SERGANTĮ VAIKĄ ATIDAVĖ Į VAIKŲ NAMUS

Žinot, tikrai NEATIDUOČIAU Man nesuvokiamas toks tėvų elgesys. Kaip galima ramiai gyventi, linksmintis, rūpintis savimi, jei vaikas kažkur išveštas? Aišku, kiekvienas gyvena kaip nori, kiekvienas renkasi savo gyvenimo kelią, bet man toks variantas - netinka. Kaip galima galvoti, kad kažkas geriau nei tėvai gali pasirūpinti vaikeliu? absurdas. Jei tėvai pavargsta - tai ar svetimi nepavargs? Paaukočiau viską, bet vaiko neatsisakyčiau. Teko gulėti su savo vaikeliu ligoninėje, jis buvo patekęs į reanimaciją. Man kartu būti neleido, tad naktį praleidoje palatoje, kurioje gulėjo neįgalus vaikelis iš vaikų namų. Jį prižiūrėjo auklėtoja. Žinot, pasibaisėjau. Aš su savo papūgom švelniau elgiuosi Teko girdėti tik tokį tekstą iš jos: "prileidžia į pasaulį invalidų, rūpinkis čia jais", "ko man čia būti, negali vienas gulėt, ta direktorė prisigalvoja visokių nesąmonių" ir t.t ir t.t. Su ja pabuvau kokį 15 min ir per tą laiką buvau apakusi. Sėdėjo ir nuolat su kažkuo malė telefonu ir guodėsi, kaip jai čia sunku sėdėt. Tas vaikas gulėjo kaip daiktas, kuris niekam nereikalingas ir juo norima atsikratyti. Tai čia rūpestis? Priežiūra? Nors buvau susirūpinusi dėl savo vaikelio sveikatos, bet tas vaizdas taip užgulė širdį, taip ašaros veržė gerklę, kad atrodė sprogs viskas viduje. Suprantu ir tai, kad vaikų yra daug, auklėtojų maižai, tad ir norėdamos nespėtų kiekvieno pamiluoti, pasupuoti. Joms tai tik darbas. Vėliau kai pasilikom vieni, padovanojau tam berniukui savo sūnelio žaislų, jis labai apsidžiaugė, pradėjo jais žaisti. Išpradžių atrodė, kd tas vaikas į nieką nereguoja ir jausmų nerodo, bet kai po kurio laiko vėl grįžau į palatą, jis ištiesė man ranką - parodė, kad nori jog ją palaikyčiau. Sėdėjau, laikiau, glosčiau to vaikelio galvą, o jis - šypsojosi... Ašaros riedėjo skruostais, nes žinojau, jog tikra mama niekada jam to nedarys, kad jie yra labai labai nuskriausti ne tik gyvenimo, bet ir savo tėvų...

... ir aš taip galvoju, Aukaja.
...aciū Tau, kad sušildei mažą vienišą širdelę

vadinasi jums tiesiog labai pasisekė , ir labai džiaugiuosi tuo. Ne apie pinigus yra kalba, o apie provincijos galimybes padėti apskritai. Sakykim mes savo ligoninėj-respublikinio pavaldumo, susiduriam su aibe dalykų, kur medikai tiesiog bejėgiai dėl materialinės bazės nebuvimo. Tos kuri turėtų būti skirta reabilitacijai. Galiu tik pakartot jog didžioji dalis ypatingų vaikelių sėkmingai sulaukia pilnametystės ir mums, mamoms jie visada išlieka vaikais, bet tik mamoms. Nuo pilnametystės, o kai kur ir griežtai nuo šešiolikos mūsų vaikai jau ne vaikai o suaugusieji, tenka kreiptis į tuos suaugusiujų gydytojus, požiūris ir darbo kokybė labai tada skiriasi.
Šaunuoliai , kad nepalikot, ir ne apie palikimą kalba. Kalbėjau apie tai kas būna kai sulaukia vaikai tų mokyklinių metų, apie tas komisijas irt.t. Aš imu visų neįgaliųjų visumą, o ne konkrečius atvejus, ar atskirą sindromą. Sutrikimų yra begalės, ne su visais aš, kaip psichiatrė esu netgi susidūrus per visą praktiką. Žodžiu viskas yra labai neblogai kol vaikas tik vaikas o vėliau visko būna, jau vien ką reiškia kad ir tai kada autistai po pilnametystės yra "sveiki", ir neturi jokios grupės. Bet čia jau nebe apie tai.
Palieku klausimą tą patį- ar tėvai iš kokio nors Šilutės kaimo palikdami vaiką internate, o savaitgaliais pasimdami daro ką nors netinkamai , ar vaikui būti geriau su tėvais negalinčiais jo nei lavinti nei pasirūpinti, visų pajuokoj ir negaunantis jokių įgūdžių. ar tai vadinisi - atsisakė.

