SERGANTĮ VAIKĄ ATIDAVĖ Į VAIKŲ NAMUS

Jei neturi ką protingai pasakyt, geriau patylėtum Jau ne pirmoj temoj "suspindi" panašiai

tiesą pasakius, tai va toks pasisakymas mene įžeidė. Negi negalima preiti pro žmogų jo neapsjovu, nepažeminu , neįskaudinus. nuo to ką, lengviau pasidarė. Tai jei taip ir paprastam gyvenime ką pamanius esant kvailu skubėti jį informuoti kad tavo nuomone tu esi toks ir anoks, ir jau nebepirmą kartą tu kvailas. Nesuprantu ir nesuprasiu tokio žmonių noro.

ir kur aš suspindėjau?Ar tik ne "paremkime vaikus"ar "parama Klaipėdoje"O gal jau žvaigžde tapau?
O pati kiek daug pasakei parašei kaip tik į temą
sėkmės kandant še

ar as pykstu ant jos, matot as isreiskiau garsiai sawo nuomone, tai dabar as pati blogiausia kiek maciau sitame forume ne tik as taip manau

į nepatinkančias nuomones nereaguok ir viskas.

Sveikutės.
Iš patikimų šaltinių sužinojau, kad neseniai normali šeima, auginanti sveiką vaikutį ir susilaukusi vaikelio su Dauno sindromu paliko jį. Atidavė į vaikų namus. Vaikelis - nenori gyventi. Be aiškios priežasties ištisai serga. Ištisai ligoninėse. Kaip vertinate tėvus, mamą?
Aš - vienareikšmiai - smerkiu ir piktinuosi.
Nežinau ko imtis, kad nebūtų tokių atvejų. Gal kas turit minčių ką daryti, kad taip kuo mažiau atsitiktų?

Manau kad nevisi žmonės vienodai stiprūs.mamai galėjo būti keliami ultimatumai ar šiaip visokios kitokios priežastys(na čer iš savo patirties sakau),arba tiesiog atidavė nepakeldami gėdos jausmo kką pasakys visuomenė ne visi yra nusiteikę kovoti,o gal vėliau atsipeikės,tikk kad nebūtų vėlu
Labai gaila to mažuliuko,bet jei yra dievas jis gi turėjo žinot kad ši šeima nepajėgi pasirūpint juo tai kodėl jiem jį siuntė?.........
kadangi pirmą sveoiką turėjo tikrai manau kad neteisinga su antru taippasielgt kad tik kuo greičiau tie tėveliai atsipeikėtų... ,nes manau kad graužatis baisesnis jausmas negu kad turėt tą vaikelį ir dėl jo kovot
Jetus kaip myliu savo mažių taip džaiugiuosi kad aš to nepadariau...,o abejonių nemeluosiu tikrai buvo,bet labai palaikė vyras,tai jam turiu būt dėkinga kad pažadino mano protą,kuris tikrai iš didelio skausmo buvo aptemęs.Džiaugiuosi tup ką turiu ir jūs džaiukitės mamytės savo mažuliukais

nu kodel tu tokia kategoriska? O ir siaip kodel gi tu taip save svaistai bereiksmiai, negi taip yra svarbiauka nors pasmerkti, nei kitam padeti, kad ir paliktam mazuliui. Nu kodel tau nenueit, neaplankyt to vaikelio, nepabuti su juo. O jei zinai kas tie tevai, kodel nepasidalinti pozityvia savo patirtim, kartu su jais nueiti pas ta vaikeli. Nu kodel tu tokia pikta

Na tai tu, Alfreda, pasiūlyk ką daryti, kad "nešvaistyti savęs", o tikslingai padėti pirmiausia vaikeliui. Tėvai - suaugę, išgyvens. O kūdikiukas? Nepažįstu tėvų. Girdėjau šią istoriją iš pašalinių žmonių. Net nežinau kur tas vaikelis yra.Numanau. Tikrai jo ieškosiu.

