Kaip prisiverčiate mokytis?

Aš pripratus dar nuo tų griežtųjų medicinos studijavimo laikų mokytis ne prabėgomis, o nuolat. Tai paskutiniai nakčiai nelieka. Atvirkščiai, dabus, kuriuos reikia parašyt savarankiškai priduodu net su pirmaisiais. Pažymiai taip pat labai liuks. daug geriau, nei maniau.

Smulkius darbus padarau gerai ir greit, atnešu dažnai iki termino gerokai, bet jų tiek daug ir taip tarp jų užsikasu, kad kursiniai lieka pačiai pabaigai visiškai apleisti ir pamiršti (nebent iš didelio entuziazmo būnu semestro pradžioj pradėjus), tenka suktis greit. O teorijai per kolius dažniausiai skiriu dieną, retai dvi, per sesiją taip pat nepuolu iškart po egzamino mokytis kitam, priklausomai nuo medžiagos kiekio ir sudėtingumo skiriu 2-4 dienas. Tiesa, nors ir labai sunkiai prisiverčiu ir negaliu dėmesio sukaupt (negaliu pakęst kalimo), atrodo, kad kaskart vis lengviau pasiimt knygą į rankas ir mokytis. Bet juk būna ir taip, kad negaliu nors tu ką...tada leidžiu sau "pochuistiškai" pailsėt be sąžinės graužaties

Tai ko gero ir bus didžiausia visų mokinių ir studentų bėda - mokymasis paskutinę dieną, net ne dieną, o naktį ... jau geriau anksčiau pasimokyt, pasiskaitinėt, kad prieš kokią tarkim savaitę viskas spėtų susigulėt o man geriausiai mokytis visada buvo ir bus - rytais

Aš tai laikausi principo, kad prieš atsiskaitymus medžiagą 'doroti' pradedu kokios 3-4 dienos.. Vis paskaitinėju, pasižymiu esminius dalykus. Jeigu sunkus dalykas likus dviems dienoms pradedu jau rimtai mokytis tai ką pasižymėjau kaip svarbiausia O prisiverčiu paprastai - pagalvoju apie blogiausią variantą ir greit atsiranda noras pasiruošti kuo geriau

Per keturis metus universitete, kai reikėdavo mokytis kokiam sunkiam egzaminui, sau prisiekdavau, kad kitą kartą mokysiuosi nuosekliai visą semestrą, kad paskui nereikėtų tokių kančių kentėt. Bet visada taip ir likdavo paskutinei dienai viskas. Net bakalauro darbą iki paskutinės minutės rašiau. Nesididžiuoju, aišku.