Taip lauktas kūdikėlis - Gimdymo istorijos

musu gyvenima pakeite vienas mano profilaktinis apsilankymas pas ginekologe.
po pasisedejimo ginekologineje kedeje ji manes ramiu balsu paklause: kada ruosiames tureti vaiku. as tokiu pat ramiu balsu ir atsakiau, kad po kokiu 10 metu. ji taip pat ramiai atsake: tai perplanuokit, turi pasigimdyti per 2 metus. menopauze. man tada buvo 24 metai.

tada grizusi namo as verkiau, bet is tiesu dar net nezinojau, ka reiskia asaros, nezinojau ka reiskia verkti. vyras vaiku nenorejo. nepriversiu gi. gydziausi metus, gal daugiau. didziausias pasiekimas - uzaugo folikulas, bet...nepakankamo dydzio.
kazkaip nedrisau savo vyrui i akis rezri, kad mes turim tureti vaikeli, nedrisau jau, gal del to, kad nedrisau pripazinti ir sau.
kazkaip viena vakara sedejau viena, gurksnojau vyna, masciau ir supratau, kad jeigu as negalesiu tureti vaiku, paliksiu savo vyra ir prakeiksiu ji. nedvejodama viska issakiau. po poros menesiu prasidejo vaikelio gaminimo maratonas.
kaip dabar pamenu, kai kiekviena menesi eidavai ovuliacijos metu pas gydytoja su tokia viltim, kad pasakys, kad jau uzaugo, kad jau si menesi turim sansa, taciau menuo po menesio isgirsdavau vis ta pati...arba neuzaugo, arba dydis per mazas, kad apvaisintu. ememes efektyvesniu priemoniu. kazkaip labai tikejau. labai labai. kai nuejau pas gydytoja, ji pasake, kad uzaugo net ne vienas, o visi du folikulai. taip apsidziaugiau, pagalvojau, kad uz varga bus dvigubai atsilyginta. vaistai, vaistai... ateina mmm diena, sestadieni, ju nera, nulekiu pas drauge, pasidarau testa - teigiamas. mane gydytoja ispejo, kad gali buti teigiamas net ir nepavykusio apvaisinimo atveju nes leistu hormonu, taciau as zinojau, kad tikrai man po sirdute auga leliukas. dar drauge prase neisijaust, kad paskui nebutu skaudu, taciau as jau nieko negirdejau. nunesiau vyrui ir parodziau. o jis pasake, tai kaip dabar bus? jau viskas? turesim vaikeli? nezinau ar supykau , ar nekreipiau demesio. bet pirmadieni as jau pas gydytoja. visa sypsausi ir dziaugiuosi, galvoju du ar vienas. ji atsake, kad nemato nestumo.
kaip tai? tai as nesilaukiu?
nulekiu pasidaryti hormonu tyrimu ir su atsakymais pas gydytoja. pas ta para praejo kaip savaite. taip, pagal hormonus-as nescia. bet dar neramu, dar neaisku...
po savaiteles vel pas gyd, ji patvirtina, kad tikrai laukiuosi, parodo mazuti burbuliuka, atspausdina nuotraukele. dziaugiames ir verkiam abu su vyru.
praejo pora savaiciu, per kurias jauciausi klaikiai, kaip per kokias muilo operas: alpau, vemiau, semiau ir pan. jonines, nors man visiskai nera sventines nuotaikos, pas mus susirinko draugai, kurenam ugni, kepam mesyte, snekuciuojames. taciau man neramu kazko ant sirdies, nueinu i tulika...kraujas su isskyrom. man tarsi visas gyvenimas nutruko. pasiskambinu gyd, i ligonine. ir nuo tada, t.y.7 savaites prasedejo musu su mazute isbandymo metas:
-7 savaites, praradom broliuka arba sesute, bet islikom stiprios ir, svarbiausia, gyvos, nors buvo taip baisu. 2 sav ligonineje.
-17 sav. prasidejo spazmai ir labai stiprus. isgulejau 3 sav, israsydama gydytoja tik pasake, kad jeigu buciau atvaziavusi pora valandu veliau, jau nebetureciau savo vaikelio;
-24sav - gresiantis persileidimas, savaite ligonineje;
-26sav- gresiantis prieslaikinis gimdymas, savaite ligonine.
o vat nuo 28 sav. pajutau nestumo malonuma. tada jauciausi tikrai maloniai nescia, be jokiu baimiu.
37 sav. iseina kamstis. nulekiu pas gyd, ji jau prigrasina, kad bet kuria diena prasides, atsidarymas 2.5 cm. tik as kazkaip netikiu
