danieliuko atėjimas karštą vasaros dieną

ilgai svarščiau rašyti ar ne, nes dar niekam nesu šito pasakojusi. man lig šiol yra taip blogai, tad gal iš jūsų išgirsiu kokį patarimą. viskas dar prasidėjo tada, kai mokiausi.svajojau baigus mokyklą pakeliauti, pailsėti nuo rūtinos. buvau moksleivė(12kl.), ant nosies buvo egzaminai.kiekviena naktis su mylimuoju buvo nuostabi, ir kiekvieną mėnesį laukdavau mėnesinių. bet štai vieną,antrą mėn. aš jų nesulaukiu ir pradedu nerimauti. nuėjau į vaistine ir nusipirkau testą. grižus namo atlikau, rodė vieną ryškų, o kitą vos vos matomą brūkšnelį. iš pradžių aš į tai nekreipiau dėmesio,maniau,juk turi ryškiai matytis! bet vėliau pradėjau negaluoti, kamavo nuovargis, visą laiką norėjau miego, neruošiau pamokų, o ir į pamokas nevaikščiojau. tada nutariau nueiti pas ginekologą. ilgai laukti nereikėjo. iš pradžių apžiūrėjo, po to pažiūrėjo per televizorių, o kad iki galo įsitikinti pasakė nueiti ir nusipirkti testą. bet prieš tai pasakė,kad greičiausiai esu pastojus. akimirką mano akyse pasirodė ašaros.na, atlikus testą viskas paaiškėjo, aš NĖŠČIA! gydytoja mane sveikini, o mano akyse buvo nevilties ir nežinojimo ką daryti ašaros.tą akimirką žlugo visos mano svajonės.grįžus namo, sulaukiau vyro iš darbo.jis atėjo,pavalgė ir aš akyse su pranešu apie naujieną. reagavo ramiai, tik pasakė,kad viskas bus gerai. nuo tos akimirkos jis manimi dar labiau rūpinosi, tik bėda ta, jis nesuprato, kad aš nenoriu šito vaiko. atėjo laikas jau ir sužinoti tėvams. mano negalavimams turėjo būti kažkoks pasiaiškinimas. kiekvieną dieną turėjau temperatūros, gulėjau lovoje, o dar prieš tai gydytoja sakė,jeigu nekris temperatūra, reikės daryti išvalymą.pirmajai pasakiau motinai,bet ji tai priėmė juokais.po poros dienų sakau,jeigu nekris temp.reikės darytis išvalymą,o ji man ir sako: geriau sutik,kad neturėtum dabar nereikalingų rūpesčių.išgirdus šiuos žodžius aš dar labiau panorėjau vaikelio.tėvas šią žinią priėmė normaliai,tik sakė, kad labiau norėtusi anūko. atėjo laikas kai visi sužinojo ir mokykloje.tada man buvo sunkiausia viską ištverti, ne s tada iš nieko nebuvo palaikymo, net iš artimųjų. gal atrodys labai žiauriai, bet tomis akimirkomis norėjau tik mirti.mama nė karto manęs nepaklausė kaip jaučiuosi, tik vengė kur nors eiti. apie nėštumą visiškai su manimi nekalbėjo, o jeigu ką ir pasakydavo,tai tik ironiškai.tomis akimirkomis aš jaučiausi bejėgė, bet kartu buvau stipri, kad neparodyčiau ašarų.taip ir slinko visos dienos ir mėn. kaip ir kiekvieną mėn. nueinu pas gydytoją, o toji man ir sako(prieš kiekvieną vizitą buvo nunešti tyrimai) kraukis lagaminus ir važiuok į ligoninę, nes padidėjęs baltymų kiekis ir reikės keletai dienų ankščiau gimdyti, kad nekiltų pavojus man ir kūdikiui. grįžus namo viską susikroviau ir išvažiavom su motina.logoninėje mane priėme maloniai,atliko tyrimus ir nuvedė i palatą. naktį ten praleidau gerai.kitos dienos rytą, ateina akušerė ir sako,šiandien gymdysi. aš labai nesijaudinau.nuvedė mane i kabinetą ir nuleido vandenys.tada jau prasidėjo tikras "malonumas".sarėmiai,skaumas...grįžuz į palata,paskambinau vyrui ir pasakiau,kad aš jau pradedu gimdyti.jis metė visus darbus ir atskubėjo pas mane.nuo tos akimirkos kai jis atvažiavo praėjo 2val ir aš sėkmingai pagimdžiau.jausmas buvo žodžiais nenusakomas kaip mes tą akimirką jautėmės, net apsiverkėm iš laimės.tik tą akimirką aš pajutau vyro palaikymą, kai jis buvo šalia. iš ligoninės manęs atvažiavo pasiimti tėtis(tai tikrai buvo gražu).grįžus namo ir prasidėjo visas linksmumas,kai mama rodė didesnes teises į vaiką.dėl jos paniekos ir pažeminimo aš negalėjau maitinti vaiko krūtimi.tik jos žodžiai:tu nemoki vaiko maitinti krūtimi;duok vaikui vandens.taip mano mažylis atprato imti krūtį, o ji liko teisi. dabar net nelaiko save senele, o tik senelio žmona ir kiekvienam tai pabrėže kas jai pasako senelė.man tai yra be galo skaudu...bet nežiūrint i tai, esu laiminga ir kovoju už savo mažylį. štai tokia yra mano gyvenimo pamoka.