Tik niekaip nesuprantu, kaip kažkoks kvailas gėdos jausmas(ar dėl to kad pagimdei neįgaliuką?) gali būti stipresnis už meilę savo vaikeliui?

as nezinau ar gedos jausmas. Kai gime mano vaikas as jauciausi labai kalta galvojau ,kad neturiu teises i ji, kad as ji labai nuskriaudziau , labai viskuo save katinau. Niekuo deta as zinoma buvau, taip atsitiko, bet tada atrode kitaip. Man atrode kad as jo tiesiog nenusipelniau, ir kad gal jam be manes butu net geriau. Bet as turejau mam, kuri sake jog as nusigalvojau visai jau nesamones, buvo kas palaiko. Labai jauciausi kalta, jog vyras isejo, jis net ir nemate vaiko po pirmos savaites mes gi negrizom, buvom ilgai. Galvojau kad jam sugrioviau gyvenima, vaikuisugrioviau net ne gyvenima, apskritai suzalojau, na pasmerkiau, galvojau kad pati gyventi neverta toks ne zmogus budamas. Galvodavau va nakti iseisiu is palatos kur niekas manes nesuras ir tada tai jau save nuteisiu kaip reikiant. Tai o jei manes nebutupalikius taip stipriai mama, tai taip ir butu atsitike. O gi yra kuriu nepalaiko, is kuriu juokiasi negi tau tai naujiena, kad ir i tokius vaikus gatvese greziojasi, ir i mamas irgi. O ligonines kosmara praejai pati, kas zino kaip ten buvo su tuo vaiku ir ka tas sutuoktinis tai mamai sake. O gal jis priverte ja- nu sake jei imi sita, tai as sveika pasiimu ir tu jo nepamatysi, o kiek tokiu atveju buna, moteriske po gimdymo baisiai protinga nebuna. Retai gi kas tikraja palikimo priezasti ir sako. Pasmerkti yra lengvaa, bet visgi reikia stengtis suprasti zmones nu ir padeti jiems.
Gerai kad ieskosi, o suradus ka darysi, su smerkimo nuostat eisi pulti tevu? Tada neieskok, gyvenk viena su savo pykciu. As puikiai isivaizduoju ka isgyvena ir dar isgyvens ta mama.
O siaip tai as ziuriu ne as viena cia tave pakantumo kitiems mokau

Aš suprantu tavo pakantumą. Tik tu lygini ne lygius žmones: naujagimį ir jo motiną.
Mama - suaugusi, savarankiška, gali pasirūpinti savimi.
Naujagimis - bejėgis.
Vyras paliks. Toks ir vyras. Anksčiau ar vėliau vistiek paliks, jei drįsta tuo šantažuoti. Nėra palaikymo iš medikų. Čia tau pritariu. Nzn., ką reikia daryt.
Dėl tėvų - aiškiai parašiau - nepažįstu jų. Tikrai mielai pasidalinčiau patirtim ir nuvesčiau.
Spėju tik kur yra vaikelis.
Man tik keista, kad tau motinos būsena svarbesnė už vaikelio būseną. Sutinku, globoti reika abu. Nėra pagalbos pradiniam taške, po gimdymo. Naujagimių specialistai turi stipriai susiimti ir soc. darbuotojai . Neturim teisės palikt mamos vienos tokioj būsenoj.

INFORMACIJOS TRŪKSTA IR GERANORIŠKUMO, PIRMIAUSIA IŠ MEDIKŲ. Ir iš visos visuomenės. O visuomenę reikia šviesti.
Jau pažįstu daugybę mamų auginančių tokius vaikučius ir labai jais besidžiaugiančių.

Manau, jei visuomenė bus mažiau pakantesnė mamoms palikusioms vaikelius, gal tada mažiau bus tokių atvejų.

Aš irgi panašiai galvoju... Galbūt čia tokia pirmoji reakcija į juos ištikusią lemtį - neigimas... Maždaug nėra to vaiko...Neatsitiko mums taip... Pamirškim viską...
Gal po pusmečio, metų, dviejų tėvai atsipeikės. Nežinau... Nesmerkiu aš jų. "Neteisk kito, kol jo kaily nesi buvęs"...