Ramune,
Vis prisimenu tavo laiškelį dar nuo tuomet, kai tik parašei pirmąjį...
Niekada nepasmerkiu moterų, kurios pasidaro abortus, nors, aišku, esu prieš juos...Ne mano tai reikalas ir tikrai ne man jas teisti...Tas, kurios neturi vaikų, netgi kažkaip suprasti galiu...Sunku įsivaizduoti motinystę, gyvybę savyje, ryšį su vaiku, kol to nepatiri...Bet vat kaip reikia ryžtis abortui jau turint vaiką įsivaizduoti negaliu...Atsiprašau, jei tai atrodo kategoriška...Kalbu tik apie savo pojūčius...Nežinau, kas turėtų nutikti mano gyvenime, kad pasidaryčiau dar vieną abortą, neįsivaizduoju tokios situacijos ir žinau, kad jos nėra...Net kai buvo negimdinis nėštumas džiaugiausi, kad jis žuvo pats ir nereikėjo "išpjauti" jau plakančios širdelės...
Turėjau vienintelį abortą dar iki sūnaus gimimo. Pasakiau, kad laukiuosi draugui. Pokalbis buvo trumpas, jis pasakė "reikia kažką daryti". Negaliu jo kaltinti, jis buvo geras žmogus, mane labai mylėjo, jei būčiau spaudus esu tikra būtume ir apsivedę. Tačiau buvau išdidi ir ambicinga, pasakiau, kad pajuokavau ir visam laikui jį palikau. Manau, jis ir po šiai dienai liko su klaustuku, nes kurį laiką dar ieškojo manęs, o aš su juo net ir nekalbėjau, bet ne apie tai...
Abortą pasidariau lengvai, ta prasme nebuvo jokios sąžinės graužaties, o ir išėjus iš ligoninės pajaučiau tik palengvėjimą ir jokio kaltės jausmo. Kodėl? Aišku, jaunystės kvailumas ir neatsakingumas (buvau 20-ies). Be to, buvo tarybiniai laikai. Kokio nors supratimo apie vaisių ir gyvybę dar moters kūne neturėjau jokio supratimo (tik gerokai vėliau pasirodė pas mus pirmosios nuotraukos ir kalbos, kaip vystosi gemalas, kaip jis atrodo, kada pradeda plakti jo širdutė, kada formuojasi organai, rankytės, kojytės, kada jis pradeda jausti). Išpjoviau jį tada tiesiog kaip kokį nereikalingą mėsos gabaliuką.....

O visų tų nuotraukų ir vaisiaus video vaizdų negaliu žiūrėti iki šiol, nors praėjo jau 17 metų..........Ir dabar matau tą savo vaikiuką su rankytėm, kojytėm ir plakančia širdele, visą susigūžusį ir išsigandusį - "ką jūs su manim darote". Būtent toks mano tas vaikiukas jau buvo, mažas bejėgis žmogutis...
Ką padariau supratau tik tuomet, kai gimė sūnus (irgi nesantuokinis vaikas, tačiau ačiū mano mamai aš jį turiu, nors sąlygų tikrai jokių neturėjome). Ir vat kuo labiau augo mano sūnus, tuo labiau kasdien vis didėjo mano kaltė...Auginau kažkuria prasme juos abudu. Žiūrėjau į besišypsantį savo sūnelį ir mačiau negimusią šypseną, mačiau visus nežengtus pirmuosius žingsnius, girdėjau visus neištartus "mama", jaučiau visus kartus, kai mano vaikas manęs neapkabino, kai nepasakė, kad mane myli...Turiu nepaprastai gerą sūnų, gal kaip dar didesnį priekaištą, kad galėjau turėti dar vieną, kuriam neleidau gyventi...Ilgai matydavau jo negimusias akis. Kiekvieną vakarą migdydama savo sūnų prisimindavau ir negimusį vaikelį.
Tenoriu pasakyti, kad tai yra kaltė visam gyvenimui....Jei jos nėra, kažkas netvarkoje su sąžine...Kuo tampi sąmoningesnis ir atsakingesnis, tuo ji didesnė. Ir niekur mes nuo jos nepabėgsim...Kas padaryta, tas padaryta. Ne be reikalo ji laikoma mirtina nuodėme. Ir ne dėl to, kad jos negalima atleisti. Dievas ir ją atleidžia. Ji mirtina, todėl kad jos neįmanoma pamiršti.
Nenorėjau dar labiau įaudrinti, tiesiog ir pačiai labai skauda, todėl žinau, kad turiu su kuo, su jumis pasidalinti.
Kurį laiką jaučiuos geriau ir galiu su tuo gyventi...Vis dėlto padėjo kunigas. Jei neradote pas kunigą paguodos, vadinasi tai ne tas kunigas, gal ne tuos žodžius pasakė, gal ne taip juos supratote...
Dar a.a.Monsinjoras Vasiliauskas man pasakė "savo mirties valandą, jei būsi sąmoninga, galvok tik apie tą vaikelį, melskis už jį ir maldauk atleidimo". Turbūt nebūdavo dienos, kad apie tai negalvočiau, kol prieš gerą pusmetį paklausiau kito kunigo "ką man daryti, kaip man su tuo gyventi, Dievas man atleido, bet ką daryti, jei aš negaliu pati sau atleisti?...Ir jeigu man net mirties akivaizdoje reikia melsti atleidimo, gal net ir Dievas man negali atleisti?..." Negaliu rašyti visko, ką man pasakė vyskupas, pasakysiu tik vieną frazę, kuri mane "išgydė", gal padės ir jums - "KAS ATLEISTA, TO JAU NEBĖRA".
Dabar tik pastebėjau šį laiškelį, todėl noriu pasakyti keletą žodelių.
Aš tave suprantu, dar labiau tavimi kaip moterimi žaviuosi, ne dėl to, kad tai padarei, bet dėl to kaip tu išmokai su tuo gyventi. Kadangi tave pažįstu, dabar suprantu, koks nuostabus esi žmogus. Tapai man dar artimesnė.