41 sav gydytoja aprekia, kad as nesirodau. o ko as rodysiuos, jeigu viskas gerai? vaikas juda sauniai, mes jau kalbam, ji man atsako. man nieko neskauda tik rituosi jau kaip pingvinas. nusiuncia pas gydytoja, pas kuria turiu gimdyt. apziura: 2.5 cm, kaklelis kietas, kamscio ner. savaites begyje negimdysiu.
vasario 13 diena. isleidziu vyra i darba ir po kokiu poros valandu pajuntu, kad pabai jau daznai lekiu i tulika ir pasikeiciau jau 3 paketukus, nuvaziuoju pas gyd. viskas, lasa vaisiaus vandenys, susirinkit smutkes, rytoj gimdysit, reikia, kad kazkas siandien butu su jumis, kad jeigu ka, atveztu. paprasau drauges. vasario 14, isvaziuoam susikrove ciumodanus i ligonine, tas vandenelis kaip lasejo taip sau povalio ir lasa. apziura: negalima leisti gimdyti, nes kaklelis toks kietas, kad vaikui sukeltu trauma.
vel gulim ligoninej. man depresija. ateina gyd ir prigrasina, kad skaiciuociau vaiko judesius? kokius judesius, jeigu ji jau neturi kur ir kaip judet? man dar didesne depresija. nemiegu nei diena, nei nakti. vaikas nejuda, lakstau pas sesutes, jos vis uzdeda paklausyt tonu, isgirstu sirdele plakant, tai apsiraminu porai valandu. o kai nepajuda kelias valandas, tai gydytoja taip ziauriai papurto vaika uz galvos, kad jau kur dingsi, pradeda lelyte judeti. kiekviena diena man ten kazka tampo lupa, kad tik prasidetu saremiai, o ju kaip nera taip nera.
uzsidariau nuo visu: draugu,tevu, vyro. prasidejo tikroji priesgimdyvine depresija: nesugebejau pastot, nesugebejau isnesiot. dabar gyd laukia, nesugebesiu pagimdyt, tai kokia is manes motina, nesugebesiu uzaugint ir t.t. ir pan.
sestadienis, ateina gyd i apziura. sako, kad jau nebegalime laukti. taip apsidziaugiau. paskambinam mb, tas atleke visas murzinas, nes plintusus dejo. 9:00 nuleidzia vaisiaus vandenis. 9:30 pradeda leisti skatinamuosius, nes saremiu neatsirado.
11:00 ATSIRADO SAREMIAI!!! VALIO!!! vaikscioti negaliu, guliu sau, ziuriu pro langa, apie 14:00 issiuncia vyra pavalgyt, nes atsidarymas visi 2.5 cm kaip ir 37 sav. 15:00 vyras dar negrizta, saremius jauciu, bet kentet galiu. vis ateina gyd ir stebi vaiko pulsa. kazkas man nepatinka jos veide...
man panika. kodel niekada nepasiskaiciau, koks gali buti vaiko pulsas? pradedu saukt, kad pakviestu gyd. ji man paaiskina, kad pulsas per didelis, kad normalus iki 160, o musu mazutes per saremi uzkyla iki 215, o man saremiai jau kas minute. atjungia skatinanciuosius, aciu Dievui grizo vyras priedes kazko, nes smirda cibuliais. dingsta ir saremiai. 15:30 vel uztaiso skatinanciuosius. mazutes pulsas vel per sareme 213. bet dabar man ramiau, yra vyras salia, nors ir slyksciai smirda cibuliais..... net vemt vercia.gyd nusprendzia daryti cezari, sutinku, kad tik greiciau pamatyti savo katineli, jau sitiek laukiau...
15:50 gyd istraukia juodais plaukais, didizulem akimtiesiai i mane, nors operacinej gal 6 zmones, isistebeilinusia mergyte, tokiais didziuliais zandais, apsiverkiu...
ja nunesa, anestezeologe maloniai paaiskina, kad taip reikia, po keliu akimirku atnesa atgal man, padeda ant krutines, ji virpa kaip mazas tik gimes sunelis, nes tik toki esu maciusi per savo gyvenima, virsu ir as. gydytoja mane paglosto ir pasako, kad uz duru verkia ir tetukas. kazkoki aparatai suveikia, kazkas atsitiko, isnesa mazyte, bet paaiskina, kad ne del jos, o del manes, uzdeda deguonies kauke, pumpuoja vaistus. bet as nieko nejauciu: baimes, nerimo, sielvarto. tik paleiskit mane nuo to stalo, leiskit eiti kartu su visa seima namo...
grizom, tik netaip greitai. apturejau dar pogimdyviniu komplikaciju. nemalonu prisiminti, bet viskas gerai, kas gerai baigiasi. mano seima dabar susiglaudusi graziai miega. as daznai pasiziuriu, koki jie panasus. dabar pagalvoju, kas butu jeigu butu.
bet geriau negalvot.
visko dar gyvenime bus

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis