Nėštumas buvo sunkus, todėl beveik nuo jo pradžios gavau nedarbingumo lapelį ir darbe nesirodžiau, nelabai ir iš lovos lipau tik pas gydytoją ir iki tualeto. Paskutinį kartą vietoj guldymo į ligoninę, gavau siuntimą į Dieninį skyrių. Čia radau visokiausios literatūros, kuri mane užkabino ir pasibaigus mano lankymosi laikui dieniniame, prisipirkau panašių knygų, kurias rite rijau. Nėštumo pradžioje jau buvau susitaikius su planiniu Cezariu, nes placenta buvo ant pačio kaklelio. Įpusėjus nėštumui sužinojau, kad kliūčių natūraliam gimdymui nėra. Nepasakyčiau, kad mane tai pradžiugino, nes bijojau gimdymo skausmų. Tačiau jau minėtame dieniniame skyriuje mane nuteikė, kad gimdyti natūraliai ir be nuskausminamųjų vienintelis teisingas kelias. Knygos tai tik patvirtino. Taigi, tvirtai apsisprendžiau gimdyt pati.
Kadangi turėjau marias laiko, skaičiau SM. Susipažinau su kitom nėštukėm, mano savijauta buvo pagerėjusi ir mes patraukėm klausyt paskaitų per visus gimdymo namus
. Kuo toliau, tuo labiau mano nusiteikimas gimdyt pačiai didėjo, žinios atrodė pakankamai tvirtos, dėl viso ko su vyru nuėjom antrą kartą į paskaitą tėveliams, kurie žada dalyvauti gimdyme. Teoriškai viskas buvo žinoma.Per paskutinį apsilankymą pas gydytoją atsiklausiau jos, ar galiu ją kelti naktį, be abejo, gavau sutikimą, tik prašė iš lovos neskambinti, o kai sąrėmiai jau tikrai bus reguliarūs ir busiu nuvykus į GN, tada ją ir kviesti, nes kuo geriau ji bus išmiegojus, tuo lengviau abiem. Ji dar kartą atsiklausė, kaip aš žadu gimdyt, ar norėsiu epidūro. Didvyriškai pasakiau, kad ne, nors aišku žiūrėsim pagal aplinkybes, bet bandysiu gimdyt natūraliai. Gydytoja šyptelėjo ir pasakė, kad mažai kuri iškenčia. Be to gydytoja pagal pilvo dydį spėjo, kad vaikas gims nemažas ir vargu ar aš pati pagimdysiu.
Susitarėm susitikti po 4 dienų, jei nesugalvočiau gimdyt anksčiau, o terminas buvo lygiai už savaitės.
Jaučiausi gerai, naktį į tualetą keldavausi 1-2 kartus, jokios nuojautos neturėjau. Kai giminės ir draugai klausė: Kada?, atsakydavom : Kai bus sniego.
Naktį, prieš sutartą vizitą pas gydytoją, nuėjus į tualetą pajutau, kad pilvas pasidarė sunkesnis, pagalvojau, kad vyrui reiktų pasakyt, kad turbūt jei ne šiandien, tai rytoj gimdysiu. Bet jis miegojo, todėl nusprendžiau jo be reikalo nenrvinti ir pati ramiai užmigau. Kelios minutės prieš 7 ryto atsikėliau dar kartą pas nykštukus, išlipau iš lovos, ir pajutau, kad man BĖGA. Vyrui pasakiau: Panašu, kad važiuojam ir jis šoko iš lovos. Suskambo žadintuvas, buvo lygiai 7 ryto, vyras skubiai rinko nesudėtą iki galo krepšį. Sąrašas buvo ant stalo. Nusimoviau kelnaites ir nustėrau: jos buvo rudai žalios. Iš kursų žinojau, kad žalias vanduo didžiulis blogio pranašas, reiškia vaikutis jaučia kažkokį diskomfortą, kad pasituštino į vandenis. Rankos drebėjo ir vyro įtikinėjimai, kad ne toks jau jis žalias, manęs neveikė.
Pamiršau visą teoriją: KĄ REIKIA daryt nubėgus ŽALIEMS vandenims. Šiaip vandenims nubėgus tikrai reikia gulėti lovoj bent pusvalandį, kad neišplautų virkštelės ar kojytės, rankytės, kas pasunkina gimdymą. O kai jie ŽALI??? Todėl grėbiausi mobilaus ir IŠ LOVOS skambinau gydytojai. Ji liepė skubiai važiuot į GN, kur žadėjo perspėt personalą ir mūsų turėjo laukt. Vyras išėjo parvaryt mašinos, gydytoja perskambino man ir užklausė, ar aš jau važiuoju. Atsakiau, kad jau tuoj tuoj, ir pasiklausiau ar darytis klizmą. Ji atsakė, kad pradžioj pasižiūrėt tonus, o paskui bus matyt.