Ir jau visai atskiras klausimas- iš kur jūs traukiat tai, kad tėvai linksminasi , kaip jūs tai nustatot . Ar pagal tai, kad tėvas su motina daržus ravėdami nusišypso jog kol vaikas kokiam internate tai neįkris į šulinį, kad dviese yra greičiau ir lengviau nudirbti darbus . Klystat, ir labai klystat manydamos, kad yra kažkam gera ir linksma palikus vaiką. Tiek , iek teko konsultuoti mamas kurios dėl galimybių ribotumo ( nėra galimybių įsigyti reikaingas priežiūros priemones) savo vaikus tik lanko savaitgaliais, juos pasima- jei būklė tam tinkama. Visos tiesiog gilioj depresijoj, yra tiesiog ligoniai- nu gyvena- gyvas gi žemėn nesulįsi. Ne viskas taip paprasta kaip atrodo.
Tikrai ne tik su Dauno sindromu gimsta vaikai, o ir Dauno sindromas nelygu vienas atvejis kitam.
Tikrai nežinau mamos, kuri augindama visišką negalią vaiką nesvajotų bent apie savaitės- na tiesiog dviejų atostogas, kuri nesvajotų apie galimybę bent palikti laikinai vaikelį specializuotoj įstaigoj. Va čia nematau irgi nieko smerktino, su vaikščiojančiu Dauno sindromą turinčiu vaikeliu yra vienaip ir sakykim su kompleksinę negalią turinčiu jau visai kitaip.
Nebuvau palikus ir net apie tai nesvarsčiau, bet paliekančias, arba kitaip lankančias tokios būklės vaikus mamas suprantu, kaip ir suprantu kiek lengvesnės negalios paliekančias mamas.
Jūs visos kalbat MAMOS, TĖVO MEILĖ, bet ne visos mamos tokius vaikus myli.

Tikrai nežinau mamos, kuri augindama visišką negalią vaiką nesvajotų bent apie savaitės- na tiesiog dviejų atostogas, kuri nesvajotų apie galimybę bent palikti laikinai vaikelį specializuotoj įstaigoj.



Alfija aš auginu visiškai neigalia dukryte, bet net negaliu isivaizduoti saves svajojančios apie atostogas be savo angeliuko . Buna kad reik išvažiuot ir parai palieku ja mamai, tai man širdis plyšta nes jos nėra šalia. Nes žinau kad be manes niekas ja taip nepasirupins kaip aš jos MAMYTĖ . tikrai buna sunkiu akimirku, bet jos labai trumpos.
Man jau greit teks gimdyti ir jau dabar susku galva kaip man ja teks palikti namiškiams net kelias dienas.

Alfija sakai, ne visos mamos tokius vaikus myli.
O kodėl??? Kodėl tos mamos nemyli, savo vaiko? Savo kūno ir kraujo? Kam tada gimdė? Kokią teisę jos turi palikti? Kalbu apie tik gimusius, naujagimius. Juk dar nežino nei koks jis bus, nei kaip viskas bus. O gal gydytojai klysta, gal nepasitvirtins dar?
Kalbu apie vieną konkretų sindromą, todėl, kad manau, jog būtent Dauno sindromo mažylių paliekama(visiškai atsisakoma, nelankoma) daugiausiai. Kas įdomiausia, manau, kad net visiškos negalios žmogučių tiek paliktų(visiškai atsisakant) nėra, kaip mažylių su Dauno sindromu. Todėl ir išskiriu būtent juos, manydama, kad jų paliktų yra didžiausias procentas.
Niekada šito nesuprasiu, nepateisinsiu.
Prašau labai, jei nors kiek dar liko žmoniškumo - grįžkit, pasiimkit. Tikrai nėra taip baisu, kaip pradžioje atrodo(auginti tokį vaikelį).
Jei nedrąsu grįžti, mielai padėsiu kuo galėsiu. Rašykit į AŽ.

