasidarysi be klausimu. Visi jie daro, o kurie nedaro - tai garsiai ir sako.
O jeigu jau taip reikalas prispyre, tai susirask koki zinomesni ginekologa, nueik privaciai ir pasidarysi be klausimu. Visi jie daro, o kurie nedaro - tai garsiai ir sako.
Vasara - ты мне рассказываешь о жизни
так, что лучше родить больного ребенка Знаешь окажись ты в незнакомом месте, с двумя детьми, без жилья и на руках еще двое. И я посмотрю твои разговоры о высоком, а потом ты расскажешь ребенку инвалиду о своей любви Я может и задумалась о рождении ребенка, если была бы уверена в здоровье или ты мне предлагаешь родить неведому зверюшку. Если ты такая безгрешная - так брось в меня камень
Tai gal su tuo vaikučiu Tau likimas atneš laimę ir sėkmę, o gal dvasios ramybę. Nenoriu kištis ne į savo reikalą, bet negaliu susilaikyti. Sever, būk gera, dar pagalvok. Man ir gi nelengva gyvenime buvo, oi oi kiek pragyvenau per savo neilgą gyvenimėlį. Aš ne ta princesė, kuri Tau reguliuioja, pati vargo nepatyrusi. JEI TIK YRA NORAS, TAI PABENDRAUKIM, GAL PAVYKS PAKREIPTI TAVO MINTIS KITA LINKME. Prašau