Be abejo, į GN teko važiuot per patį didžiausią kamštį prieš 8 val. ryto. Visą kelia meldžiausi, netikėjau, kad kažkas gali būti labai blogai, bet kaip bebūtų mintyse bandžiau susitaikyti ir su pačiu blogiausiu. Mašiną palikom prie GN durų be kelių minučių 8 val. Pilvą vos vos maudeno. Priimamajame aišku nieko nebuvo, išėjom į koridorių, ir kažkas pašaukė akušerę. Aš pradžioj galvojau, kad tai gydytoja. Gavau baisokliškus marškinius ir mane nusivedė matuoti tonų. Jie buvo geri, tad nuo širdies kaip akmuo nukrito. Apžiūrėjus pilvą, akušerė palingavo galvą ir pasakė, kad ko gero laukia sekcija. O dėl žalių vandenų, ji nuramino, kad kas antra su tokiais atvažiuoja. Tuo momentu aš patikėjau, dabar manau, kad tiesiog mane ramino. Mobilus pradėjo plyšauti, kol man jį padavė, jis nutylo. Suskambo staionarus gimdyklos telefonas gydytoja domėjosi, ar aš jau gimdykloj ir kaip tonai. Vyras sutvarkė reiklaus su mašinos pastatymu, persirengė chirurgo rūbais ir atėjo pas mane. Keitėsi pamaina, tad pasirodė kita akušerė. Ji sutvarkė visą likusį popierizmą, irgi pasakė, kad vargu, ar aš pati pagimdysiu. Pagaliau pasirodė gydytoja. Tonai tikrai buvo neblogi, ji apžiūrėjo kaklelį, sumurmėjo, kad per 2 pirštus ir liepė akušerei pradėt leist oksitociną, prieš tai išklizmuoti. Be abejo, mano gimdymo plane oksitocino būti negalėjo, bet aš nedrįsau prieštarauti, nes jaučiau, kad ne ta mano situacija, kad viską daryt taip, kaip aš įsivaizdavau. Beje, kaklelio apžiūra pasirodė siaubingai skausminga ir aš pagalvojau, o kaip aš po galais pagimdysiu...
Taigi gavau klizmą, ištupėjau tupykloj, bet viskas atrodė normalu, gavau mažiau baisius marškinius, grįžau į gimdyklą ir man pastatė lašalinę. Gulėt galėjau tik vienoj pozoj, nes bent kiek pasisukus, nuslisdavo tonų daviklis. Maudenti pradėjo stipriau, bet visai pakenčiamai. Kai vėl pasirodė gydytoja, ji paklausė, gal jau noriu nusiskausmint. Be abejo, atsisakiau. Baikė tas skausmas... Kadangi esu moteriškė iš liemens ir stuomens, akušerė nusprendė atsukti kraniuką padidinti oksitocino lašinimo tempą. Skaudėti pradėjo labiau, užsimaniau šlapintis ir tuštintis. Pasiprašiau į tualetą, kur nuėjau su visa lašaline. Nelabai man kas ten pavyko, bet skaudėti pradėjo dar labiau. Vaikščiojau į tualetą ir iš jo, skaičiau, kad kai kurioms gimdyvems patogiausia buvo ant klozeto. Ne velnio. Kažką padaryt nepavyko, tik varvėjo kraujas ir skaudėjo. Sedėjau ir dejavau. Kelis kartus vyras įkyšo nosį, pasakiau, kad palauktų už durų, nes kažkaip nesmagiai jaučiausi sėdėdama ant sosto ir dar stenanti. Grįžau į gimdyklą. Kadangi buvau su lašaline ir prašiausi, kad leistų pavaikščioti (na juk visuose kursuose sako, kad taip lengviaau iškęsti skausmą) , tai su ta lašaline ir bimbinėjau po gimdyklą ir pirmyn atgal į tupyklą. Vaikščiojimas man nepadėjo, skaudėjo taip, kaip per pačias sunkiausias mėnesines. Tokiais atvejais man padėdavo atsigulimas ant lovos (o ne to baisokliško gimdymo stalo), susisukimas į kaldrą ir jei įmanoma miegas. Tačiau lašalinė buvo užstatyta taip, kad ir vėl buvo apribota mano laisvė arba stoviu, arba grįžtu atgal ant stalo. Vyras užfiksavo, kad sąrėmiai kas maždaug 5 min. Pradėjo pykinti. Ir jei skausmą dar buvo galima pakęsti, komplekte su pykinimu man darėsi per sunku, į kalbas nelabai ėjau, akyse kaupėse ašaros. Vyras bando masažuoti man nugarą, kažkiek padeda, bet pykinimas nesiliauja. Rankinuke ramiai guli lankstinukas su įvairiom pozom, kurias galima taikyt sąrėmių metu, o kas man iš to? Lašalinė nieko neleidžia pritaikyti praktiškai. Vyrui pasakiau: Gaidys bus. Turėsiu nusiskausminti, nes išprotėsiu. Namuose buvom sutarę, kad neskubėsiu prašyt epidūro, jei galėsiu kentėt, apsieisiu be jo, o jei ne didvyrės nevaidinsiu. Čia gi situacija iš viso buvo be kontrolės taip ar kitaip, gimdysiu nenatūraliai, nes mane skatina. Todėl pasirodžius gydytojai, paprašiau nuskausminimo ir paklausiau, koks atsivėrimas. 2 cm su trupučiu ir tau dar tikrai stipriai neskauda. Tada paklausiau, o gal vis tik operuojam? Nes norėjau, kad viskas greičiau baigtusi. Tas gydytojos tegul pabando mane siutino, ką aš koks bandomasis triušis? Prakankinks neaišku kiek valandų, o galų gale paskers...
Pradeda be proto krėsti drebulys, kurio suvaldyt neįmanoma, nors visai nešalta. Vyras bando mane apkloti, nuramitni, bet kur tau... Gydytoja pasako, kad tikrai man ne nuo šalčio ir užklojimas nepadės, aš kalatojus kaip epilpsijos ištikta. Nieko negaliu su tuo padaryt.
Po kiek laiko ateina man daryt epidūro. Vyro paprašau, kad išeitų, nes visai nenoriu, kad jis matytų kaip aš raitausi ir vaipausi, nes padėt tikrai niekuo jis negali, tai kam matyt, kaip aš bandau susitvarkyt su skausmu. Epidūrą daro labai maloni anesteziologė su sesele. Labai bijau, kad durs į stuburą, o man tuo metu užeis sąrėmis ir aš krūptelsiu. Bet komanda dirba ne pirmą dieną, todėl palaukia, kol baigsis sąrėmis ir tik tada įveda kateterį. Labai greit sulaukiu palengvėjimo. Grįžta vyras, aš jau galiu šypsotis ir normaliai kalbėtis. Paskui gydytoja pasirodė ne viena, atsivedė gimdymo namų kiek žinau valdžios atstovus: skyriaus vedėją, direktoriaus pavaduotoją, dar vieną gydytoją. Na , galvoju, jei kiekvienas dabar ims žiūrėt man kaklelį, mirsiu. Bet apžiūrėję pilvą, pasakė, kad jei jie visi neatėjo anksčiau, tai nereiškia, kad jie nežino kokia situacija ar kad jiems nerūpiu, ir jie vis mano gydytojos klausia, kaip mūsų reikalai, nes tikrai visiems esu labai svarbi. Konsiliumas irgi nusprendžia, gal reik duot pabandyt gimdyt pačiai. Ir vėl jie su savo bandymais...
Po kiek laiko grįžta gydytoja, apžiūri kaklelį Oho, - sušunka džiaugsmingai, - panašu, kad pagimdysi pati, 5 cm, link 6 jau. O man dar atrodo tie 10 taip toli... Bet jau beveik neskauda, lengvas maudymas kaip ir pačioj pradžioj. Praeina porą valandų, vyras nusprendžia trumpam išeiti. Prašau jo likti, nes be proto užsimanau tuštintis, todėl manau, kad man jau stangos. Ateina gydytoja, pasakau jai, kad pagal mane jau tuoj gimdysiu. Akurat pilnas atsidarymas. Bet galvytė dar neįsistačius, todėl man liepia nesistangdinti. KAIP? Prisimenu kvėpavimą, kurį sakė taikyt, kai gydytoja liepia nestumt. Kažkiek padeda, bet karts nuo karto vis tiek neišeina susivaldyt. Man liepia gult ant šono, dar sulaikyt stangas. Bandau, kažkiek išeina, kažkiek ne. Gimdykloj kruva personalo: 2 gydytojos ginekologės, akušerė, 2 neonatologės, sanitarė. Nusprendžia, kad vis tik galiu stangdintis. Liepia stumt. Stumiu kaukdama. Žinojau, kad per stangas epidūras nebeveikia. Ne tai, kad labai skaudėtų, sunku atpasakot tą pojutį, lyg bando tave išverst, na tikrai baisoka. Akušerė aiškina, kad ne taip stumiu, gydytoja liepia riestis į kamuoliuką. Sunkiai suvokiu, kas darosi aplinkui. Vėl mane verčia ant šono, vėl ant nugaros, įstato kojas, įduoda laikiklius ir vėl liepia stumt. Vėl kaukiu pro sukąstus dantis. Ne dėl to, kad skauda, dėl to, kad kitaip neišeina. Panašu, kad nieko nebus, užsimena apie vakuumą. Na šito daikto tuo labiau mano planuose nebuvo. Ne juokais išsigąstu dėl savo vaikelio.
