QUOTE(rasve @ 2008 04 11, 11:49)
Alfija, aš labai džiaugiaus, kad iš Kauno gryžom į savo provinciją. Jau kaip čia mumis rūpinosi, tai esu gydytojai dėkinga iš šiandien, praėjus metams po dukrytės mirties

Ir rūpinosi tikrai ne dėl pinigų, nes ji paprasčiausiai neėmė
nors mes bandėm duot Bet gydytoja sakė, kad nuo tų pinigų nei jau, nei mums nei mūsų mažulei bus geriau. Tik gryžusi čia supratau, kaip gerai, kad mes nepalikom savo coliukės vaikų namuose. Tik čia supratau, kad ir aš pati galiu ja pasirūpinti. Žodžiu, ji buvo mūsų ir gydytoja, ir draugė ir visa kas tik gali būti. Ko tikrai nesulaukėm didmiestyje. Ten manau paprasčiausiai jie nepajėgtų taip visais rūpintis, juk ne vienas toks vaikelis yra.
vadinasi jums tiesiog labai pasisekė

, ir labai džiaugiuosi tuo. Ne apie pinigus yra kalba, o apie provincijos galimybes padėti apskritai. Sakykim mes savo ligoninėj-respublikinio pavaldumo, susiduriam su aibe dalykų, kur medikai tiesiog bejėgiai dėl materialinės bazės nebuvimo. Tos kuri turėtų būti skirta reabilitacijai. Galiu tik pakartot jog didžioji dalis ypatingų vaikelių sėkmingai sulaukia pilnametystės ir mums, mamoms jie visada išlieka vaikais, bet tik mamoms. Nuo pilnametystės, o kai kur ir griežtai nuo šešiolikos mūsų vaikai jau ne vaikai o suaugusieji, tenka kreiptis į tuos suaugusiujų gydytojus, požiūris ir darbo kokybė labai tada skiriasi.
Šaunuoliai , kad nepalikot, ir ne apie palikimą kalba. Kalbėjau apie tai kas būna kai sulaukia vaikai tų mokyklinių metų, apie tas komisijas irt.t. Aš imu visų neįgaliųjų visumą, o ne konkrečius atvejus, ar atskirą sindromą. Sutrikimų yra begalės, ne su visais aš, kaip psichiatrė esu netgi susidūrus per visą praktiką. Žodžiu viskas yra labai neblogai kol vaikas tik vaikas o vėliau visko būna, jau vien ką reiškia kad ir tai kada autistai po pilnametystės yra "sveiki", ir neturi jokios grupės. Bet čia jau nebe apie tai.
Palieku klausimą tą patį- ar tėvai iš kokio nors Šilutės kaimo palikdami vaiką internate, o savaitgaliais pasimdami daro ką nors netinkamai

, ar vaikui būti geriau su tėvais negalinčiais jo nei lavinti nei pasirūpinti, visų pajuokoj ir negaunantis jokių įgūdžių. ar tai vadinisi - atsisakė.
Ir jau visai atskiras klausimas- iš kur jūs traukiat tai, kad tėvai linksminasi

, kaip jūs tai nustatot

. Ar pagal tai, kad tėvas su motina daržus ravėdami nusišypso jog kol vaikas kokiam internate tai neįkris į šulinį, kad dviese yra greičiau ir lengviau nudirbti darbus

. Klystat, ir labai klystat manydamos, kad yra kažkam gera ir linksma palikus vaiką. Tiek , iek teko konsultuoti mamas kurios dėl galimybių ribotumo ( nėra galimybių įsigyti reikaingas priežiūros priemones) savo vaikus tik lanko savaitgaliais, juos pasima- jei būklė tam tinkama. Visos tiesiog gilioj depresijoj, yra tiesiog ligoniai- nu gyvena- gyvas gi žemėn nesulįsi. Ne viskas taip paprasta kaip atrodo.
Tikrai ne tik su Dauno sindromu gimsta vaikai, o ir Dauno sindromas nelygu vienas atvejis kitam.
Tikrai nežinau mamos, kuri augindama visišką negalią vaiką nesvajotų bent apie savaitės- na tiesiog dviejų atostogas, kuri nesvajotų apie galimybę bent palikti laikinai vaikelį specializuotoj įstaigoj. Va čia nematau irgi nieko smerktino, su vaikščiojančiu Dauno sindromą turinčiu vaikeliu yra vienaip ir sakykim su kompleksinę negalią turinčiu jau visai kitaip.
Nebuvau palikus ir net apie tai nesvarsčiau, bet paliekančias, arba kitaip lankančias tokios būklės vaikus mamas suprantu, kaip ir suprantu kiek lengvesnės negalios paliekančias mamas.
Jūs visos kalbat MAMOS, TĖVO MEILĖ, bet ne visos mamos tokius vaikus myli.