Ne visiems nuo pat pradziu viskas graziai gaunas Ne svarbu kad kazkuriuo momentu nenori savo vaiko, jis vis tiek tavo Ir manau jei apie tai rasai tikrai myli savo vaikuti, juo rupinies ir esi gera mama O visiems buna visko, tokios situacijos tik uzgrudina Nekreipk demesio (aisku lengviau pasakyti nei padaryti) i savo motina, na jei ji taip nori buti tik senelio smona, tai ir tu ja savo vaikuciui taip vadink, paaiskink kad seneles neturi o tik senelio zmona. Idomu kaip tada jausis mociute Skaudu, bet kartais taip buna

Tu stipri moteris, nors gyvenimas ir gerokai pakeitė Tavo planus... Pagalvok apie tai, kiek daug turi - sveiką kūdikį, mylintį vyrą, tavim besirūpinantį tėtį... ir mamą, kuri nėra tokia, kokios Tu norėtum, bet vis tik kritišku atveju tikriausiai ir ji Tau padėtų. Kiek daug žmonių neturi nė tiek, kiek daug moterų paaukotų VISKĄ, kad tik galėtų priglausti savo kūdikį... O planai - pakeliauti ir pailsėti nuo rutinos - išsipildė, tegu ir kiek kitaip... keliauji po naują, dar nematytą motinystės pasaulį, kur viskas nauja ir tikrai nenuobodu... Esi dar tokia jaunutė, turėsi laiko ir mokslams, ir kelionėms, ir daugybei įdomių dalykų, tikriausiai ir sesutei ar broliukui savo mažyliui.
Kaip bebūtų nemalonu, gyvenimas - kam anksčiau, kam vėliau - įkala mums savo tiesą: nei pasaulis, nei kiti žmonės nepasikeis ir netaps mums geresni dėl to, kad mums to norėtųsi, ir nepuls spręsti mūsų problemų. Juk tą problemą, jei taip galima pavadinti netikėtą šeimos pagausėjimą - užsikrovei pati ir niekieno neverčiama, tiesa? Tik mes patys galim jas išspręsti ir tik mes patys galim keistis - kartais būti geresni, atlaidesni, ramesni, o kartais tiesiog "užsiauginti storesnę odą" ir ištverti... Regis, šitą gyvenimo tiesą Tau ir teko priimti - sunkiai, bet juk ištvėrei Laikykis, brangink savo šeimą, turėk savo nuomonę, išsiaiškink, ką nori gyvenime pasiekti, ir siek - juk dabar esi nebe mergiotė, o subrendusi moteris.

Kažkaip pasakojime pernelyg viską suverti aplinkybėms ir aplinkiniams - norėjai to, o štai viskas vyniojosi, vyniojosi ir susivyniojo štai taip... aš tau linkėčiau surasti savyje jėgų, suimti savo ir savo vaikelio tuo pačiu gyvenimą į rankas ir eiti pirmyn. Nesusiteik taip kad viskas yra našta ir planai sužlugę - o mamai pasakyk - paprašyk - kad padėtų išmokti o ne niekintų. Anūko ji nepripažįsta nes turbūt kaltina vaikiuko tėvelį ir nenori pripažinti jo? Betgi elgiasi ji kaip vaikas...

būk stipri - įrodyk vaikeliui kad jis turi nuostabią motiną būsi tokia kokia norėsi būti - pamatysi.