Gydytojai atsibosta mano juokingos pastangos ir ji užspaudžia man burną. Pagaliau, man daeina, ko iš manęs nori per stangas nereikia iškvėpti oro, o sulaikyt kvėpavimą. Ateina stanga aplinkui girdžiu : Stumk, stumk, per pertraukas vyras deda deguonies kaukę. Kai prasideda stanga, ją nustumiu. Jis irgi kartoja su visais: Stumk. Po galais, aš ne kurčia, ima siutas, juk aš nežinau, kad jis puikiai mato, kaip pakaušiukas išlenda ir vėl pasislepia. Medikės įrėmia viena vieną koją sau į pilvą, kita kitą sau, akušerė stovi tarpkojy pasiruošus kirpimui. Dar stumk stumiu, gydytoja su mano vyru lenkia mane per pusę. Galiausiai gydytoja užgula mano pilvą. Kažką matau savo tarpkojy, bet dar nesuvokiu, ką. Staiga išgirstu kūdikio verksmą. Nejaugi jau? Karštą, šlapią, raudoną, drebantį kūnelį uždeda man ant pilvo. Užduodu idiotišką klausimą: Čia tikrai mūsų? ir sumišus žiūriu į vyrą, nes sunku suvokti, kad iš tiesų 9 mėnesius po širdim nešiojau šitą nuostabų žmogutį ir pagaliau jis gimė. Vyras mane pabučiuoja ir paglosto mūsų šlapią dukrytę. Aš apsiverkiu nesuvokdama kodėl.
Mergytę paima medikai, pasverti, atlikti kitas procedūras. Skausmo nebelieka, prieš siuvant kirpimą, vėl suleidžia nuskausminamųjų, paklausiu, ar dar laukt placentos užgimimo, atsako, kad jau viskas įvyko. Mane išveža į intensyvios priežiūros palatą, kur netrukus atneša mūsų patį gražiausią pasaulyje kūdikį ir jį priglaudžia prie mano krūties. Labai bijojau, kad neturėsiu priešpienio, nes nėštumo metu jo nesirodė, tačiau mergytė gražiai apžioja krūtį ir bando valgyt. Viskas mums gerai. Po kelių dienų iš vaikų gydytojos sužinau, kad mūsų mergytei virkštelė buvo apsivijusi kaklą, vyras tai žinojo, bet manęs nenervino. Bet panašu, kad viskas gerai, kas gerai baigiasi.
Esu be galo dėkinga medikams, kurie priėmė gimdymą, savo gydytojai ypač ir tikrai džiaugiuosi, kad man leido bandyt. Esu labai laiminga, kad mano vyras dalyvavo mūsų dukrytės gimime, nors teorinių žinių jam irgi neteko pritaikyti praktiškai, tiesiog budamas šalia jis man tikrai padėjo.
Taigi, teoriškai gali viską žinoti, arba bent įsivaizduoti, kad žinau labai daug, tačiau praktikoje labai dažnai viskas vyksta ne pagal mūsų susikurtą scenarijų...
Beje, o vis tik tą dieną tikrai pasnigo, todėl nieko neapgavome
.Sunku ir šiandien susivokti, kad mes nebe dviese, o trise, kad tas mažas žmogeliukas mudviejų kurinys ir kad jam tiek teko iškentėti, kad ateiti į šį pasaulį. Smulkmena tas sąrėmių skausmas, kai šalia mažas šiltas mylimas žmogeliukas, kuris ir vėl mane šaukiasi.