Aš kažkodėl nemanau, kad būtent Dauno sindromo paliekama daugiausiai. Gal taip atrodo, nes dažniau pasitaiko vaikučių su tokiu sindromu

kodėl nemyli , yra labai daug motyvų ir pirmiausia baimė- būti apkaltintai ir pasmerktai kaip nekokybiško vaiko gimdytojai ir nešiotojai. Moterys dažnai jau- čiasi kaip po išprievartavimo . Panašūs jausmai kaip prievartautjui būna. Kodėl taip būna, tai jau labai nuo daug priežasčių priklauso ir pirmiausia šaknų rekia labai ankstyvoje vaikystėje ir ką į tągalvelę sudėjo tėvai, paskui jau žiūrėti kaip augo kaip brendo.Gal apskritai nebuvo stipraus motinystės jausmo, gal to vaikelio nelaukė apskritai. Manot kad sveikų vaikų atsisako asocialai? Kai giliai klystat tokiu atveju.
Nu turi tokią teisę palikti, ją joms garantuoja Konstitucija . Aš suprantu kad tu kalbi apie Dauno sindromą ir tikrai didžiuojuosi kad esi pasiryžus padėti paklydusiom, išsigandusiom.
Bet nereikia raginti visų- tos kurios paliko be meilės, ir pasiėmusios nepamils. Blefas yra - staiga atsiradę jausmai, taip niekada nebūna.
Šviesi spalva, jei tave tai paguos, galiu pasakyti- labai nemaai būtent Dauno sindromą turinčių vaikų įsivaikina, gaila kad ne lietuviai. Bet manau , jiems, vaikeliams tikrai neblogai.
Rasve yra teisi, taip tik atrodo, kad su Dauno sindromu gimusių vaikučių paliekama daugiausia. Nieko panašaus, yra apsigiminų su kuriais yra palikama iki 80%
Papildyta:


visiškai suprantu tavo savijautą, man asmeniškai tavo jausmai yra ir žinomi ir pažystami , ir dažnai tokie savi, gali neabejoti
bet visgi dauguma to polsio nori, tikrai.

visiškai suprantu tavo savijautą, man asmeniškai tavo jausmai yra ir žinomi ir pažystami , ir dažnai tokie savi, gali neabejoti
bet visgi dauguma to polsio nori, tikrai.
[/quote]


Sutinku kad norisi poilsio,bet ar gali buti sakoma kad nori pailseti nuo savo invalido vaiko , jug ir auginančios sveikus vaikus mamos svajoja apie kelias laisvas dienas nuo savo "padaužu" . Man atrodo kaip tik nesinori palikti to nesveiko vaikelio ir pačiai ilsėtis. Jug galima pailseti kad ir dienele, namiškiai gali pabuti su "angeliuku" kol mamytė atgaus jėgas.