pirmiausiai tai sveikinu sulaukus kudikio.esi saunuole sugebejusi nestumo metu pakelti patycias ne tik is mokiniu bet ir is artimiausio zmogaus.dziugu, matosi is tavo pasakojimo, kad sugebejai nepaluzti ir pasirinkai tinkama sprendima...tik nesuprantu kodel besalygiskai paklusti mamai del teisiu i vaika ir maitinimo krutimi.nors jau ir per velu -del maitinimo,bet ne per velu del teisiu i tavo vaika ir patyciu...sekmes jums

Jeigu gyvenat su tavo tėvais, linkėčiau išsikelti nesvarbu, kur, kad ir į nuomojamą butą, nes toks stresas nei tau, nei vaikui ne į naudą. O vaikelį mylėk. Abortas, patikėk, nebūtų išeitis. Liktų didelė tuščia erdvė visam gyvenimui...

Šaunuole, laikykis jei mama dar aiškins su savo atgyvenusiais patarimais, geriau paskaityk iš supermamų puslapių. tu juk savo mažučio mama ir tik tavo širdis jaučia, ko mažiukui reikia Man irgi bande tetules ir uošvė aiškinti , bet aš turiu savo nuomonę, paklausau ką sako, o darau, kasip man atrodo gerai.

Sekmes ir tvirtybes Tau!...
Sunku buti "naujai iskepta" mama, o dar kai neturi palaikymo is pacio artimiausio zmogaus- savos mamos...
Bet pamastykim apie tai, koks dziaugsmas , kad pastojai, kad galejai pastoti.Ar bent isivaizduoji, kiek poru (lyg ir sveiku) negali pastoti, sulaukt to bendro vaisiuko, stebuklelio... Taip, as suprantu, buvo dar nelaikas, ...
Bet daugumai ir buna - ne laikas... Na ir kas , kad jauna... Dar bus laiko viskam...
Turiu keleta draugu, kurie mirsta, kaip noretu turet vaikeli... Bet ji jaunystej turejusi aborta, kas ir turejo pasekmes siandienai...Nors ir labai noretu- NERA! Ir nuo to paties zmogaus... Kazkada , kaip jie sako Dievulis siunte dovanele,- neivertino... O dabar tukstancius palikineja klinikose, daro dirbtinius apvaisinimus ir t.t. ... Uz sumas paliktas kilnikose, jau ir namelis pajury gautusi...
Taip, kad nenukabinki nosies!!!!! Viskas gerai... Nera to blogo, kas neiseitu i gera!.. Turi vyra, jis - dabar tava seima(neskaitant mazykio)- gyvenkit ir vertinkit galimybes! Sekmes!

jeigu gyventume atskirai nuo tėvų, viskas būtų daug paprasčiau ir lengviau, bet deja taip nėra.

sunki tavo istorija,linkiu nepasiduoti ir zenkti pirmyn

As taip pat pagimdziau 18 metu ir visiskai nesigailiu Mano dukra kuriai dabar 11 metu didziojasi kad turi tokia jauna mama,visi ir visur galvoja kad mes seses Tau pradziai bus sunku kol maziukas paaugs,o veliau lengviau galesite kartu keliauti,ka mes dabar su savo seima ir darom ir be vaiku niekur!
Del mamos nepergivenk ir priimk viska lengviau,zinai as kai pagalvoju kad po 7 metu galeciau jau buti mociute man siurpas per kuna eina As dabar su dideliu malonumu nueinu i tusus-o cia mociute-nu jau turbut ilgai buciau soke,bet leliuka mylieciau labai labai.As veliau baigiau mokslus,istojau i universiteta ir esu visiskai patenkinta savo gyvenimu.Gaila kad nebuvo salia manes mano mamos,man reikalinga buvo jos pagalba kai tik pagymdziau dukryte Jei tu nenori kad tau mama irodinetu -negyvenk su ja kartu,issinuomok buta ar kambariBet tvirtai tikiu kad jai pati pasiskambinsi ir paprasisi pagalbos!
GAILA KAD MES KA TURIM SALIA NEVERTINAM,O NORIM GREICIAU SUAUGTI!!!Patikek kaip as noreciau dabar vel buti vaiku
Sekmes tau!

dekoju visoms uz patarimus. gal ir nepatikesit, bet kai parasiau savo gyvenimo istorija, kuria skaite daugybe zmoniu, jauciuosi taip-lyg nieko nebutu buve.gal kvaila-bet tiesa