Šiandien buvom pas chirurgą. Eilėje laukė keturi vaikučiai iš vaikų namų su auklėtojom. Visi su sunkesne ar lengvesne negalia. Buvo graudu į juos žiūrėti Auklėtojos susireikšminusios, kad tipo aukojasi, kad tokį darbą dirbą, lakstė po koridorių, garsiai viena su kita kalbėjo, kad visi girdėtų, kokios jos svarbios. tuo tarpu vaikai vienas kitu rūpinosi. Vienas berniukas, stipresnis laikė paralyžuotą mergaitę, glaudė ją prie savęs.Vienam vaikui (su sunkiausia negalia) prasidėjo priepuolis, jis pradėjo šaukt, nervintis, linguotis, tai viena iš auklėtojų pradėjo visiems aiškinti, kad jis nesąmoningas, o kita trenkė per veidą, tipo jis turėjo nurimti, nes jos žino ką daro. pradėjo tasyt tą vaiką, o jis siautėjo dar labiau Vaikų jos nevadino vardais, tik pavardėm. Mano dukrytė pradėjo glostyti šalia sėdintį berniuką, paklausiau jo vardo, pasirodo jis jį turi, ne tik pavardę Esu mačiusi sanatorijoj visokių atvejų ir tai, kaip mamos elgesi su savo vaikais kokie jie sunkūs bebūtų, negalima lyginti su tuo ką mačiau šiandien Todėl tikrai nemanau, kad vaikais gali geriau kas nors pasirūpinti nei mama. Aišku jei ji to nori, nes tų vaikučių mamos to nenorėjo
Žiūrėdama tą auklėtojų spektaklį, viršininkavimą, alasą kurį jos sukėlė, spaudžiau prie savęs savo dukrytę ir džiaugiausi, kad ji su manimi, kaip aš ją myliu ir kaip džiaugiuosi, kad ją turiu O tų vaikučių taip gaila

labai graudu skaityti trudėspasisakymą , bet čia tikr iausia dar atsiremiam ir tą problemą- Lietuvoje atliko tik tas, kas atliko.

matai, Alfija, būtent labiausiai neramu man dėl tų įvaikintų į užsienį. Ar mes ką nors po to, kai juos išveža, žinom apie juos? Kaip jie gyvena, kaip jiem sekasi? O kodėl užsieniečiai taip noriai vaikinasi vaikus su DS? Ten pas juos nemanau, kad jų mažiau būtų.
O kodėl neraginti visų sugrįžti pasiimti atgal? Manau, kad jei jau sugrįš - nebeatiduos atgal. Tos, pas kurias nėra ar visai nebuvo jausmų, jos tikrai čia neskaito. O jei dar liko nors koks jausmelis ir paskaito - o gal... Būčiau tokia laiminga, kad nors vienam galėčiau padėti grįžti pas mamytę...

Žino, kontroliuoja gi taip paprastai neatiduoda, yra įvaikinusių šeimų kontrolė. Kodėl užsieniečiai įsivaikina ir DS turinčius vaikus- todėl kad požiūris ten į viską kitokis, ir į ypatingus vaikučius . Ir įsivaikina todėl, kad DS turintys vaikučiai tikrai ypatingi, pas juos gi tiek meilės , na tu ir pati vis tai žinai. Jie nepakartojami. Ir pagalba ten ir geresnė ir tobulesnė.
Galima rainti visas pasiimti atgal, bet kokios pasėkmės galimos . Tu rašei apie kažkokią inteligentų šeimą, kur labai nesunkiai paliko vaiką- nes trukdė. Tai tu tiki, kad juos kažkas apšvies, Šventoji dvasia- ir jie pamils . Įsivaizduoji kas laukia to vaiko namuose, ką jis ten patirs? Jau tikrai geriau būti įvaikintam. Susiduriu kasdien su vienokių ar kitokių sutrikimų turinčiais vaikais( na jiems jau virš pilnametystės), bet mamos jie visvien vaikai . Labai nuostabių mamyčių yra , va tokiomis ir tave ir kitas įsivaizduoju kai rašau, bet sutinku ir kitokių. Neįgalumo patvirtinimui pas mus kiek laiko paguli. Sumuštų būna, nevalgydintų, apleistų, užleistųta prasme būtų sveikesnis, jei bent kas juo bent minimaliai užsiimtų. Ligoninėj kažkiek pareguliuoja- ir vėl namo, o kas jų ten laukia akivazdu, ir pakeisti irgi nieko negali. Tokia tvarka. Dar baisiau negu minėtos auklėtojos elgiasi. Tai kai tokių vaizdų matau, kažkaip atsargiau žiūriu į tą tokį- vsus turi auginti mamos. Labai džiaugiuosi , kad tu tikrai šviesi spalva ir tiki tuo ką sakai kitoms. Yra labai gera skaityti tavo pasisakymus- jie tokie nuoširdūs . Labai pasisekė tavo mažyliui, kad jis pas tave atėjo.